Pasak Friedricho Schillerio, atsitiktinumų nėra. Tai, kas kartais atrodo vien aklas atsitiktinumas, išplaukia iš gilios versmės. Galbūt, bet Julio Florencio Cortázarui ateiti į Lietuvą padėjo gryniausias atsitiktinumas. Tą šiltą 1975 m. vasaros dieną einu Lenino (dab. Gedimino) prospektu, kaip paprastai susitinku Almį Grybauską (ten paskui dažniausiai ir įvykdavo visokių neminėtinų stebuklų) ir netverdamas džiaugsmu skubu pasigirti: žinai, versiu J. Cortázaro „Los premios“. Almis pakreipia aukštyn savo Guy de Maupassant’o profilį: niekai, va kad išverstum „Rayuela“! Lenkai jau išsivertė, o mes vargu ar kada pamatysim: Maskva uždraudė kaip pavojingą. Pabandyk, gal pavyks. Grįžęs į leidyklą raunu tiesiai pas vyr. redaktoriaus pavaduotoją vertimo klausimais Vytautą Visocką: žinot, sakau, tie „Laimėjimai“ nebloga knyga, bet suės labai daug popieriaus. Siūlau versti „Žaidžiame klases“, daug plonesnė, bet įdomesnė, apie meilę ir argentiniečio plevėsos nuotykius Paryžiuje. (Dominyko Urbo mokykla: jei rašai anotaciją apie knygą, pabrėžk, kad apie meilę ir nuotykius!) Žinodamas, kad tos knygos niekur negausiu, V. Visockas nusišaipė: atnešk, ir įrašysim į planą.

 

Julio Cortázaras. Saros Facio nuotr.

 

Kur jos ieškoti? Puoliau į „Draugystės“ knygyną pas savo draugę pani Wiesławą, su kuria mėgdavau paplepėti lenkiškai, nes paprastai po prekystaliu ji turėdavo deficitinių lenkiškų vertimų, ir paklausiau, ar kartais negavo „Gra w klasy“. Ji pasklaidė savo katalogus. Deja, ne, bet pasiūlė: napisz do pani Zofii Chądzyńskiej. Vertėjai. Ir nurodė leidyklą. Puoliau pagalbos pas Joną Pilypaitį, Lietuvių literatūros redakcijos redaktorių, žinojau, kad jis baigęs lenkų gimnaziją, bet tas atsakė, kad galės nebent paredaguoti: nėra durnių, parašyk pats, žinau, kad moki. Po poros savaičių ponia Zofia atrašė, kad ne, neatsiųs, originalas su paties Julio parašu, gali nebent padovanoti savo vertimą. Rašyk jo draugei Ugnei Karvelis, patarė, į leidyklą „Gallimard“. Judu litvinai, susitarsit. Tik primink, kad siųstų į „Vagos“ leidyklą, kitaip nukeliaus į Lenino biblioteką arba į kokio lietuvių saugumiečio kišenę. Žinojau apie saugumiečius, Vilniuje kartais jie duodavo paskaityti „iš užsienio gautų knygų“. Tik ne man, o savo „draugams“.

Ir štai vieną gražią dieną į mūsų kambarį „Vagoje“ ateina V. Visockas su lauknešėliu: še, sukčiau, sako dėdamas ant stalo „Rayuela“, būsimąją „Žaidžiame klases“, šita knyga suės triskart daugiau popieriaus negu ana, bet tiek jau to, versk. O Maskva? – klausiu. Tegu eina švilpt, atsako, jau davė leidimą, ir baigta. Kas dabar tikrins pavadinimą?

Niekas ir netikrino.

Tačiau tada, kai sužinojo latviai ir paprašė leidimo, išėjo šnipštas. Estai, kaip paprastai, buvo gudresni: išleido šį kūrinį populiariosios literatūros serijoje, kuriai nereikėjo Maskvos leidimo. O patys rusai išleido tik 1986 m.