„Liuksemburgo jūra“ yra debiutinė Rūtos Vyžintaitės poezijos knyga, laimėjusi „Pirmosios knygos“ konkursą ir 2024 m. išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos. Ryškiausi jos bruožai – socialumas, dėmesys istorijai, miestui, atminties temai. Autorė yra kaunietė, pasižymi aktyvia veikla ir pozicija – ji poetautojų grupės narė, žurnalistė ir scenaristė, slemerė, o gyvenimiški interesai, atvirumas žmonių, miestų ir tautų istorijai į jos poeziją atneša gana reto aktyvizmo. Pirmą kartą skaitant šią knygą į akis krito užrašymo spontaniškumas, kliovimasis Aušros Kaziliūnaitės pobūdžio metaforomis („Kalanta yra titnagas“, p. 29), o sykiu – ir nutinkantis deformavimas, žaismas. Rinkiniui nebūdinga išsėdėjimo dorybė, čia svarbesnė minties atsiradimo akimirka. Loginį eilėraščio karkasą išlaiko garsiniai sąskambiai, tačiau rimai išviešina atsainoką požiūrį į eiliavimo meną: rimavimo schemos ironizuojamos, dažnai jos yra elementarios (jūrą–mūrą), ir tai miniu ne kaip priekaištą, o išskiriu kaip požiūrį, laiko žymą, dviprasmėje ištaroje slypinčios ironijos pasireiškimą – dažną mechanizmą autorės poezijoje.

R. Vyžintaitės meninių priemonių arsenale apstu ir lyrinio prado, ir jo priešnuodžių, kai kuriuose eilėraščiuose yra plakatiškumo, keturvėjininkiško trankumo (eil. „boksas su pavasariu“), bravūros, netgi šūkių energetikos. Šitai, mano galva, atsiranda iš sąveikos su kitu R. Vyžintaitės poeziją grindžiančiu klodu – popkultūra. Istoriškumo ir popkultūros simbiozė ir yra šio rinkinio išskirtinumas: mikroistorijų šaknyną autorė varpo trumpiausiomis žinutėmis.

 

Rūta Vyžintaitė. „Liuksemburgo jūra“, V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024

 

Emocijų ir idėjų lauko, į kurį kreipia ši knyga, junginys taip pat nestandartinis. Susiduriame su ankstesnių, vyresnių kartų patirties perėmimu, t. y. tipiška antrosios ar trečiosios atminties kartos pozicija, išgyvenimais, kurių liudininku pats būti negali, gali tik juos perimti, atliepti ir taip įterpti į kultūrinę atmintį. Tikiu autorės rašymo nuoširdumu: tai, ką ji rašo, jai iš tiesų rūpi, yra nesyk girdėta, galbūt net nuo jaunumės. Švelniu ir madingu dėmesiu pramoniniam Kauno rajonui dvelkia eilėraštis „Šančių skalė“, įsižiūrėjus – likimų pakrantė, neliejamų ašarų pakalnė; šūkiais įsiūbuoja eilėraštis „1956“, parašytas remiantis judėjimo „Atminties vietos“ (www.atmintiesvietos.lt) sukaupta medžiaga apie Kauno atminties vietas. Eilėraštyje Prano Dovydaičio, Vasario 16-osios Akto signataro, ateitininkų vado, VDU teologijos profesoriaus, daugelio leidinių redaktoriaus, ištremto 1941 m. ir 1942 m. sušaudyto, brolio sūnaus Stasio Dovydaičio pasakojimas apie 1956 m. Vėlines Kaune – istorinis liudijimas, per pilietinį kauniečių nepaklusnumą rinkinyje susisiejantis ir su Romo Kalantos auka. Be priešistorės eilėraštis skamba deklaratyviai, o įsivaizdavus visą iki 1956 m. Vėlinių vedusią Dovydaičių giminės pasirinkimų grandinę, lietuvių solidarumą su sovietams pasipriešinusiais vengrais – jaudina, tačiau pristinga asmeniško santykio. Vos keliomis detalėmis iškalbios likimo linijos atskleidžiamos eilėraštyje „senelis“:

 

kepu blynus – prisimenu senelį

jam visad pavykdavo tobulai apvalūs

perimetras – braižybos mokytojo

paskrudimas – netapusio tapytojo

spurda aliejus

kaip širdis partizano Užpalių

apverčiant

rankos dreba

paveldėjau

bunkerio nerimą (p. 19).

 

Lygindami su panašią atminties tematiką poe­zijoje gvildenusių Gretos Ambrazaitės ir Marijos Mažulės rinkiniais „Adela“ (2022) ir „Fosilijos yra nėriniai“ (2023), „Liuksemburgo jūroje“ randame ne giliai psichologiškai niuansuotą giminės istorijos rekonstrukciją ar psichosocialinių kompleksų gvildenimą kaip Linos Buividavičiūtės poezijoje, o istorijos suformuotą jautrumą ne tik savo, tačiau ir bet kurios kitos tautos laisvinimosi iš priespaudos siužetams. Pirmojoje (ir stipriausioje) rinkinio dalyje „Ilgosios bangos“ apstu eilėraščių, kuriuose lyg probėgšmais, lyg atsitiktinai šmėsčioja vietovardžiai, pvz., Katynė, Sarajevas, Černobylis, per juos atsiranda užuominų apie Rytų Europos kolektyvines traumas, sovietų nusikaltimus, laisvinimąsi iš priklausomybės. R. Vyžintaitė taiko smeigtuko metodą: vietovardžių nuorodos gelia tiems, kurie žino plačiau, į aprašymus, analizę ar introspekciją ji nesileidžia, dažniau reaguoja empatiškai – guosdama apleistą kraštą (kaip eilėraštyje apie Černobylį, p. 33) ar, įvykus asmeninei katastrofai, fantazmu siekdama atkurti išderintus santykius (kaip eilėraštyje „skelbimas maksimoj“, p. 35). Pastarajame matyti, kad angažuotą toną R. Vyžintaitė gali atsverti intymia, keliomis frazėmis sukuriama jaukumo situacija: „atsuku gegužę / atšaukiu karą / pripučiu obelis / visas rajono senutes / prikeliu iš albumų / vakaras ilgas / pienas šiltas / tu tik grok / pabučiuok ją prie vartų“.

R. Vyžintaitė suvokia save kaip turinčią įsipareigojimų Kaunui („esu savo miesto sarginis šuo“, eilėraštis „Kaunubis“, p. 58). Didelę honoraro už šią knygą dalį ji žadėjo išleisti mylmero uždėtoms baudoms už žodžio laisvę Kaune. Priešgyniavimo, provokavimo, maišto dvasia rinkinyje kyla dėl socialinių konfliktų ir į modernių buržua gluminimą panėši ne tiek dėl ginamos individualios menininkės tapatybės, o veikiau dėl sociumo. Nauja ir originalu, kad miestą R. Vyžintaitė jaučia kaip turintį kūną („miesto oda“, „senamiesčio gatvių raukšlės“, p. 91) ir sąmonę. Štai eilėraštyje apie iš geto gelbėjamus žydus „tiltu ašaras šluostosi Nemunas“ (p. 27), netoli Santakos regimas „šis kalnas tik rūbas nusviestas prieš laukiančią naktį“ (p. 36). Miestas čia akivaizdžiai slinktelėjęs link intymumo, patiriamas žmogiškai, o ne, kaip įprasta, reflektuojamas kaip kultūros erdvė. Ir kreipiamasi į jį kurtuaziškai: „mieste, esu tavo tarnė“.

Eilėraštyje „autoportretas“ išoriniai miesto orientyrai Nemunas, Žaliakalnis, tiltai sutampa su kūniška savastimi – plaukais, mintimis. Vis dėlto tokį stiprų tapatinimąsi eilėraštyje kitaip pakreipia patetiška jo pabaiga – tai miestas įgyja galios atrasti eilėraščio subjektą („gal esu tiktai aidas jo aikščių / atspindys jo balučių dugne“, p. 68). Originalus pamatymas („mano plaukai / tartum samanos / gulas pusėn / kur sėlina Nemunas“) subliūkšta nuo per didelio adoravimo, staigios retorinių režimų kaitos, kai laisvą, valiūkišką, bendros apytakos su miestu siejamą eilėraščio subjektą netikėtai ištinka susimenkinimas prieš miestą kaip didesnį Kitą, o tai primena tipinę viešąją laikyseną sovietmečiu. Pajustas kone kūniškas sutapimas akimoju praranda apčiuopiamumą. 

Šitai atrodo netikėta, problemiška ir galbūt atveria rinkinyje raiškiai netematizuotą tėvų kartos išgyvenimų liekaną. Ko gero, tai susiję su šiuolaikinėje lietuvių poezijoje vis retesne stipria bendruomeniškumo pasija ir netgi poreikiu. 1993 m. niujorkietis vertėjas, literatūros profesorius Burtonas Raffelis, rašydamas įvadą antologijai „Shifting borders: East European Poetry of the Eighties“ (išleido Fairleigh Dickinsono universitetas), jame citavo Marcelijaus Martinaičio eilėraštį (p. 20): „Jeigu aš medis, kurį kada nors nukirs, / Iš manęs nedarykit tvorų, nesupjaukite malkoms. / Iš manęs padarykit duris arba slenkstį, / ties kuriuo pasisveikinama.“ Jį pristatė kaip vakariečiams beveik neįmanomos įsivaizduoti poezijos veikmės pavyzdį – ne vakarietiško individualizmo ir ne sovietinio kolektyvizmo, o Rytų Europai būdingo stipraus bendruomeniškumo, kurį pratarmėje B. Raffelio minimas Zbigniewas Herbertas siejo su neišvengiamu Istorijos kaip ko, o ne kaip, pasakojimu, iškylančiu netikėtais pavidalais, nes „istorijoje nėra nieko uždara“ (p. 17). Aplankytų šalių magnetukais žibantis, demarkacijos linijoms jautrus pokolonijinis R. Vyžintaitės žvilgsnis apima ir patriotizmo temą, kurią laikyčiau ne šio rinkinio pamatu, o ryškiu autorės pasaulėvokos bruožu.

Knygoje yra ir intymesnių tonacijų, grynai „filologinių“ ar meilės eilėraščių („dėl visko kaltas ledynas“, p. 37). Sugrįšiu prie popkultūros, kurios ženklų per akis eilėraščių pavadinimuose, polinkyje stereotipizuoti, santrumpose, naujoje kodinėje greitakalbėje („So-doremi“, p. 32). R. Vyžintaitė, likdama nuošaly nuo kalbos problematikos, kuri maitina ne vieną naujausios lietuvių poezijos knygą, pasitelkia elementarųjį kartos popžodyną. Eilėraščio „super heroes“ įvaizdžiai yra negalėtų patirti būsenų vertimai: „Mano supermenų mantijos iš flanelės ir lino, / mano catwoman pelytės žilumo / mano betmenai bunkeriuos / peržiemojo XX amžiaus tamsą / o zoro bulvės daigu nudūrė skorbutą.“ (P. 14.)

Tai raiškios charakteristikos seniai pasibaigusio, bet sąmonės tęsiamo išgyvenimo trilerio – kolektyvinės traumos pasekmės. Rinkinio autorės į disharmoniją tai nenardina, miesto flâneuse melancholijoje neskęsta, individuacijos skausmais nesikamuoja galbūt dėl to, kad ši istorinė įmestis įgyta gimstant. Autorės asmenį nustelbia Kauno miesto mitas, rinkinyje švytintis kaip iš įvairių pusių apžiūrėta laisvė (jos neturėjimo ir turėjimo laiku) ir meilė, kuri neša it stichinė „The Beatles“ jėga, permainų šaukęsis Viktoras Cojus. Šiuos garso takelius iš 7-ojo, 9-ojo XX a. dešimtmečių pratęsia tikėjimą savo misija ženklinęs Andrejaus Tarkovskio Stalkeris; tikėtina, kad šis tamsiojo sovietmečio paveldas, R. Vyžintaitę veikiausiai pasiekęs per tėvų kartą, yra ne tuščia madinga emblema. Ji rašo: „esu tik savo gyvenimo rūbininkas: / už durų vis girdžiu plojimus ir muziką / žinau pavadinimą, bilieto kainą / kartais per plyšį / pavyksta pamatyti ir vieną kitą akimirką / [...] / bet galiausiai publika vis tiek susirenka / savo paltus / ir po vieną / palieka / spektaklį“ (p. 55).

Štai čia ir  matau gelmingiausią autorės atsivėrimą: būti ne artiste, ne žiūrove, o tik aptarnaujančiu personalu ir kas kartą pradėti spektaklį, kaip sako teatralai, „nuo rūbinės“. Tai nuolanki „miesto tarnės“ pozicija. O kas rinkinyje yra pridėta autorės kartos? Šampanas, laisvumas, bet ir empatija, šiek tiek šiurkštumo ir ironijos, pokolonijinį miestovaizdį atveriant su pertarimu: „nepaklysit – žemėlapiai teka krauju“ (p. 16). R. Vyžintaitė šią frazę perskaitytų šviesiau, optimistiškai.