Roberto Bolano. Vido Drėgvos piešinys

 

Informaciją gavau eidamas tuneliais. Tėvai nesijaudino, tikriausiai manė, kad jie nusprendė apsigyventi kartu ir pakeisti urvą. Tačiau man išeinant, vienas jųdviejų draugas, per daug nesureikšminęs porelės dingimo, pasakė, kad nei jaunasis Eustakijus, nei jaunoji Marisa apie tokį ketinimą niekada nebuvo užsiminę. Jiedu buvo tiesiog draugai, geri draugai, ypač atsižvelgiant į Eustakijaus savitumą. Kaip suprasti? – pasiteiravau. Jis kūrė ir deklamavo eilėraščius, paaiškino draugas, dėl to buvo akivaizdžiai netinkamas darbui. O kaipgi Marisa? Jinai – ne, pasakė draugas. Ką ne? – paklausiau. Ji tuo neužsiėmė. Bet kuriam kitam policininkui ši informacija būtų atrodžiusi neįdomi. Bet mano instinktas buvo sužadintas. Pasiteiravau, ar netoliese nėra užakusių vamzdžių. Paaiškėjo, kad artimiausias yra maždaug už dviejų kilometrų, žemesniame lygyje. Patraukiau ta kryptimi. Pakeliui sutikau senuką, kuriam įkandin sekė būrelis mažių. Porino jiems apie žebenkščių keliamą pavojų. Pasisveikinome. Senolis buvo mokytojas ir vedė ekskursiją. Jaunikliai dar netinkami darbui, bet netrukus ūgtelės. Paklausinėjau, ar pasivaikščiojimo metu nepastebėjo ko nors keisto. Čia viskas keista, šūktelėjo senolis, kai jau patraukėme į skirtingas puses, keistumas yra normalu, karščiuoti yra sveika, nuodai yra maistas. Tada nuoširdžiai nusikvatojo, ir jo juokas lydėjo mane net ir kitame kanale. 

Netrukus pasiekiau užakusį vamzdį. Visi užsistovėjusio vandens kanalai atrodo panašiai, bet aš, beveik nesuklysdamas, galiu pasakyti, ar jau lankiausi ten anksčiau, ar esu pirmą kartą. Šis man nebuvo pažįstamas. Kurį laiką jį apžiūrinėjau, gal pavyks patekti į vidų nesušlapus. Tada šokau į vandenį ir nėriau į užakusį vamzdį. Plaukiant atrodė, kad matau nuo šiukšlių pylimo kylančias bangas. Aišku savaime, aš išsigandau gyvatės pasirodymo, todėl visu greičiu nusiyriau prie salos. Žemė buvo minkšta, ir aš iki kelių maknojau po balkšvą dumblą. Kvapas, kaip ir visur užakusiuose vamzdžiuose: ne konkreti puvimo smarvė, o kažkokia puvimo smarvės esencija. Pamažu yriausi nuo vienos salos prie kitos. Kartais atrodydavo, kad kažkas timpteli man už kojų, bet tai buvo tik šiukšlės. Paskutinėje saloje aptikau lavonus. Jaunojo Eustakijaus kakle žiojėjo vienintelė žaizda. Užtat jaunoji Marisa atrodė lyg po grumtynių. Jos kūnas buvo smarkiai apkandžiotas ir žaizdotas. Ant dantų ir nagų aptikau kraujo, todėl nesunkiai supratau, kad žudikas buvo sužeistas. Kaip įmanydamas išvilkau lavonus po vieną iš užakusio kanalo. Reikėjo juos nugabenti iki artimiausios gyvenvietės: iš pradžių nunešiau vieną ir palikau už penkiasdešimties metrų, paskui sugrįžau, nunešiau kitą ir paguldžiau šalia pirmojo. Sugrįžęs prie jaunosios Marisos palaikų, pamačiau baltąją gyvatę, išlindusią iš kanalo ir besiartinančią prie jų. Sustingau vietoje. Gyvatė porąsyk apsivijo negyvą kūną ir sutraiškė. Kai pradėjo jį ėsti, apsigręžiau ir sprukau ten, kur buvau palikęs Eustakijaus lavoną. Su mielu noru būčiau pradėjęs rėkti. Tačiau iš mano lūpų neišsprūdo nė menkiausias garsas.

Nuo tos dienos mano patruliavimas tapo varginantis. Manęs jau nebetenkino būti vien policininku, stebinčiu teritoriją ir sprendžiančiu tokius klausimus, kuriuos gali išspręsti kiekvienas, turintis šiek tiek sveikos nuovokos. Kiekvieną dieną aplankydavau tolimiausius urvus. Kalbėdavausi su gentainiais apie pačius nereikšmingiausius dalykus. Susipažinau su kurminių žiurkių kolonija, kurios gyveno tarp mūsų ir dirbo pačius nešvariausius darbus. Susipažinau su senu baltosios pelės patinu, kuris jau nė savo amžiaus neprisiminė, bet jaunystėje buvo apkrėstas infekcine liga ir kartu su daugeliu kitų įkalintų baltųjų pelių vėliau nuleistas į kanalizaciją, kad čia mus visus pražudytų. Daugelis nugaišo, porino baltoji pelė, vos bepajėgianti judėti, bet mes, baltosios pelės, susikryžminome su juodosiomis žiurkėmis, dulkinomės kaip pamišę (kaip dulkinamasi tik mirties akivaizdoje) ir galiausiai ne tik juodosios žiurkės įgijo imunitetą, bet ir atsirado nauja rūšis – rudosios žiurkės, atsparios bet kokiam užkratui ir bet kokiam keistam virusui.

Man patiko tas senas baltosios pelės patinas, gimęs laboratorijoje, žemės paviršiuje. Šviesa ten tokia akinanti, porino jis, kad paviršiuje gyvenantys graužikai jos net nesuvokia. Pepe, ar pažįsti kanalizacijos žiotis? Taip, kelis kartus esu ten buvęs, atsakiau. Ar matei upę, į kurią suteka visi vamzdžiai, ar matei nendres, beveik baltą smėlį? Taip, bet tik naktį, atsakiau. Vadinasi, matei mėnulį, sklendžiantį virš upės? Nelabai žiūrėjau į mėnulį. O tai kas patraukė tavo dėmesį, Pepe? Šunų lojimas. Gaujos, gyvenančios upės pakrantėse. Ir mėnulis, prisipažinau, nors nelabai galėjau juo pasigėrėti. Mėnulis – nuostabus, svajingai ištarė baltosios pelės patinas, jei kas nors manęs paklaustų, kur norėčiau gyventi, nedvejodamas atsakyčiau, kad mėnulyje.

Kaip mėnulio gyventojas išlandžiojau vamzdynus ir požeminius kanalus. Po kurio laiko aptikau dar vieną auką. Palaikus, kaip ir anksčiau, žudikas įmetė į užakusį vamzdį. Nugabenau juos į policijos nuovadą. Tą vakarą vėl kalbėjausi su koroneriu. Atkreipiau dėmesį, kad žaizda kakle buvo panaši kaip ir prieš tai buvusių aukų. Tai gali būti sutapimas, pasakė jis. Ir savo aukų nesuėda, pridūriau. Koroneris apžiūrėjo lavoną. Paprašiau apžiūrėti žaizdą, gal nustatys, kas palieka tokius įkandimus. Maža kas, daugelis plėšrūnų, gūžtelėjo pečiais koroneris. Ne, ne daugelis, paprieštaravau. Pažiūrėkite atidžiau. Ką tikitės iš manęs išgirsti? – suriko koroneris. Tiesą, pasakiau. O kas, jūsų manymu, yra tiesa? Manau, šios žaizdos – žiurkės darbas, pasakiau. Bet žiurkės nežudo žiurkių, atkirto koroneris, vėl įsistebeilijęs į lavoną. Šioji elgiasi būtent taip, pasakiau. Paskui išėjau padirbėti, o grįžęs į policijos nuovadą radau manęs laukiančius koronerį ir vyriausiąjį komisarą. Komisaras nevyniojo žodžių į vatą. Tiesiai šviesiai paklausė, iš kur ištraukiau, kad nusikaltimus įvykdė žiurkė. Norėjo sužinoti, ar dar su kuo nors dalinausi savo įtarimais. Įspėjo to nedaryti. Pepe, liaukis fantazuoti ir imkis darbo, pasakė jis. Gyvenimas ir taip pakankamai sudėtingas, kad jį reikėtų apsunkinti nebūtais dalykais, kurie jį tik dar labiau iškreiptų. Akys lipte lipo, kaip norėjau miego, bet paklausiau, ką jis turi omenyje sakydamas „iškreipti“. Noriu pasakyti, pradėjo komisaras, žiūrėdamas į koronerį, tarsi laukdamas jo pritarimo, tardamas žodžius įtaigiai ir švelniai, kad jeigu gyvenimas trumpas, o mūsiškis, deja, toks ir yra, jis turėtų būti orientuotas į tvarką, o ne į sumaištį ir juo labiau į įsivaizduojamą sumaištį. Koroneris rūsčiai pažvelgė į mane ir linktelėjo galva. Aš taip pat linktelėjau.

Tačiau išlikau budrus. Keletui dienų žudikas, regis, išgaravo. Kai tik nuklysdavau į periferiją, aptikęs nepažįstamas kolonijas, klausinėdavau apie pirmąją auką – iš bado mirusį kūdikį. Galiausiai vienas senas žiurkė žvalgas prasitarė apie motiną, kuri neteko kūdikio. Visi galvojo, kad jis nuskendo kanale arba jį pagrobė plėšrūnas. Tačiau toji negausi suaugusių žiurkių grupė atsivedė galybę jauniklių, todėl nesivargino ieškoti mažylio. Netrukus jie patraukė į šiaurinę vamzdynų pusę, prie didžiojo šulinio, ir žiurkė žvalgas pametė juos iš akių. Laisvalaikį skyriau šios grupės paieškoms. Žinoma, jaunikliai dabar jau bus užaugę, kolonija bus gausesnė, o mažylio dingimas seniai pamirštas. Bet jeigu man pasisektų rasti kūdikio motiną, galbūt ji dar galėtų kai ką paaiškinti. O žudikas tuo tarpu darbavosi toliau. Vieną naktį morge aptikau lavoną, kurio žaizda – beveik švariai perrėžta gerklė – buvo visiškai tokia pat, kaip anos, paliktosios žudiko. Kalbėjausi su policininku, kuris rado kūną. Ar, jo manymu, tai buvo plėšrūnas? O kas dar tai galėjo būti? Pepe, nejau manai, kad tai nelaimingas atsitikimas? – nusistebėjo jis. Nieko sau, nelaimingas atsitikimas, pamaniau. Tai nelaimingų atsitikimų virtinė. Kur jis rado aukos kūną? Pietinės pusės užakusiame vamzdyje. Patariau jam atidžiai stebėti toje zonoje esančius užakusius vamzdžius. Jis nesuprato – kodėl. Nes niekada nežinai, ką juose gali rasti. Jis žiūrėjo į mane lyg į pamišėlį. Tu pavargai, pasakė, eime miegoti. Nukiūtinome į policijos nuovados patalpą. Ten buvo šilta. Šalia mūsų knarkė dar viena policijos žiurkė. Labos nakties, pasakė mano partneris. Labos nakties, palinkėjau, bet negalėjau užmigti. Pradėjau galvoti, kaip veikia žudikas, kartais pasirodantis šiaurinėje, o kartais pietinėje dalyje. Dar šiek tiek pasivartęs atsikėliau.

Atsargiai, nekeldamas triukšmo nukiūtinau į šiaurinę pusę. Pakeliui sutikau kelias žiurkes, kurios prieblandoje skendinčiais tuneliais tvirtai ir ryžtingai tapeno į darbą. Išgirdau, kaip keli jauni vaikinai kalbėjosi Pepė el Tira, Pepė el Tira, paskui juokėsi, tarsi mano pravardė būtų juokingiausias dalykas pasaulyje. O gal jų juoką lėmė kita priežastis? Kad ir kaip būtų, net nestabtelėjau.

Tuneliai pamažu ištuštėjo. Vieną kitą žiurkę sutikdavau tik retkarčiais, girdėjau iš tolo besidarbuojančias kituose tuneliuose arba pastebėdavau jų šešėlius, be­šmirinėjančius aplink kažką, kas galėjo būti arba maistas, arba nuodai. Po kurio laiko garsai nutilo, girdėjau tik savo širdies plakimą ir lašų kapsėjimą, kuris mūsų pasaulyje niekada nesiliauja. Kai suradau didįjį šulinį, mirties dvelksmas privertė mane dar atidžiau stebėti, kas dedasi aplinkui. Ten mėtėsi dviejų didokų šunų palaikai, sustingę, aukštyn styrančiomis letenomis, apgraužti kirminų.

Dar toliau aptikau žiurkių koloniją, kuriai taip pat nuskilo su šuns palaikais. Jos įsikūrė kanalizacijos pakraštyje su visais iš to kylančiais pavojais, bet visada buvo apsirūpinusios maistu, kurio pakraščiuose niekada netrūko. Radau jas susibūrusias nedidelėje aikštėje. Didelės, riebios žiurkės blizgančiais kailiais. Jų snukiai buvo rūstūs kaip padarų, gyvenančių nuolatiniame pavojuje. Kai pasakiau, kad esu policininkas, jų žvilgsniai tapo įtarūs. Kai pasakiau, kad ieškau žiurkės, kuri prarado kūdikį, niekas neatsiliepė, bet iš jų minų išsyk supratau, kad bent jau šiuo atžvilgiu paieška baigta. Papasakojau apie kūdikį, kokio amžiaus ir kaip mirė, apie užakusį vamzdį, kuriame jį radau. Viena žiurkė prisipažino, kad vaikas – jos. O tu ko ieškai? – susidomėjo kitos.

Teisingumo, atsakiau. Aš ieškau žudiko.

Seniausioji žiurkė, nušašusiu kailiu ir švokšdama kaip dumplės, paklausė ar, mano manymu, žudikas – jų gentainis. Gali būti. Vadinasi, žiurkė? – perklausė senolė. Gali būti, pakartojau. Motina pasakojo, kad jos mažius dažnai vaikštinėdavo vienas. Bet jis negalėjo pats patekti į užakusį vamzdį, atsakiau. Gal jį sučiupo plėšrūnas? – įsiterpė jauna žiurkė. Jeigu jį būtų sučiupęs plėšrūnas, būtų suėdęs. Mažylis buvo nužudytas ne iš bado, o iš pasimėgavimo. 

Visos žiurkės, kaip ir tikėjausi, purtė galvas. Sunku patikėti, stebėjosi jos. Mūsų gentyje nėra nė vieno tiek pamišusio, kad taip elgtųsi. Paprotintas policijos komisaro nusprendžiau joms neprieštarauti. Pasivedėjęs motiną į šalį, norėjau paguosti, nors, tiesą sakant, po trijų mėnesių – tiek laiko praėjo – netekties skausmas buvo gerokai atlėgęs. Ta pati žiurkė man pasakojo turinti ir keletą vyresnių vaikų, kuriuos pamačiusi sunkiai beatpažįsta, ir jaunesnių už žuvusįjį, kurie jau darbuojasi ir gana sėkmingai patys susiranda maisto. Vis dėlto bandžiau ją priversti prisiminti tą dieną, kai dingo mažylis. Iš pradžių žiurkė nieko negalėjo paaiškinti. Painiojo datas ir netgi mažylius. Susirūpinęs paklausiau, ar jų prarado ne vieną, tačiau ji mane nuramino, ne, ne, mažyliai paprastai pasiklysta, bet tik kelioms valandoms, o paskui arba patys grįžta į urvą, arba juos suranda žiurkės, kurias privilioja mažių cypimas. Tavo vaikas irgi verkė, pasakiau, šiek tiek suerzintas jos savimi patenkinto snukelio, bet žudikas ilgokai laikė jį užkimšęs burną.

Neatrodė, kad ją tai būtų sujaudinę, todėl vėl sugrįžau į tądien, kai jis dingo. Gyvenome ne čia, pasakojo jaunoji žiurkė, o vamzdyno viduryje. Netoliese buvo įsikūrusi žvalgų grupė, kuri pirmoji apsigyveno toje zonoje, o kai vėliau atkeliavo kita, didesnė grupė, nusprendėme pasitraukti, nes, be klaidžiojimo po tunelius, daugiau ten neliko ko veikti. Tačiau jūsų vaikai atrodė gerai įmitę, įsiterpiau. Maisto netrūko, patvirtino žiurkė, bet jo teko ieškoti išorėje. Žvalgai atvėrė tunelius, vedančius tiesiai į viršų, be jokių mus sustabdyti galinčių nuodų ar spąstų. Kiekviena grupė bent du kartus per dieną išlįsdavo į paviršių, o kai kurios žiurkės ten praleisdavo ištisas dienas, klaidžiodavo tarp senų, apgriuvusių pastatų, šmirinėdavo po tuščiavidures sienų ertmes, o kai kurios niekada nebesugrįžo.

Ar tą dieną, kai dingo kūdikis, buvote išorėje? – paklausiau. Mes dirbome tuneliuose, kai kurie miegojo, o kai kurie tikriausiai buvo išorėje, atsakė ji. Ar kurioje nors savo grupėje nepastebėjai nieko keisto? – paklausiau. Keisto? Elgsenos, neįprasto požiūrio, ilgalaikio ir nepateisinto neatvykimo į darbą? Ne, atsakė ji, esą, turėčiau žinoti, kad jų genties žiurkės elgiasi priklausomai nuo situacijos, prie kurios stengiasi kuo greičiau ir kuo idealiau prisitaikyti. Be to, mažyliui dingus grupė skubiai išsiruošė ieškoti saugesnės vietos. Supratau, kad iš tos darbščios, paprastos žiurkės daugiau nieko nepavyks išpešti. Atsisveikinau su grupe ir palikau kanalą, kuriame buvo jų urvas.

Tačiau tą dieną į nuovadą nebegrįžau. Pusiaukelėje įsitikinęs, kad manęs niekas neseka, pasukau atgal į teritoriją aplink urvą, ieškodamas užakusio vamzdžio. Ir netrukus radau. Jis buvo nedidelis, o smarvė dar neviršijo tam tikrų normų. Apžiūrėjau jį nuo viršaus iki apačios. Neatrodė, kad tas, kurio ieškojau, ten sukiotųsi. Taip pat neradau jokių ženk­lų, kad čia būta grobuonių. Nusprendžiau pasilikti, nors nesimatė nė lopinėlio sausos vietos. Kad lindėti būtų bent kiek jaukiau, prisirinkau įmirkusio kartono ir plastiko gabalų ir kuo patogiau ant jų įsitaisiau. Įsivaizdavau, kaip mažais garų debesėliais nuo mano kailio kyla drėgmės veikiama šiluma. Kartais garai mane užmigdydavo, o kartais tapdavo gaubtu, kurio viduje jaučiausi nepažeidžiamas. Jau buvau beužmiegąs, kai išgirdau balsus.

Netrukus juos pamačiau. Tai buvo du jauni žiurkių patinai, kurie gyvai šnekučiavosi. Vieną atpažinau iš karto: matytas grupėje, kurią ką tik aplankiau. Kita žiurkė man buvo visiškai nepažįstama, galbūt, kai ten lankiausi, buvo darbe, galbūt ji – iš kitos grupės. Jų diskusija buvo karšta, bet neperžengė abipusio mandagumo ribų. Sunku suprasti, ką jiedu kalbėjo, visų pirma todėl, kad dar buvo per toli nuo manęs (nors pliaukšėdami sekliame vandenyje mažomis letenėlėmis jau artėjo link mano prieglobsčio), o antra – jų žodžiai buvo iš kitos kalbos, išgalvotos ir man svetimos, kurios iš karto ėmiau nekęsti, ne žodžiai, o veikiau idėjos arba piktogramos, šliaužiantys žodžio „laisvė“ apačioje, kaip šliaužia ugnis (bent jau taip sakoma)  kitapus tunelių, įkaitindama juos it krosnis.

Mielu noru būčiau tylutėliai pasišalinęs. Tačiau mano, kaip policininko, instinktas priminė, kad jei neįsikišiu, netrukus įvyks dar viena žmogžudystė. Staigiai liuoktelėjau iš savo kartoninio prieglobsčio. Abi žiurkės sustingo. Labas vakaras, pasisveikinau. Ar judu iš tos pačios grupės? Jie papurtė galvas.

Tu, bedžiau nagu į nepažįstamą žiurkę, dink iš čia. Jaunoji žiurkė, matyt, buvo išdidi ir dvejojo. Dink iš čia, esu policininkas, pakartojau, aš – Pepė el Tira, sušukau. Tada jis pažvelgė į draugą, apsigręžė ir dingo. Saugokis plėšrūnų, šūktelėjau dar jam nespėjus pradingti už šiukšlių pylimo, jei užakusiuose vamzdžiuose tave užpuls plėšrūnas, niekas nebepadės.

Kita žiurkė nepasivargino atsisveikinti su draugu. Stovėjo ir ramiai laukė akimirkos, kai liksime vieni, o jos mąslios akutės buvo įsmeigtos į mane taip pat, kaip turbūt mano mąslios akutės tyrinėjo ją. Pagaliau tave nutvėriau, pasakiau, kai likome vienu du. Žiurkė tylėjo. Kuo tu vardu? Hektoras. Dabar, kai prašneko, jo balsas niekuo nesiskyrė nuo tūkstančių anksčiau girdėtų balsų. Kodėl nužudei kūdikį? – sumurmėjau. Žiurkė tylėjo. Akimirką mane apėmė baimė. Hektoras buvo stiprus, gerokai stambesnis už mane ir jaunesnis, bet aš juk policininkas, pagalvojau.

Dabar surišiu tau letenas, snukį ir nuvesiu į policijos nuovadą, pasakiau. Regis, jis nusišypsojo, bet negaliu patvirtinti. Tu išsigandęs labiau už mane, šyptelėjo jis, o aš iš tikrųjų labai bijau. Netikiu, pasakiau, tu nebijai, tu nesveikas, nes esi plėšrūno ir vabalo išpera. Hektoras nusijuokė. Išties atrodai išsigandęs. Labiau nei tavo tetulė Chosefina. Esi girdėjęs apie Chosefiną? – nustebau. Žinoma, kas nėra apie ją girdėjęs? Mano teta nebijojo, pasakiau, ji buvo tik vargšė pamišėlė, vargšė svajotoja, bet ji nebijojo.

Klysti: ji buvo mirtinai išsigandusi, pasakė žvalgydamasis į šalis, tarsi mudu suptų šmėklos ir jis nebyliai prašytų jų pritarimo. Visi, kurie jos klausydavosi, buvo mirtinai išsigandę, nors to nežinojo. Tačiau Chosefinos baimė buvo didesnė: kiekvieną dieną ji mirdavo baimės epicentre ir iš baimės prisikeldavo. Plepalai, atrėžiau jam lyg spjūviu. Dabar gulkis kniūbsčias, pirmiausia suveršiu tau snukį, paraginau ir išsitraukiau tam tikslui atsineštą virvę. Hektoras atsiduso.

Tu nieko nesupranti, pasakė jis. Ar manai, kad jei mane sulaikysi, nusikaltimai liausis? Ar manai, kad tavo viršininkai su manimi pasielgs teisingai? Tiesiog slapčia sudraskys į gabalus ir išmes tenai, kur užklysta plėšrūnai. Tai tu esi prakeiktas plėšrūnas, atkirtau. Aš esu laisva žiurkė, įžūliai atšovė jis. Galiu išgyventi baimę ir tiksliai žinau, kur link juda mūsų gentainiai. Jo žodžiai skambėjo taip įžūliai, kad nusprendžiau nuleisti juos negirdomis. Tu dar jaunas. Gal yra būdų tave išgydyti. Mes nežudome saviškių. O kas tave išgydys, Pepe? – paklausė jis. Kokie gydytojai išgydys tavo viršininkus? Gulkis ant žemės, įsakiau. Hektoras pažvelgė į mane ir aš paleidau virvę. Tuomet susirungėme mirtinoje kovoje.

Po dešimties minučių, prailgusių iki visos amžinybės, šalia manęs tysojo jo kūnas su perkąstu kak­lu. Mano nugara buvo žaizdota, snukis perplėštas, o kairiąja akimi nieko nemačiau. Grįžau į policijos nuovadą nešinas lavonu. Kelios sutiktos žiurkės tik­riausiai manė, kad Hektoras tapo plėšrūno auka. Atidaviau jo kūną į morgą ir nuėjau ieškoti koronerio. Reikalas sutvarkytas, tai buvo pirmiausia, ką pajėgiau ištarti. Susmukau ir laukiau. Koroneris apžiūrėjo mano žaizdas ir susiuvo snukį bei akies voką. Tai atlikęs panoro sužinoti, kaip tai nutiko. Radau žudiką, pasakiau. Sulaikiau jį, mes susiriejome. Koroneris užsiminė, kad reiktų iškviesti komisarą. Jis caktelėjo liežuviu ir iš tamsos išniro liesas, užsimiegojęs jaunuolis. Turbūt medicinos studentas, pagalvojau. Koroneris išsiuntė jį į komisaro namus pasakyti, kad jis su Pepe el Tira laukia jo policijos nuovadoje. Jaunuolis linktelėjo ir išsmuko. O mudu su koroneriu patraukėme į morgą.

Hektoro lavonas buvo ten pat, tiktai jo kailio blizgesys jau atrodė blankesnis. Dabar jis buvo tik dar vienas lavonas tarp daugybės kitų. Kol koroneris jį apžiūrinėjo, užsnūdau kampe. Mane pažadino komisaro balsas ir kažkieno purtymas. Kelkis, Pepe. Tai buvo koroneris. Nusekiau paskui juos. Komisaras ir koroneris sparčiai turseno man nepažįstamais tuneliais. Stebėdamas jų uodegas, dar pusiau mieguistas ir siaubingai niežtinčia nugara vilkausi jiems iš paskos. Netrukus priėjome tuščią slėptuvę. Lyg kažkokiame soste (o gal tai buvo lopšys) liulėjo šešėlis. Komisaras ir koroneris liepė man eiti į priekį.

Papasakok man viską, tarė balsas, kuris buvo daugybė iš tamsos sklindančių balsų. Iš pradžių išsigandęs susigūžiau, bet netrukus supratau, kad tai senutėlė žiurkių karalienė, tiksliau, kelios žiurkės, dar ankstyvoje vaikystėje susipynusios uodegomis, dėl to neteko galimybės dirbti, bet įgijo išminties patarinėti mūsiškiams nepaprastose situacijose. Taigi papasakojau viską nuo pradžios iki galo ir stengiausi, kad mano žodžiai būtų nuoširdūs ir objektyvūs, lyg rašant ataskaitą. Kai pabaigiau, iš tamsos sklindantis balsas, kuris buvo daugybė balsų, paklausė, ar aš – Chosefinos la Kantoros sūnėnas. Taip ir yra, patvirtinau. Kai gimėme, Chosefina dar buvo gyva, ištarė žiurkių karalienė, vargais negalais krustelėjusi. Išvydau didžiulį tamsų kamuolį, pilną nuo ilgametės naštos apsiblaususių akučių. Spėjau, kad žiurkių karalienė buvo nutukusi, o jos užpakalinės kojos jau buvo sustingusios purve. Tai išsigimimas, pasakė ji. Ne išsyk supratau, kad ji kalba apie Hektorą. Tai nuodai, kurie nesutrukdys mums išlikti gyviems, pasakė. Jis tam tikra prasme ir pamišėlis, ir individualistas, pridūrė. Kažkas čia man neaišku, pasakiau. Komisaras letena palietė mano petį, tarsi mėgintų suturėti, bet žiurkių karalienė paprašė paaiškinti, ko nesuprantu. Kodėl jis marino kūdikį badu, kodėl neperrėžė jam gerklės kaip kitoms aukoms? Kelias sekundes girdėjau tik liulančio šešėlio atodūsį. 

Galbūt nesikišdamas arba kišdamasis kuo mažiau norėjo nuo pradžios iki galo stebėti mirties procesą? – po kurio laiko pasakė ji. Ir po dar vienos užsitęsusios tylos pauzės pridūrė: Nepamirškime, kad jis buvo pamišęs, kad tai susiję su teratologija. Žiurkės nežudo žiurkių.

Nunarinau galvą ir nežinia kiek laiko taip išbuvau. Gal net ir užsnūdau. Staiga vėl pajutau komisaro leteną ant peties ir jo balsą, raginantį sekti paskui jį. Atgal grįžome tylėdami. Kaip ir baiminausi, Hektoro kūnas iš morgo buvo dingęs. Kur jis? – paklausiau. Tikėkimės, kad kokio nors plėšrūno pilve, pasakė komisaras. Tada teko išklausyti tai, ką jau ir taip žinojau. Hektoro atvejį buvo griežtai draudžiama su kuo nors aptarinėti. Byla baigta, ir geriausia, ką galėjau padaryti, tai pamiršti ją, toliau gyventi ir dirbti.

Tą naktį nenorėjau nakvoti policijos nuovadoje, todėl įsitaisiau urve, pilname atkaklių ir purvinų žiurkių, bet kai pakirdau, buvau vienas. Tą naktį sapnavau, kad mūsų kaime siaučia nežinomas virusas. Žiurkės gali žudyti žiurkes. Ši frazė aidėjo mano smegeninėje, kol pabudau. Žinojau, kad jau nebebus taip, kaip anksčiau. Žinojau, kad tai tik laiko klausimas. Mūsų gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos, mūsų darbštumas, mūsų ilgas kolektyvinis darbas dėl laimės (kurios giliai širdyje žinojome, kad nėra, bet ji tapo pretekstu, dekoracija ir fonu mūsų kasdieniams žygdarbiams) – visa tai buvo pasmerkta išnykti, vadinasi, mes, kaip gentis, taip pat buvome pasmerkti išnykti.

Grįžau prie įprastinio patruliavimo, nes nieko kito nebeliko: vieną policininką plėšrūnas sudraskė į gabalus, vėl iš išorės patyrėme nuodų ataką, kuri pražudė keletą mūsiškių, kai kurie tuneliai buvo užtvindyti. Tačiau vieną naktį neatsispyręs kūną alinančiai karštinei nuėjau į užakusį vamzdį.

Negaliu pasakyti, ar tai buvo tas pats vamzdis, kuriame radau vieną iš aukų, ar atsidūriau prie nepažįstamo vamzdžio. Galiausiai visi užakę vamzdžiai atrodo vienodi. Ilgai pratūnojau susirietęs ir laukiau. Nieko neįvyko. Tik tolimi garsai, teškenimas, kurio kilmės negalėjau nustatyti. Kai nuo ilgo budėjimo paraudusiomis akimis sugrįžau į policijos nuovadą, ten buvo keletas žiurkių, kurios prisiekinėjo gretimuose tuneliuose mačiusios porą žebenkščių. Šalia jų stovėjo naujas policininkas. Jis pažvelgė į mane laukdamas kokio nors ženklo. Žebenkštys į kampą užspeitė tris žiurkes su keliais jaunikliais, įstrigusiais tunelio gilumoje. Jei lauksime pastiprinimo, bus per vėlu, pasakė naujasis policininkas.

Kam per vėlu? – nusižiovavau. Mažyliams ir jų globėjams, atsakė jis. Jau per vėlu viskam, pagalvojau, ir dar: O nuo kada tapo per vėlu? Nuo tetos Chosefinos laikų? Prieš šimtą metų? Prieš tūkstantį metų? Prieš tris tūkstančius metų? Argi nuo pat savo rūšies atsiradimo nebuvome pasmerkti? Policininkas žvelgė į mane laukdamas nurodymų. Jis buvo jaunas, tikriausiai dirbo ne ilgiau kaip savaitę. Aplink mus vienos žiurkės kuždėjosi, kitos priglaudė ausis prie tunelio sienų, daugumai jų reikėjo labai pasistengti, kad nedrebėtų ir neišsibėgiotų. Tai ką siūlai? – paklausiau. Kaip paprastai, atsakė policininkas, leidžiamės į tunelį gelbėti jauniklių.

Ar esi kada nors susidūręs su žebenkštimi, ar nori būti sudraskytas į skutelius? – paklausiau. Pepe, aš pajėgus kautis, atšovė jis. Šioje vietoje daugiau neturėjau ko jam atsakyti, todėl atsistojau ir liepiau sekti iš paskos. Tunelyje – nors į akį durk ir dvokė žebenkštimis, bet aš moku orientuotis tamsoje. Savanorėmis prisijungė dar dvi žiurkės ir nusekė paskui mus.

 

 

Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė

„El Gaucho Insufrible“, 2000.