2023 m. birželio 5 d.

Užmiršti konfliktai. Atsiplėšimas nuo savų šaknų. Ir dar viena Europos vizija. Du rašytojai – Rosella Postorino ir Paolo Rumizas – kalbasi apie jų kūryboje nuolat aprašomus Balkanus.

Rosella Postorino ir Paolo Rumizas pasakoja apie jų kūriniuose vaizduojamus Balkanus, bet daugiausia kalba apie rašytojo amatą, apie romaną kaip išskirtinę Europos meno formą, priešnuodį bet kokiam absoliutizmui. Apie literatūrą, kuri yra žaizda ir vaistas, motina ir tėvas, trauma ir malda, pagaliau niekuomet nesibaigiančios tiesos paieškos. Kažkas, kas primena rožės kvapą. Per pokalbį gręžiamasi į R. Postorino romaną „Aš tiesiog mylėjau tave“ („Mi limitavo ad amare te“; lietuviškai pasirodė 2024 m., vertė Rasa Di Pasquale – vert. past.) apie bėgančius nuo karo vaikus, patekusį į premijos „Strega“ finalą, ir P. Rumizo „Giesmę Europai“ („Canto per Europa“), vienuolikos skiemenų eilutėmis parašytą kūrinį, kuriame senovės mitologija atgyja vienos Sirijos pabėgėlės kelionėje (abi knygas išleido „Feltrinelli“). Drauge neišvengiamai prabylama apie pastarųjų metų neramumus Kosove.

 

„Wikipedia Commons“ nuotr. 

 

Postorino: Tai, kas vyksta, galėjome nuspėti, nes šiose teritorijose taip ir nebuvo išspręsta nestabilumo problema. Karas Ukrainoje tapo tarytum dagtimi, o Serbijos ir Rusijos ryšiai – dar pavojingesni nei anksčiau.

Rumizas: Europa prarado savo moralinį stuburą sutikusi su Kosovo atsiskyrimu, kuriuo remdamasis Vladimiras Putinas pateisino veiksmus Donbase. Tai natūrali pasekmė. Prieš mus, europiečius, atsisuka mūsų pačių veiksmai, nes pernelyg taikėmės prie NATO.

Postorino: Predragas Matvejevičius teigė, kad Balkanai yra Europos parako statinė, bet drauge ir Europos barometras, nes jie apnuogina mūsų problemas.

Rumizas: Šiandien Briuselis neįstengia atspindėti europietiškosios svajonės. Būti europiečiu reiškia suvokti bendrystę, justi istorijos naštą ir jėgą, suprasti padarytas skriaudas. Permanyti mūsų vienovę – žydų ir krikščionių pamatą, praturtintą daugybės kultūrų. Būti europiečiu reiškia prisiminti Aleksandrą Didįjį, kuris įveikęs didžiulę Rytų imperiją ragino savo kareivius tuoktis su nugalėto krašto moterimis. Būti europiečiu reiškia prisiminti Aischilą, drįsusį pasakyti graikams, kad jie išliks nugalėtojai tik gerbdami nugalėtųjų dievus ir šventyklas.

Postorino: Europa – priešingybių ir virsmų visuma. Tai graikų kultūros proto galia ir žydų bei krikščionių dvasinė tradicija, revoliucijos ir žmogaus teisių chartija, kolonializmas ir rasizmas. „Giesmėje Europai“ tu pasakoji būtent apie šį kismą. Prisimenu, kad pradinėje mokykloje mums kalbėdavo apie Europą kaip apie kažką, kas išvaduos iš karų.

Postorino: Vis dar yra kalbančiųjų apie ilgą taiką Europoje, lyg Balkanuose nebūtų nieko įvykę. Karas Bosnijoje – tarsi ištrintas iš atminties. Rašydama romaną „Aš tiesiog mylėjau tave“ norėjau iškelti į dienos šviesą įvykius, apie kuriuos jaunesnės kartos nežino nieko, o aš pati buvau jų liudininkė. Mano karta matė atvykstančius pabėgėlius.

Rumizas: Kartais užmirštame tam, kad išliktume. Gimiau 1947-aisiais, iš vaikystės pamenu, kaip mano tėvai išlaisvintame Trieste rengdavo didžiules šventes. Per tas šventes pats linksmiausias žmogus, didžiausias moterų širdžių ėdikas ir puikus anekdotų pasakotojas buvo Aušvicą išgyvenęs žydas.

Postorino: Manau, kad literatūra padeda išvengti abstrakčių ir bevardžių kategorijų, joje migrantai vėl įgauna kūnus. Knygų veikėjai turi vardus, troškimų, svajonių, jie niršta, klysta. Jie yra žmonės. Grąžindami jiems kūną grąžiname ir žmogiškumą.

Rumizas: Ar žinai, kad migrantai, prieš juos pasiglemžiant Viduržemio jūrai, paskiausiai sušunka savo vardą, šitaip nori paliudyti, kad gyveno? Timothy Snyderis rašo, kad nuo 1935-ųjų iki 1945-ųjų Europoje dėl dviejų totalitarinių režimų mirė daugiau nei 30 milijonų žmonių, ir už kiekvieno iš jų slypi vardas. Kartą susipažinau su viena bosnių pabėgėle, kuri pirmaisiais metais Italijoje užsisklendusi per ausinuką klausydavosi Freddie Mercury, neįtikėtina jo dainavimo energija suteikė jėgų pradėti gyvenimą iš naujo.

Postorino: Atsiplėšimą nuo šaknų suprantu giliau – tai egzistencinė būsena, ji būdinga visiems žmonėms, nes tam, kad gyventume, turime atsiplėšti nuo motinos kūno, patirti traumą. Mano manymu, literatūra siejasi su šiuo tragišku egzistencijos pojūčiu, su pirmine žaizda. Mes visi esame našlaičiai, apleisti Dievo ir nežinantys galutinės prasmės.

Rumizas: Tu kalbi apie motiną kaip apie tėvynę, šiltą prieglobstį, saugų uostą, tai pagrindinė tavo romano tema. Mano psichologinė patirtis visai kitokia. Mano motina buvo nerimastinga, su ja niekada neturėjau stipraus artimo ryšio. Šiltu prieglobsčiu man tapo tėvas, mandagus karininkas, kreipdavęsis į savo kareivius „jūs“, glostydavęs mane ir lepindavęs.

Postorino: Dainininkės Eddos dainos „Lia“ eilutėje yra tokie žodžiai: „Jei įkvepiu tavęs, negyvenu.“ Norint gyventi reikia išsiskirti, bet šis išsiskyrimas gali būti suvokiamas kaip išdavystė. Aš tai patyriau išvykusi iš namų ir, skirtingai nei mano tėvai, baigusi studijas. Tai nelyginant plyšys tarp išsivadavimo ir kaltės, aprašytas Annie Ernaux knygoje „Vieta gyvenime“.

Rumizas: Jei aš irgi remčiausi psichoanalitinėmis kategorijomis, man knyga – tarsi tėvas, o gyvenimas – tarytum moteris, kupina jaudinančio dosnumo. Skaitymas man padeda rasti orientyrų ir atveria naujų horizontų, bet kur nors keliaudamas knygas palieku namie, nes noriu patirti susitikimo magiją neturėdamas jokių išankstinių lūkesčių.

Postorino: Tavo kūrybą įkvepia kelionės, o aš rašau kitaip. Mano veikėjai pirmiausia keliauja mano mintyse, pati niekur nevykstu, tik vėliau leidžiuosi į kelionę. Buvau nuvykusi į Sarajevą ir ten susitikau su juodkalniečiu vairuotoju, autobusu vežusiu vaikus, apie kuriuos pasakoju savo romane, taip pat susitikau su vaikų namų direktore ir vyru, kuris rado dukrą, kai draugai surinko pinigų. Tu keliaudamas esi atviras susitikimams, o aš iš pradžių keliauju vaizduotėje.

Rumizas: Keliaudamas per gyvenimą sugeriu viską, ką matau, paskui laukiu, kol medžiaga susigulės ir gims istorijos branduolys. Gyvenu tiek klajoklišką, tiek sėslų gyvenimą. Manyje tūnantis klajoklis kursto pajusti migracijos nerimą, o paskui grįžęs į savo urvą viską sutvarkau ir nusprendžiu, kaip tai pateikti.

Rumizas: Man pažįstamas tavo nerimas vytis kitą žinant, kad jis visada įstengs ištrūkti. Aš vis iš naujo įsimyliu savo moterį vien dėl to, kad nežinau, kas ji iš tiesų yra. Kartkartėmis nubudęs vidury nakties imu svarstyti: „Kas gi tu esi?“

Postorino: Manau, Liuciferis buvo teisus norėdamas sužinoti tiesą. Jo arogancija man atrodo visiškai žmogiška. Mano romane „Ragautojos“ („Le assaggiatrici“; lietuviškai pasirodė 2020 m., vertė R. Di Pasquale – vert. past.) pagrindinė veikėja Roza Zauer sako, kad norint neišprotėti fiziologiškai būtina ko nors nežinoti apie kitą. Romanas – tarsi melas, bet ir vienintelis būdas priartėti prie tiesos. Netgi suvokiant, kad jos niekuomet neįstengsime pasiekti.

Rumizas: Atsakydamas papasakosiu istoriją, nutikusią prieš daugelį metų Stambule. Buvau pakviestas į sufijų mečetę, bet norėdamas į ją patekti turėjau įveikti vieną išbandymą. Man uždavė štai tokį klausimą: „Dievas nepažinus, jis lyg rožės kvapas. Ar sugebėtum apibūdinti rožės kvapą?“ Nedvejodamas atsakiau: „Man jis kaip rasos ir moters odos kvapas.“ Pamatęs, kad jie nustebo, pridūriau: „Žinau, kad rožės kvapo niekas niekada tiksliai neapibūdins, bet manau, kad mėginimas jį nusakyti prilygsta maldai.“ Tada buvau įleistas į apeigas.

Postorino: Man literatūra būtent tai ir yra – rožės kvapo paieškos. Ji tarytum malda. Subtilus europietiškas menas, neturintis vienintelės tiesos kaip ir demokratija.

Rumizas: Senovės graikai saulėlydį vadino eliobasìlema – kai Saulės dievas pasinerdamas į jūrą susijungia su savo sutuoktine. Šviesa susilieja su tamsa, tiesa gimsta susijungus dviem priešingybėms. Regėdami šį susijungimą senoliai nusiima kepures.

 

Vertė Rasa Di Pasquale