Europietiškojo balso paieškos Dianos Čemerytės albume „Meine Seele Wartet“

 

 

Vasarį pasirodė Frankfurte (prie Nevėžio?) gyvenančios lietuvių kompozitorės, Panevėžyje gimusios Dia­nos Čemerytės kompaktinė plokštelė „Meine Seele Wartet“ (paantraštė „Metamorfozės“), ją išleido ir šiųmetėje Knygų mugėje pristatė Lietuvos muzikos informacijos centras. Santūraus ir elegantiško viršelio vidinėje kišenėje – tikra audiofilų (ir audiofailų!) puota, kurią puošia ir palydi glausti kūrinių aprašymai beigi fotografijos. Pirmasis įspūdis – o pirkėjui jis visuomet vizualinis ir taktilinis – kelia pasigėrėjimą, tačiau popieriaus atžvilgiu galėta pasistengti kiek labiau. Ką padarysi – juk produktas skirtas ausims. Tad kartu su kompozitore klausomės Johanno Sebastiano Bacho ir Louise Reisner (pirmoji moteris akordeonininkė-virtuozė!), įdėmiai suklūstame išgirdę genijaus sifilitiko Franzo Schuberto už širdies griebiančio „Rylininko“ akordų seką, grigališkojo choralo metamorfozes, W. A. Mozarto Styginių kvintetą Nr. 4 (g-moll) ir dar šį bei tą. Praėjusių amžių ataidus ir ataudus. 

Ši asmeninė D. Čemerytės „fonoteka“ tampa autorinio balso paieškų pretekstu europietiškosios tradicijos tinklelyje. Juk viskas tėra pa(si)kartojimas. Sangrąža ir yra tas nesibaigiantis savęs rašymas, perrašymas, skiriantis nuo nusirašymo (pasitaiko ir tokių atvejų). Transkripcija. Arba, kaip italų klajoklis kompozitorius Ferruccio Busoni (1866–1924) teigė knygoje „Naujos muzikos estetikos eskizas“ („Sketch of a New Esthetic of Music“), „[muzikos notacija] savaime yra abstrakčios idėjos transkripcija. Akimirka, kuomet rašiklis imasi idėjos, ji ima ir atitrūksta nuo savo pirminės formos“. Tokia platoniškai elementari Ferruccio tiesa, vyručiai.

Bet kodėl F. Busoni? Atidus klausytojas netruks pastebėti, jog D. Čemerytės kūrybinė paradigma persmelkta Vakarų Europos muzikinės hermeneutikos, atsekamos dar J. S. Bacho choraliniuose preliuduose – jų bosinėms linijoms baroko genijus it kokius objet trouvé pasiskolindavo grigališkojo choralo monodijas. Vėliau skolinimosi patraukliomis palūkanomis tradiciją pratęsė romantikai, Ferenzas Lisztas, Charles’is-Valentin’as Alkanas, o XX a. įteisino ir F. Busoni. Tačiau tokia kūrybinė prieiga neturi nieko bendra su muzikologine kliše tapusiomis sąvokomis „postmodernas“ ar „postpostmodernas“. Neva nieko nebegalime pasakyti, tik ironiškai žvelgti į praeitį ir ją atrajoti... O juk yra priešingai! D. Čemerytė – eruditė, puikiai išmananti Vakarų Europos muzikos istoriją (muzikologijos studijos Goethe-Universität Frankfurte) bei meistriškai įvaldžiusi šiuolaikines komponavimo technikas (Osvaldo Balakausko kompozicijos klasė, Lietuvos muzikos akademija), įsiklauso į praeitį, tačiau nepasiduoda jos inercijai. Nepereina ir į pastišo ar parodijos teritoriją. Jos muzika gimsta interpretacijų, komentarų pavidalais, tarsi paraštėse, tačiau artikuliuojant savąjį balsą, kurio obertonai stebina ir daug girdėjusius.

D. Čemerytės priemonių įvairovė bei registrai – kaligrafiškai tikslūs. Titulinio plokštelės kūrinio „Meine Seele wartet...“ (After Listening to Bach)“ („Mano siela laukia Viešpaties...“ (Pasiklausius Bacho)“) pagrindu tampa Leipcigo meistro kantatos „Aus der Tiefe rufe ich zu dir“ („Iš gelmių šaukiuosi tavęs, Viešpatie“) arija tuo pačiu pavadinimu, kurioje panaudotas protestantiškasis choralas „Herr Jesu Crist, du höchstes Gut“ („Viešpatie Jėzau, aukščiausiasis gėri“). Tačiau tipines barokinių slinkčių įtampas bei atoslūgius D. Čemerytės kompozicijoje papildo tembrinis šešėliavimas, artikuliacijų kaita bei jomis kuriamos dinamiškos faktūros. Garsyne dominuoja žemas registras (bosinės fleitos ir perkusinių fortepijono garsų deriniai), o frazės sušmėžuoja it šešėlių teatras. Kompozitorės balsas atpažįstamas (geras ženklas!), jis skamba šiuolaikiškai, išvengiama banalaus citavimo. Paskutinis „akordas“ – akupunktūriškai tikslus stuktelėjimas, virstantis retorine figūra (vieta jūsų interpretacijoms). Tiesa, J. S. Bacho arijos pasirinkimas – atsitiktinis, nulemtas subjektyvios klausymosi patirties. Jos estetikai giminingas prancūzų kompozitorius Gérard’as Pessonas (g. 1958) sykį panašiai iš atminties voratinklio nuaudė studijų laikais skambintą Johanesso Brahmso Baladę Nr. 4 (op. 10), virtusią įstabaus grožio pjese ansambliui „Nebenstück“ („Popierėlis“) .

Plokštelės pristatyme įsiminiau kompozitorės pasakojimą apie moterį, išgyvenusią Ravensbriuko koncentracijos stovyklos siaubą. 2003 m. D. Čemerytei buvo užsakytas kūrinys (vėlesnė redakcija – 2015 m.), kurio pristatymas ir įvyko šios mirties zonos tekstilės fabrike. Greta jo plytėjo vandens telkinys, į kurį nuo suolelio tąkart buvo nukreiptas gyvosios liudininkės žvilgsnis. Ką toji moteris ten galėjo išvysti? Ašarą Dievo aky? Amžinybės stigmą? O gal F. Schuberto „Moterį prie verpimo ratelio“ (tekstilės fabrike)? Rūstusis Frankfurto kritinės mokyklos ambasadorius Theodoras W. Adorno poezijos rašymą po Aušvico vadino barbarizmu. Nesiginčysime. Paprastai tokiose vietose dedamas daugtaškis. O ką mūsų amžinojoje Bevaisėje žemėje gali kompozitorius („(...) stamm’ aus Litauen, echt deutsch“ („(...) esu kilusi iš Lietuvos, tikra vokietė“ (T. S. Eliotas, „Bevaisė žemė“, vertė Tomas Venclova))? Praeities šukėmis susikruvinti pirštus? Įsijausti į svetimas rekolekcijas? 

„Lamentatio“ (2015) – trys aštrūs kintančio emocinio krūvio kirčiai. Išraiškos registrai apima lyriką (con espressione), liūdesį (con tristezza) ir audrą (marcato). Tačiau patetiškų intonacijų neišgirstame; literatūrinių įvaizdžių vieton vėl stoja praeities muzikinių epochų aidas, padedantis atrakinti autorės sufleruojamą emocinį krūvį. Išgirstame šaltais pizzicato dygsniais sukapotą F. Schuberto „Rylininko“ akordų seką, elegiškai išplaukiančią iš klampaus polifoninio voratinklio. Klausantis raudos nevalingai prisimenu ir vokiečio Johanneso Schöllhorno (g. 1962) opusą „Sérigraphies“, kuriame panaudota Gabrielio Fauré barkarolės akordų seka. Akordai ištęsiami laike taip drastiškai, kad G. Fauré muzika nebeatpažįstama. Dramatiškai išdidintame praeities slinkčių fone kompozitorius kuria šių laikų kontrapunktą. D. Čemerytės opusas irgi primena šį išdidinimo metodą. Tiesa, „Lamentatio“ (atl. styginių kvartetas „Chordos“) paminėtina ir nedeklaratyvi feministinė potekstė, išryškėjanti tikru įsiklausymu į vietovę, šiuo konkrečiu atveju į Ravensbriucko moterų koncentracijos stovyklą. Orą raižančios styginių sekundos nuo pirmųjų kūrinio minučių virsta asmenine elegija išėjusių seserų atminimui.

 

Diana Čemerytė. Arūno Baltėno nuotrauka

 

Feministinė potekstė juntama ir kūrinyje „After Listening to Louise Reisner“ (atl. Raimondas Sviackevičius, akordeonas). L. Reisner tapo pirmąja moterimi akordeonininke istorijoje, taip pat pirmojo koncertinio kūrinio šiam instrumentui autore. „Pasiklausius Louise Reisner“ (ko – atlikimo? kūrinio?) girdime jos muziką, bet negalime įsivaizduoti atlikimo manieros. Kaip ji atrodė XIX a. pirmos pusės Paryžiuje? Kaip skambėjo jos instrumentas? D. Čemerytės pavadinimai sugestyvūs, kviečia įsivaizduoti ir įsiklausyti. Tai sufleris, o ne manifestas. Ir dar vienas pavyzdys, kad manifestai nebūtinai privalo smigti kaip Valerie Solanas kulkos į vargšelio Andy krūtinę. 

„After listening...“ („Pasiklausius...“), galima sakyti, yra kodinė albumo „Meine Seele wartet...“ programa, dekoduojama mūsų klausos ir vaizduotės. Į ką dar siūlo įsiklausyti kompozitorė? „Dämmrung will die Flügel spreiten“ („Mėnesiena nori išskleisti sparnus“, 2022) – garsinė novelė Thomo Manno atminimui. Kompozicija gana egzotiškai sudėčiai, kurią pirmasis išmėgino dar Claude’as Debussy viename paskutiniųjų opusų – trio fleitai, altui ir arfai. 2017 m. D. Čemerytė sukūrė chorinę kompoziciją „Letters: Venice–Nida“, įkvėpta garsiosios Th. Manno homoerotinės novelės „Mirtis Venecijoje“. Štai jums literatūra. Štai Th. Mannas. O prie literatūros dar pridėkime ir meną. 1954 m. rašytojas radijo interviu vienu mėgstamiausių kūrinių įvardijo fatališkojo Roberto Schumanno dainą „Zwielicht“ („Mėnesiena“) iš cik­lo „Liederkreis“ („Dainų ciklas“). Atminties ekrane iškyla Friedricho Nietzsche’s įžodinta Venecija, kurios poetiniai atspindžiai suvirpa garsais D. Čemerytės kūrinyje „Venecija“: „Ant tilto stovėjau / andai rusvoj naktyje. / Daina pasigirdo iš tolo; / aukso lašais ji čiurleno / virpančiu jūros paviršium. / Šviesos, gondolos, muzika – / plaukė apsvaigę į sutemas... / Siela mano, stygų skambėjimas, / dainavau, nematomai palytėtas, / pritardamas slapta gondolų dainai, / virpėdamas nuo žėrinčios palaimos. / – Bet ar kas nors jos klausės?“ (Iš vokiečių k. vertė Antanas A. Jonynas)

Kaip matyti, intertekstai pakylėja muziką aukščiau savitikslio faktūrų grožio ir interjero dizaino. Štai kas skiria gimnazisto dailyraštį nuo meistro kaligrafijos. Muzikos daugiabriauniškumas tampa menamo dialogo erd­ve, o klausytojo vaizduotė – tokio dialogo prielaida. Pabaigoje – „Jahre ohne Mozart“ („Metai be Mozarto“), kurį lengvai įsivaizduoju talentingo kuratoriaus parengtoje klasikinės ir šiuolaikinės muzikos programoje. Žiovulingai nuobodžiame mūsų koncertinių įstaigų repertuare tokie kūriniai galėtų tapti laidininku tarp praeities ir dabarties. Antraip liktume po muziejinio sarkofago gaubtu, kurį dengia jau neperregimas dulkių sluoksnis. D. Čemerytės muzika tokiu laidininku tapti gali. Tik reikia žiupsnelio fantazijos ir poetinės vaizduotės.

 

P. S.

„Čemerỹs (Veratrum) – melantijinių (Melanthiaceae) šeimos augalų gentis. Paplitę Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostoje. Vartojamas medicinoje, veterinarijoje. Baltasis čemerys auga ir Lietuvoje, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą (2021).“ (Visuotinė lietuvių enciklopedija)

 

Lai žydi čemeryčiai nuo Frankfurto prie Maino iki PaNevėžio!