Neringa Dangvydė Macatė. Oro nebus, arba „Oro“ žodžių jūra

Marijaus Gailiaus romanas „Oro“ buvo atrinktas į Metų knygos prozos penketuką. Tarsi norėtųsi pasidžiaugti – fantastikos žanras Lietuvoje atsigauna, legitimuojamas rimtų premijų rinkimuose, nes griebiasi jo literatas profesionalas, puikiai jaučiantis stilių ir gebantis pereiti į pritinkantį pagal situaciją kalbos registrą, o ne mokslininkas, kuriam rūpėtų tik perspėti skaitytoją dėl netolimoje ateityje gresiančios katastrofos.

Pavadinimą „Oro“ vos užmetusi akį perskaičiau ne kaip daiktavardžio „oras“ kilmininką, bet kaip lotynų oro, reiškiantį „kalbėti“, „pranešinėti“ arba „maldauti“. Atsivertusi knygą supratau, kad keliasluoksniame futuristiniame kūrinyje bus gvildenamos oro – klimato kaitos ir jos padarinių Lietuvai ir pasauliui – problemos. Tai pagrindinė kūrinio linija, dėstoma savotiškais zigzagais, nes pramaišiui pasakojama iš kelių perspektyvų: dabarties ir ateities, šio amžiaus pabaigos. Toji ateitis itin apčiuopiama, nes autorius į pasakojimą įpina nemažai atpažįstamų simbolių, lietuviško kraštovaizdžio ir kultūrinio žemėlapio fragmentų. Fantastinės literatūros kūrėjai realiojo pasaulio detales pasitelkia konstruojamos vizijos įtikinamumui pagrįsti – tai tarsi savotiški inkarai skaitytojui, kad šis nepakibtų ore.

Tiesa, pats M. Gailiaus romanas sunkiasvoris tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Sunkiai įveikiamas. Jei nenorite pamiršti, kas po ko ir kodėl, geriausia skaitant ilgų pertraukų nedaryti – tiesiog praryti tekstą vienu atsikvėpimu (taip?.. 430 puslapių? juokaujate?). Visiškai pritariu literatūrologės Ingos Mitunevičiūtės „Ryto allegro“ nuskambėjusioje apžvalgoje išsakytoms mintims, kad romanas „suteikė peno ieškantiems literatūroje intelektinių konstruktų ir žaidimų – vaizduojamus pasaulius prieš ir po potvynio suskirstęs fragmentais, kurie įvardijami kaip „ėjimai“, jis tarsi žaidžia šachmatų partiją ar žongliruoja, dėlioja iš jų mozaiką, kuri visiškai nenuosekli laiko ir veiksmo atžvilgiu, bet kaip siūlų rezginys, kurį skaitytojas turi atmazgyti pats (...) ir kartais gali pasijusti taip, kokią jauseną diktuoja knygos viršelis, – tarsi skęstum tekste ir trūktų oro“. Šiek tiek gelbsti detektyvą žadanti anotacija (pateikiu sutrumpintą): neaiškiomis aplinkybėmis žuvęs klimatologas Vincentas Šemeta į kapus nusineša paslaptį, kurią bando išsiaiškinti jo artimieji ir bendradarbiai, tuo metu jaunieji lietuvių kilmės nacionalistai, išvaryti iš potvynio sunaikinto Londono, ieško savo vietos istorinėje tėvynėje ir kyla į kovą su klimato pabėgėliais, o populiarus savimyla Hiacintas skelbia priešingai, kad bežemių žmonių importas – pas­kutinė galimybė Lietuvai išlikti.

 

Marijus Gailius. „Oro“. Dailininkas XYZ. – V.: „Odilė“, 2018.
Marijus Gailius. „Oro“. Dailininkas XYZ. – V.: „Odilė“, 2018.

 

Taigi matome: autoriaus ambicijos didelės, o minėtoji lotyniška žodžio oro reikšmė – pranešimas, paskelbimas – vis dėlto nenutolsta nuo užmojo. Bet grįžkime prie klasikinių fantastinės literatūros kūrimo principų: idėjas galima tiesiog aprašyti (vaizduoti) arba – to irgi dažnai griebiasi šio žanro kūrėjai – įdėti jas į savo veikėjų lūpas. Pirmojo kelio problema – nukrypti į publicistiką, antrojo – negyvi, šabloniški personažai, turintys mažai individualizuotų bruožų, dažniausiai atstovaujantys tam tikrai (mokslininko, detektyvo tyrėjo) profesijai. M. Gailius rinkosi antrąjį kelią ir, deja, taip pat įkliuvo į idėjos perteikimo spąstus. Jo veikėjai kalba daug, labai daug, per daug – ir tai didžiausia teksto problema. Jau pačioje romano pradžioje („Solo“ p. 26–36) užsitęsęs profesoriaus Vincento Šemetos pokalbis su verslininku Karoliu Stankumi užmigdys ilgiems išvedžiojimams nepasiruošusį skaitytoją. Jei atlaikė šį – štai „Mėlynos užrašinės“ (p. 42–49): su buvusiu vairuotoju Antanu Buiko, užklydusiu į Antano Mončio muziejų, užsiplepa profesoriaus sūnus Robertas Šemeta. Vos po kelių puslapių (p. 54–59) – veiksmas kavinėje, su bendraamžiais apie orą Marse diskutuoja dar moksleivis kitas profesoriaus sūnus Justas. Roberto ir Antano dialogas Mončio muziejuje pratęsiamas p. 59–66. Į ilgiausias šnekas apie paslaptingą šifrą leidžiasi profesoriaus dukra Izabelė ir jos sužadėtinis Jokūbas (p. 90–98)... Ir taip toliau. Tik perbėgti akimis negali, nes bijai praleisti svarbią informaciją ir nebesusigaudyti, kas vyksta. Atidžiai skaityti irgi negali, nes užliūliuoja monotonija. Tiesa, ją pagyvina į pokalbius ir į visą teksto audinį įpinama ironija, ypač ten, kur pasakojimas tampa politine satyra.

Vis dėlto kyla klausimas – kūrinys turėjo du gerus redaktorius, Alvydą Šlepiką ir Vainių Baką – kodėl jiems nebuvo leista trumpinti rankraščio bent trečdaliu? Suprantu, pats autorius gali užsižaisti ir nebematyti pertek­liaus. O redaktoriai? Galbūt pabijojo, kad šis distopinis pasaulis turės daug baltų dėmių, taps nesuprantamas, neatkoduojamas, neperskaitomas? Gal jie patys, būdami realistinės literatūros kūrėjai (poezija nesiskaito), įsivėlė į mokslą interpretuojančio, futuristinio teksto žabangas?.. Šiaip ar taip, žodžiai tarsi tvanas užlieja turėjusią vesti į priekį detektyvinę intrigą, išplaudami iš skaitytojų atminties individualius veikėjų bruožus, tad lyg skęstančiam šiaudo tenka griebtis kartu su knyga išleisto skirtuko, kurio vienoje pusėje surašyti personažai, jų profesijos ar veikla ir giminystės ryšiai iki potvynio, kitoje – po jo. Skirtukas šiek tiek padeda. O jeigu pamesi?..

Tad stipriausios pasirodė tos romano vietos, kuriose pereinama į meninį registrą, beveik poetinę prozą. Jūros monologas pačioje pradžioje: „Aš esu tavo kūne. Tavo vonioje. Aš – plastikiniame butelyje. Aš varvu, aš kliokiu. / Aš – tavo gurkšnyje. Tu springsti manimi. Tu dūsti. / Tiek daug vandens, o nėra ko gerti. / Aš vanduo, nuo kurio tu mirsi. / Mane vadina Baltija. / O jie – mano vaikai“ (p. 9). Ant tilto audringą dieną stovintis berniukas, pasprukęs nuo tėvų, šaunantis prie borto lyg ketintų atlikti figūrinį šuolį į vandenį – paralelė su tingiai kylančiu kiru. Mergaitė, praradusi jūroje tėtį, – „...po verksmo, po griausmo virš tuščios jūros išsiskėtė purpurinio raudonio vėduoklė“ (p. 16).

Senosios Kotrynos, gyvenančios pasaulyje po potvynio, istorija liudija tarpusavio santykių entropiją, trūkinėjančius ryšius, įkūnija mūsų baimes dėl fizinio senėjimo ir kartu – nuogąstavimus, kad informacinės technologijos, leisiančios sukurti žmogaus gyvenimą dubliuojančius „antrininkus“, galiausiai mus užvaldys: „Apie sukilusius prieš savo tapatybes personažus tinkle pranešdavo kas dieną. Tada juos išsiųsdavo į Vasaros gatvę, bent stacionariai. Kotryna taikiai sugyveno su ta kita savimi: prisibijodama diagnozės neleido sau pamiršti, kad konfliktas su duomenų kūnu yra psichinis sutrikimas, turintis atski­rą kodą ir pavadinimą psichinių sutrikimų klasifikacijoje – amfibinis bipolinis sutrikimas, nes tinklas – tai sielų vandenynas, o prisijungusieji – tai bevaisės žemės gyventojai, į tą vandenyną neriantys“ (p. 19).

Savo širdgėlą dėl tėvo netekties Kotryna išlieja simboliškai subadydama peiliu aukcione pirktą Aivazovskio paveikslą „Devintoji banga“. Intertekstinių nuorodų romane nemažai. Čiurlionis, Žmuidzinavičius, Antanas Montis... Šio darbams skiriama ypač daug dėmesio. Negali nepastebėti, kad skaistaus mėlynumo viršelio spalva – ne tik vandens ar oro: panašiai mėlynai dažytas yra A. Mončio namas-muziejus Palangoje. O ten esanti jo medinė skulptūra „Begalinė procesija“ pasirinkta tarsi slapto pranešimo apie žmonijos likimą koduotė. Kalbama ir apie Šekspyro pjesę „Audra“ – išsilavinęs skaitytojas prisimins, kad jos pagrindinis veikėjas, mokslininkas Prosperas turi galią valdyti jūros bangas ir vėją. Ši pjesė ne kartą statyta ir Lietuvos teatruose. M. Gailius į savo veikėjų lūpas įdeda garsiausių režisierių ir aktorių pavardes: „Nekrošius, Tuminas ar Vaitkus? Arba kuris geresnis bus Prosperas – Kazlas, Gavenonis ar Sakalauskas? Žinoma, ji galėjo vadovautis tėvo surašytomis raidėmis ant vokų: I, F, M, ir pagal jas padalyti repertuarą, bet Izabelei toks kelias atrodė neteisingas – gero spektaklio nepasirinksi varu. Tačiau savo nuožiūra nuspręsti atrodė be šansų – negi vis dėlto teks mesti monetą?“ (p. 236) Atrodo, atsitiktinumas valdo ir romano veikėjų gyvenimus. Tik iliuzija, kad jie renkasi patys ir gali suvaldyti tai, ką sukūrė – į neišvengiamą katastrofą vedančias technologijas.

Pavadinimų ir žodžių reikšmių paralelėmis autorius priverčia susimąstyti, kas iš tiesų nemirs. Automobiliu lenkdamas autobusą iš Nemirsetos ekologas Jokūbas „iš aplinkos objektų dėliojo nei tai maldą, nei dainelę: „Nemirs nemirs nemirs, et, nemirs tos pušų liemenis graužiančios kinivarpos ir kiti kamienų kirpikai, nemirs kenkėjai netgi chemikalais ir nuodais purškiant pušų viršūnes, nemirs jie, – murmėjo sau po nosimi vairuotojas, – nemirs, nes kintant laikams ir orams keičiasi ir planetos valdžia: padėties šeimininkais tampa invazinės brolžudiškos rūšys – tai jų, klimato lakūnų ir naujakurių, ir bus šioj Žemėj žodis paskutinis – nemirs“ (p. 108). Tik tai nepavaldu laikui, o ne žmonijos istorijai. Ar atlaikys išbandymą laiku M. Gailiaus romanas, spręsti anksti, bet jis neabejotinai išsiskiria iš šių metų literatūrinio derliaus. Skirtas kantriausiems skaitytojams.

 

Draugai