Pastaruosius šimtą metų niekas apie Jurgį Baltrušaitį rimtai nekalbėjo. Pokalbis su Nikolajumi Kotreliovu ir Jevgenijumi Cymbalu

2015 m. pabaigoje Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas išleido knygą „Jurgis Baltrušaitis. Laiškai“. Tai pirmas didelis Baltrušaičio –­ žymaus rusų Sidabro amžiaus poeto ir Lietuvos diplomato – laiškų mokslinis leidinys, kuriame daugelis laiškų skelbiami pirmą kartą. Apie knygą pasakojo du jos kūrėjai – filologas NIKOLAJUS VSEVOLODOVIČIUS KOTRELIOVAS ir kino režisierius JEVGENIJUS VASILJEVIČIUS CYMBALAS.

N. V. Kotreliovas – vienas žymiausių rusų Sidabro amžiaus literatūros specialistų (rašė apie Vladimirą Solovjovą, Viačeslavą Ivanovą, Aleksandrą Bloką, Andrejų Belą), nuo 1988 m. – „Literatūrinio palikimo“ redakcinės kolegijos narys, Aleksandro Veselovskio premijos laureatas, vertėjas iš italų kalbos. Kartu su Juozu Budraičiu organizavo Baltrušaičio namuose (Lietuvos ambasadoje Maskvoje) tris konferencijas, skirtas J. Baltrušaičiui (viena jų buvo skirta dviem Jurgiams – tėvui ir sūnui).

J. V. Cymbalas – dokumentinio kino režisierius, istorikas. Britų kino ir televizijos akademijos premijos laureatas (BAFTA, 1988), tris kartus (2002, 2006 ir 2015) apdovanotas Rusijos nacionaline kino premija „Nika“. 2013 m. sukūrė filmą „Jurgis Baltrušaitis – paskutinis Sidabro amžiaus riteris“.

 Jurgis Baltrušaitis. Ugnės Žilytės piešinys

Ar teisingai suprantu, kad ši knyga prasidėjo nuo jūsų, Jevgenijau Vasiljevičiau?

Jevgenijus Cymbalas. Aš sukau apie Baltrušaitį filmą, kuriam medžiagą rinkau daug metų. Net nemaniau, kad galų gale sukursiu tą filmą, bet, kai pasitaikė galimybė, džiaugsmingai ja pasinaudojau. Kai jau buvau bebaigiąs montuoti, man šovė mintis padaryti Baltrušaičio laiškų knygą. Taip, žinoma, tai buvo avantiūra. Atėjau į Lietuvos literatūros ir tautosakos institutą pas direktorių Mindaugą Kvietkauską. Institute pirmiausia visi labai nustebo, bet, kai paaiškinau, kokiu tikslu atėjau, apsidžiaugė. Jiems parodžiau, kad jau turiu surinkęs gana daug laiškų.

O kur radote tuos laiškus – Maskvos archyvuose ar ir čia, Lietuvoje?

J. C. Įvairiuose Maskvos archyvuose, bet vieną laišką radau Lietuvoje. Kas ieško, tas randa. O kai mano idėja sudomino Institutą, aš jiems pasakiau, kad Maskvoje yra žmogus – Nikolajus Vsevolodovičius Kotreliovas, be kurio knygos darymo procesas, mano manymu, yra neįmanomas. Ir mes aptarėme tokio bendro darbo galimybę. Paskui M. Kvietkauskas nuvažiavo į Maskvą, aplankėme Nikolajų Vsevolodovičių, labai konstruktyviai ir pragmatiškai pasišnekėjome, kaip veikti, ką daryti. Žodžiu, viskas pradėjo suktis.

Kaip sumanėte kurti filmą ir kokie jūsų santykiai su Lietuva?

J. C. Na, mano ilgi santykiai greičiau su Baltrušaičiu, nors ir Lietuvą labai myliu. Kai man buvo 12 ar 13 metų, skaičiau Iljos Erenburgo atsiminimus „Žmonės, laikas, gyvenimas“. Ten aptikau užuominą apie Baltrušaitį ir kažkokių jo eilių nuotrupų. Tai padarė man įspūdį ir užstrigo galvoje. Vėliau, kai jau studentavau, „Knygų apžvalgoje“ pamačiau, kad Vilniuje „Vagos“ leidykla išleidžia Baltrušaičio eilių knygą „Medis ugnyje“, tuoj pat ją užsisakiau, perskaičiau ir galutinai įsimylėjau. Tada neturėjau nei Balmonto, nei Belo, o Baltrušaitis jau buvo. Susidomėjau ir kryptingai be­sidomėdamas po 50 metų atėjau iki filmo. Pirmiau, tiesa, su lietuvių prodiusere Ona Biveiniene ir režisieriumi, operatoriumi Sauliu Beržiniu susukome filmą „Sąsiuvinis iš sudegusio geto“, tuomet jau ėmėmės filmo apie Baltrušaitį.

Kaip pasiskirstėte darbus sudarinėdami su Nikolajumi Vsevolodovičiumi šią knygą?

J. C. Svarbiausią vaidmenį šiame darbe atliko, žinoma, Nikolajus Vsevolodovičius ir Instituto darbuotojai, nes aš nesu profesionalus literatūros tyrinėtojas. Nors turiu ganėtinai rimtą patirtį su Gribojedovu – buvau akademinio Gribojedovo raštų leidimo redakcinės kolegijos narys. Tai diplomatiniai dokumentai. Dvejus metus sėdėjau Rusijos užsienio politikos archyve, kur šiaip nieko neleidžia.

O kodėl jus įsileido?

J. C. Nikita Sergejevičius Michalkovas nutarė kurti filmą „Aleksandro Gribojedovo gyvenimas ir žūtis“ ir nuėjo į archyvus ieškoti naujos informacijos. Jam atnešė didžiulius aplankus su pramuštomis skylėmis, iš jų byrėjo smėlis ir klaikiai dvokė siera. Jis paklausė – kodėl, o archyvarai ir sako: „Rytai – cholera, maras, raupai, geltonasis drugys... Todėl būdavo karantinai, visus dokumentus aprūkydavo siera, o smėlį naudojo vietoj sugeriamojo popieriaus.“ Nikita Sergejevičius išėjo ir daugiau ten kojos nekėlė. Vietoj savęs mane nusiuntė beveik dvejiems metams. Michalkovas tada turėjo grandiozinių užmojų: norėjo padaryti dešimt serijų televizijai ir keturias kinui. Bet pas jį atvažiavo Marcello Mastroianni ir pasiūlė filmuoti Italijoje, taigi projektas apie Gribojedovą neįvyko. Bet jo dėka aš ilgai sėdėjau archyvuose Maskvoje, Peterburge, Kijeve, Vladimire ir Rostove prie Dono.

Gaila, kad nebuvo sukurtas filmas apie Gribojedovą – rašytoją ir diplomatą. Grįžkime prie Baltrušaičio, taip pat poeto ir diplomato. Kokius laiškus atrinkote į knygą?

J. C. Mes visi labai rimtai dirbome, ten laiškai Čechovui, Stanislavskiui, Gorkiui, Mejerholdui, Nemirovičiui-Dančenko, Olgai Knipper-Čechovai, Alisai Koonen, Belui, Skriabinui, Briusovui, Berdiajevui. Yra ir Instituto darbuotojų atrinkta dalis –­ tai susirašinėjimai su lietuvių rašytojais ir diplomatais. Paskutinis žodis buvo Nikolajaus Vsevolodovičiaus, jis profesionalas ir aš savo noru jį išrinkau vadovu.

Nikolajus Kotreliovas. Paskutinis žodis šiaip jau buvo redaktoriaus – Gedimino Mikelaičio.

Nikolajau Vsevolodovičiau, o kaip jūs susipažinote su Lietuva?

N. K. 1958 m. aš, berniukas iš priemiesčio, susipažinau su žmonėmis iš Maskvos centro. Iškart patekau į patį centrą – mažytį šešių metrų kambariuką, kuriame gyveno Irina Ignatjevna Muravjova ir jos vyras Grigorijus Solomonovičius Pomerancas. Irinos sūnūs Vladimiras ir Leonidas jau draugavo su Tomu Venclova ir Juozu Tumeliu, Natalija Trauberg ir jos vyru Virgilijumi Čepaičiu. Vėliau atsirado Lietuva, kaip tam tikras mitas, teko ne kartą joje lankytis, su visais susidraugavau ir aš. Vėliau kartu su Tumeliu bei Milano profesoriumi Fausto Malcovati pradėjome dirbti su Baltrušaičio medžiaga.

O kas šiame darbe užkabino būtent jus, Jevgenijau Vasiljevičiau, kurie laiškai atrodo itin įdomūs?

J. C. Yra absoliučiai genialus Baltrušaičio laiškas Vsevolodui Mejerholdui. Mejerholdas statė spektaklius Laisvajame teatre – buvo toks teatras, kurį jis bandė įkurti prie MCHT’o. Iš pradžių Stanislavskis jam visokeriopai padėjo. Mejerholdas ten statė Gerharto Hauptmanno „Schluck und Jau“, kurią į rusų kalbą išvertė Baltrušaitis. Ir Jurgis Kazimirovičius parašė jam laišką apie tai, kaip, jo manymu, reikia tą pjesę statyti ir koks apskritai turi būti šiuolaikinis teatras. Tai buvo 1905 m. vasarą. Taigi visas Mejerholdas gimė iš šito laiško. Visas.

Man užverda teisėtas pasididžiavimas –­ mūsų lietuvis Baltrušaitis išmokė patį Mejerholdą pjeses statyti.

J. C. Atskleisiu jums vieną šokiruojančią paslaptį – Baltrušaitis laikė lietuvius slavais.

N. K. Tikra tiesa.

Įdomu kodėl?

N. K. Aš manyčiau, kad tai susiję su to meto baltų ir slavų tyrinėjimų bei lingvistikos padėtimi, lingvistika tada buvo platesnė ir ne tiek specializuota kaip dabar. Tada jau skirstyta į grynai baltišką ir grynai slavišką, bet Jurgis Kazimirovičius anaiptol ne viską skaitė ir žinojo. Be abejo, jis visada prisiminė savo lietuviškas šaknis ir Lietuvą visada laikė savo pagrindine tėvyne – net tada, kai rūpinosi dėl Rusijos, dėl jos pralaimėjimo 1914-ųjų kare. Visada skambėjo „mūsų Lietuva“. Bet kartu jis, be abejonės, imperinės kultūros žmogus. Ilgai nebuvo nacionalinės kultūros žmogus. Tai ne denacionalizacija, o kultūrinis pasirinkimas, kaip, pavyzdžiui, Mickevičiaus. Arba Jose­pho Conrado, kuris nebuvo ang­las, arba Guillaume’o Apollinaire’o – jis juk ne prancūzas. Tai didelės kultūros, kaip didesnės erdvės, pasirinkimas.

Taip dabar atsitiko ir lietuviams režisieriams...

N. K. Baltrušaitis buvo labai plataus akiračio, mokėjo daug kalbų ir rusiškai kalbėjo nepriekaištingai. Daugelis jo tekstų, parašytų kitomis kalbomis, kuriuos mačiau, yra, taip sakant, „priekaištingi“. Pavyzdžiui, skaitant jo itališkus laiškus matyti, kad jis moka kalbą puikiai, bet ne per daug jaudinasi, kad būtų labai išlaižyta ir padoru. Tai primena man nuostabią žymaus lingvisto Romano Jakobsono frazę, kai jį pakvietė į Ameriką. Jam sako: „Jums juk reikės patobulinti anglų kalbą.“ Jis atsako: „Nieko, jie supras.“

J. C. Baltrušaitis galbūt mokėjo ir sanskrito kalbą – juk vertė Rabindranato Tagorės tekstus, ten jis tikriausiai rasdavo sąšaukų su lietuvių kalba.

N. K. Ne, Jevgenijau Vasiljevičiau, nemanau, kad jis mokėjo sanskrito kalbą, Jurgis Kazimirovičius Tagorės tekstus greičiausiai vertė iš anglų kalbos. Štai Balmontas tikrai mokėjo sanskritą, Viačeslavas Ivanovas taip pat truputį mokėsi, bet neišmoko, nors ir buvo didis, o jį mokė pats Ferdinandas de Saussure’as. Visi jie buvo labai išprusę, tikrai labai mokyti, vis dėlto iš pradžių mokykloje išmokdavo lotynų ir graikų. Vėliau jau lengvai pasiduodavo ir kitos kalbos. Užtat Baltrušaitis mokėjo kalbų, kurių net Ivanovas nemokėjo – skandinavų, skaitė vengriškai. Apskritai, pats nemokyčiausias tarp jų buvo Aleksandras Blokas.

J. C. Taip, man atrodo, jis vienas mokėjo tik tris kalbas – visi kiti simbolistai mokėjo daugiau.

Iš kelių kalbų versti laiškai knygoje?

N. K. Iš italų, yra rusiškų – šia prasme leidinys labai kruopščiai parengtas, laiško tekstas spausdinamas originalo kalba ir šalia vertimas į lietuvių kalbą.

Suprantu, kad ši knyga – svarbus įvykis Baltrušaičio tyrimų istorijoje. Kiek Baltrušaitis apskritai tyrinėtas?

J. C. Nemanau, jog pasakysiu kažką nauja, bet tikrai galiu teigti, kad Balt­rušaičio vaidmuo – toks, koks jis dabar yra rusų literatūros istorijoje – yra nesąžiningai sumenkintas. Jis buvo gerokai svarbesnis ir kaip asmenybė, ir kaip rašytojas, ir kaip vertėjas, ir kaip kultūros veikėjas. Manau, Nikolajus Vsevolodovičius su manimi sutiks.

N. K. Be abejo, Baltrušaitis – neįvertinta asmenybė. Pastaruosius šimtą metų niekas apie jį rimtai nekalbėjo. Apie jį, kaip poetą, paskutinį kartą rimtai kalbėjo V. Ivanovas 1917 metais. Visa kita –­ daugmaž atsitiktinės pastabos. Pavyzdžiui, aš profesiniais sumetimais peržiūriu veik visas išleidžiamas knygas apie XX a. pradžios rusų literatūrą. Taip pat visus laiškų leidinius, dienoraščius, visą kritinę literatūrą. Ir galiu pasakyti, kad Baltrušaitis juose minimas labai retai. Ir jei minimas, –­ net savo laikotarpiu, – tai tik tų, kurie su juo buvo artimai susiję. Jis nesistengė tapti žymiu literatu, kaip, pavyzdžiui, Valerijus Briusovas arba V. Ivanovas. Jis visai nesistengė išgarsėti – jo kūryba visų pirma buvo skirta spręsti saviems kūrybiniams uždaviniams, o ne įsitvirtinti literatūros pasaulyje.

Ar tai matyti laiškuose? Jis kur nors džiaugiasi, kad „mano knygą išleido“?

N. K. Matyti.

J. C. Jis labiau džiaugiasi darbu su knyga nei rezultatu.

Norite pasakyti, kad toks poeto požiūris veikia tuos, kurie apie jį rašo?

N. K. Taip. Dar ir kaip veikia.

J. C. Jis kažkur rašė, kad geriausia poeto poza – tyla. Namie turėjo Išganytojo ikoną „Palaimintasis Tylėjimas“. Tai yra susitelkusių, išmintingų, gilių ir susikaupusių žmonių globėjas. Baltrušaitis buvo labai įdomus personažas. Po revoliucijos, kai, nekeldamas iš namų kojos, tapo užsieniečiu, o vėliau dar ir diplomatu, jį pradėjo tiesiog trinti iš rusų literatūros istorijos. Ir dabar leidžiami stori tomai apie Sidabrinį amžių, tačiau straipsniuose apie rusų simbolistus Baltrušaičio nėra.

Nejaugi ir leidžiamuose šiandien?

N. K. Taip. Todėl, kad didesnę dalį viso pasaulio knygų rašo tie, kas blogai išmano medžiagą. Daugeliu atvejų jie tiesiog į tą medžiagą nesigilina. Leidinys, apie kurį šnekame, tuo ir nuostabus, kad tai būtent medžiaga. Dar reikėtų patiks­linti, kad tai vien su Baltrušaičiu susijusių publikacijų pradžia. Ši ganėtinai stora knyga – maždaug ketvirtis visų žinomų jo laiškų.

Tada paklausiu, kokiu principu atrinkote laiškus?

N. K. Principo esmė – kad tai tik pradžia. Pirma rimta publikacija. Nes tai, kas pasirodydavo – laiškų nuotrupos, pririštos prie visai kitų siužetų –­ nesiskaito. Dar gūdžiu sovietmečiu Tumelis publikavo kažkokius laiškus, bet tai irgi buvo trumpos ištraukos iš kelių dešimčių laiškų, rašytų Briusovui, Belui. Pas­kui išėjo Viktorijos Daujotytės knyga ir rinkinys „Medis ugnyje“, kurį sudarė Tumelis. Daujotytės knyga puiki, ji Baltrušaitį kuriam laikui grąžino į kritinę literatūrą. Bet ji taip pat sudaryta remiantis fragmentais, citatomis –­ autentiška medžiaga, su kuria galėtų dirbti tyrinėtojas, nebuvo publikuota. Gera pradžia – pusė darbo, bet tai iš tiesų tik ketvirtadalis to, kas žinoma Jevgenijui Vasiljevičiui, man ir mūsų brangiems bendraautoriams Mikelaičiui ir Julijai Snežko iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto. Be abejonės, dar laukia rimti atradimai – daug atskleisti galėtų lagaminai, saugomi pas anūką Paryžiuje. Juose rastume, kas jam rašė, taip pat reikėtų ieškoti Jurgio Kazimirovičiaus palikimo adresatų archyvuose. Baltrušaičio palikimo tragedija: archyvas lyg ir išlikęs, bet jo pasiekti neįmanoma.

Bet anūkas Jeanas Baltrušaitis lyg ir domisi seneliu?

N. K. Jurgis Kazimirovičius turi du anūkus, su Jeanu aš kalbėjausi. Jis sakė turįs tris archyvus, vieną jau sutvarkęs. Tai jo senelio, žymaus prancūzų istoriko Henri Foçillono, archyvas, kitas – jo tėvo, prancūzų medievisto Jurgio Balt­rušaičio Jaunesniojo archyvas.

J. C. Mes filmavome Jeaną Baltrušaitį ir galiu pasakyti, kad jam bus sudėtinga tvarkyti tą archyvą – jis nemoka nei rusiškai, nei lietuviškai. Mačiau pas jį svečių knygą-albumą, kuriame vien Balmonto eilių maždaug dešimt!

Kiekgi metų Baltrušaičio anūkui?

N. K. Maždaug septyniasdešimt, vargu ar prigyvensime iki atradimų.

Ką, jūsų manymu, reikėtų daryti, kad Baltrušaičiui būtų grąžinta teisėta vieta Sidabro amžiaus literatūroje?

N. K. Pagrindinis tikslas dabar – neprarasti tempo, nesulėtinti Baltrušaičio palikimo įsisavinimo. Kol mes kartu su Institutu dirbome, radome dar daug dokumentų. Kai kurių iš jų reikia aktyviai ieškoti. Nuvažiavau, pavyzdžiui, gruodį į Italiją būtent peržiūrėti medžiagos apie Baltrušaitį. Skaitau vieno italų rašytojo laiškus kitam: „Baltrušaitis man dažnai rašo.“ Ateinu į įstaigą, kur guli pirmojo archyvas, o ten – nė vieno Baltrušaičio laiško! Kur prapuolė? Juk jis nemelavo, kad dažnai rašo.

J. C. Dar vienas argumentas mūsų pokalbiui – tai Baltrušaičio versti rašytojai, visų pirma dramaturgai Henrikas Ibsenas, Knutas Hamsunas, Maurice’as Maeterlinckas, Tagorė, – visi Nobelio premijos laureatai. Dar Gabriele D’Annunzio, Oscaras Wilde’as, Augustas  Strindbergas, Hjalmaras Söderbergas...

N. K. Beje, visiškai netirta ir neįvertinta Baltrušaičio veiklos sfera – darbas teatre. Jis labai daug dirbo su Stanislavskiu, dirbo ir draugavo (gal ir romaną turėjo) su Alisa Koonen, glaudžiai bičiuliavosi su Gordonu Craigu. Jis Craigui net padėdavo –­ atsiųsdavo gerbėjų iš Rusijos. Senais laikais aš vienos knygos išnašose publikavau laišką, kuriame Craigas dėkoja Sergejui Poliakovui už finansinę paramą atidarant dramos mokyklą Anglijoje.

O Poliakovas – artimas Baltrušaičio draugas...

N. K. Taip, matyt, su Poliakovu Craigą supažindino būtent Baltrušaitis. Ir taip toliau... Dar draugystė su Mejerholdu –­­ visiškai netirta Jurgio Kazimirovičiaus gyvenimo dalis. Apie pamokymus Mejerholdui kaip tik pasakojo Jevgenijus Vasiljevičius. Viename iš Maskvoje rengtų konferencijų rinkinių yra tik vienas straipsnis apie Baltrušaičio darbą sovietiniame Narkomprose, Liaudies švietimo ministerijoje, kurioje jis labai efektyviai dirbo, kol tapo ambasadoriumi. Tai jau kita netirta sritis. O kad jis buvo Rašytojų sąjungos pirmininkas? Medžiagos ne tiek daug, bet tai labai svarbi tema. Kad taptum pirmininku, kaip žinia, reikia būti geru nariu... Reikia turėti rimtą reputaciją literatų bendrijoje.

Ir dar rimto žmogaus reputaciją.

N. K. Dar ir kaip rimto žmogaus. Apie tai jokių darbų ir tyrimų nėra, todėl Baltrušaitis lieka visiškai neištirta tema. Baltrušaitis – stambi figūra.

J. C. Galima pridurti, kad, kai jį rinko sąjungos pirmininku, pirma –­ Maskvos poetų, paskui – Rusijos rašytojų, buvo tokia formuluotė: „Atsižvelgiant į ypatingą sąžiningumą.“ Aš linkęs jį pavadinti rusų Sidabro amžiaus Raouliu Wallenbergu. Kai suskaičiuoji, kiek žmonių ir ką iš jų jis išgelbėjo – visi tie žmonės tapo europinės ir pasaulio kultūros istorija. Pradedant Chagallu, Cvetajeva, Chodasevičiumi, Berberova, Korovinu, Kandinskiu ir baigiant Šimonu Dubnovu, Dobužinskiu ir taip toliau.

N. K. Dėl Dobužinskio vargu: Mstislavas Valerjanovičius tada, 1918-aisiais, labai lengvai pasiekdavo visokias instancijas ir Baltrušaičiui nereikėjo jo gelbėti. Gal jam Baltrušaitis padėjo gauti bilietus, vizas ir t. t., o išvažiavo Dobužinskis visiškai laisvai...

J. C. Nesutikčiau – turiu labai graudžius Dobužinskio laiškus, kuriuose jis rašo, kad „Jūs mano paskutinė viltis“.

N. K. Be abejo, ten iškildavo aibė kliūčių...

J. C. Ten juos stabdė be galo, be krašto. Pati sistema buvo tokia – pirma reikia gauti įvažiavimo vizą, paskui –­ išvažiavimo. Tada čekistai apiplėšdavo, atimdavo viską, ką įmanoma, o tik tada išleisdavo. Tai iš laiškų, kuriuos turiu, itin matyti.

N. K. Duosite paskaityti?

J. C. Aišku, duosiu.

N. K. Profesionalas tokiu atveju sakytų: „Na, vėliau kada nors parodysiu, pažiūrėsiu.“ Šia prasme su neprofesionalais gyventi linksmiau. Jie nesavanaudiški.

Kas jums, Nikolajau Vsevolodovičiau, brangiausia šioje knygoje?

N. K. Šioje knygoje man brangu tai, kad aš su ja dirbau. Darbo procesas gerokai įdomesnis nei rezultatas – kažkuria prasme mane to išmokė Baltrušaitis.

 

Kalbėjosi Marija Čepaitytė

Vilnius, Užupio kavinė, 2016-06-13