Drago Jančar. Prisiminimai apie Jugoslaviją (I)

Šį Drago Jančaro tekstą turėjome perskaityti tuomet, kai jis buvo parašytas. O tiksliau – kai jis buvo rašomas, tomis įsimintinomis 1991 m. sausio dienomis. Praėjus tiek metų, tekstas ne tik neprarado aktualumo, bet ir subrendo lyg vynas ir dabar stebina išmintimi, įžvalgomis.

„Demokratija Slovėnijoje, be jokios abejonės, neveikia taip, kaip turbūt norėtųsi. Parlamentas virsta trivialių ginčų arena, žmonės nepatikliai žiūri naujai valdžiai į akis, visur piktybiškumas, ribotumas, nuolatinė pagieža. Šiandien žmonės pamiršta, kas buvo vakar. Ir nežino, kas bus rytoj. Bet, nepaisant viso to, net pati blogiausia demokratija yra geriau už jos trūkumą. Ir be galo geresnė už tankus gatvėse. O tankai šią akimirką, kai baigiu rašyti šį tekstą, sekmadienį, sausio 13-ąją, 14 valandą, yra Vilniaus gatvėse. Lietuvai tenka Čekoslovakijos 1968-ųjų metų likimas.“

Tad šiems žodžiams jau beveik tiek, kiek dabartinei Lietuvos Respublikai. Nors esame nuolat (ir dažniausiai pagrįstai) kritiškai nusiteikę savo valstybės institucijų ir demokratijos raidos atžvilgiu, verta juos prisiminti. Slovėnijos atveju – taip pat, turint omenyje įvykius, ištikusius jau po šio teksto pirmosios publikacijos tais tolimais 1991-aisiais.

Jugoslavija – tolima mums, šiauriečiams, šalis, apie kurią net jos egzistavimo laikais žinojome itin mažai. Dėl visai suprantamų priežasčių – būdami už geležinės uždangos mažai žinojome net apie kaimyninę Lenkiją, ką jau kalbėti apie Jugoslaviją, tapusią kone pasakų šalimi. Ką apie ją žinome dabar? Vis tas pats stereotipų rinkinys: Tito, „savivaldybinis socializmas“, nuostabi gamta – Adrijos jūra, kalnai, „beveik Vakarai“, geras krepšinis, „Crvena Zvezda“ – tai, ko gero, viskas, ką apie Jugoslaviją galėtų pasakyti lietuvis. Vyresnės kartos melomanai gal dar prisimintų jugoroką, daugelis dar prisimena 10 dešimtmečio pradžios karą – žiaurų ir beprasmį. Bet kas konkrečiai prieš ką kariavo, su kuo ir vardan ko – daugeliui paaiškinti jau būtų sudėtingiau. Kas juos žino, taigi Balkanai, sunku suprasti.

Ši esė yra ne tik trumpas ekskursas į naujausiąją Jugoslavijos istoriją, bet kartu ir išsami analizė – liudijanti, kodėl ši valstybė buvo pasmerkta. D. Jančaras pranašiškai savo kūrinį vadina „Prisiminimais“, nors jam rašant Jugoslavijos Federacija formaliai vis dar egzistavo. Slovėnija vos prieš porą savaičių surengė referendumą dėl pasitraukimo iš Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos – nepriklausomybės siekis jau buvo aiškus, kaip ir kaimyninėje Kroatijoje. Tačiau mažai kas tikėjo, kad praėjus vos metams ši – iš pažiūros galinga – šalis subyrės į šipulius, ir „broliškomis“ vadintos respublikos paskęs kruviname kare, kurio pavyks (iš dalies) išvengti tik Makedonijai ir Juodkalnijai, o prasidės būtent nuo Slovėnijos. „Dešimties dienų karas“ prasidėjo Slobodano Miloševićiaus įsakymu – Jugoslavijos liaudies armija (JNA) bandė perimti valdžią nepriklausomybę paskelbusioje Slovėnijos Respublikoje 1991 m. birželio 27–liepos 6 dienomis.

Paskui kilo beveik 4 metus trukęs ir dešimčių tūkstančių aukų pareikalavęs karas Kroatijoje, alinantis karas Bosnijoje ir Hercegovinoje, 3 metų Sarajevo apgultis, kai miestas naikintas minomis ir bombomis, o jo gyventojai snaiperių šaudomi tiesiog televizijos kamerų akivaizdoje, Srebrenicos genocidas, karas Kosove – iš tiesų, visa ilga nesibaigiančių karinių konfliktų virtinė, pasibaigusi tik su NATO karine operacija 1999 metais.

D. Jančaras – vienas žinomiausių šiuolaikinių slovėnų rašytojų, eseistas ir dramaturgas. Pradėjęs rašyti Tito valdomoje Jugoslavijoje, dar studijuodamas Mariboro aukštosios teisės mokykloje, 1974 m. buvo represuotas ir įkalintas už „priešiškos kultūros platinimą“. Nepaisydamas represijų, tęsė literatūrinę veiklą, 1987–1991 m. buvo Slovėnijos PEN klubo pirmininku. 1994 m. dalyvavo „literatūriniame desante“ į apgultą Sarajevą, siekiančiame morališkai palaikyti miesto gyventojus. Po šios kelionės rašytojas sukūrė vieną stipriausių tekstų apie Sarajevo tragediją – „Trumpą raportą apie ilgai apsiaustą miestą“ („Kratko poročilo iz dolgo obleganega mesta“).

D. Jančaras yra žinomas ir kaip romanistas: „Šiaurės pašvaistė“ („Severni sij“), „Kotryna, povas ir jėzuitas“ („Katarina, pav in jezuit“), „Bevardis medis“ („Drevo brez imena“), „Mačiau ją šiąnakt“ („To noč sem jo videl“); ir kaip dramaturgas: „Halštatas“ („Halštat“), „Klemento kritimas“ („Klementov padec“). Daug kūrinių išversta į įvairias Europos kalbas. Jis priskiriamas prie Vidurio Europos rašytojų, kurie XX a. 10 dešimtmetyje populiarino Mitteleurope – bendros kultūrinės erdvės – idėją. Taigi prisiminkime Jugoslaviją D. Jančaro akimis, žvelgiant iš 1991 m. sausio barikadų prie Aukščiausios Tarybos ir Televizijos bokšto perspektyvos.

Nikodemas Szczyglowskis


1.

Žinomi du dramatiški pasakojimai apie tai, kaip slovėnai paliko Habsburgų monarchiją. Šie pasakojimai kupini įtampos, patoso ir jaudulio gaidų, būdingų netrukus legenda tapsiančiai istorijai. Nemažai yra pasakojimo variantų su skirtingais akcentais.

Pirmoji istorija nutiko Austrijos kaizerio dvaro tylioje imperatoriškoje-karališkoje audiencijų salėje. Joje susitiko Karolis I, Austrijos imperatorius ir Vengrijos karalius, ir Antonas Korošecas, Reichstago deputatas ir neabejotinas slovėnų tautos, kuri iki tol visada buvo ištikima Austrijai, lyderis. 1918 m. spalio 11 d., Austrijai-Vengrijai pralaimėjus karą, monarchija subyrėjo. Didžią, šlovingą valstybę ištiko karinis, ekonominis ir politinis nuopuolis. Jaunasis regentas atrodė prislėgtas, tačiau katalikų kunigas Korošecas elgėsi užtikrintai. Pokalbis vyko iš lėto, retkarčiais jį pertraukdavo tylos akimirkos. Tylėdamas imperatorius norėjo sustabdyti laiką, bet šis negailestingai bėgo. Korošecas žinojo, jog už šios salės durų laukia istorija, kuri, Dievo valia, pasirengusi naujiems iššūkiams, todėl pranešė imperatoriui, kad slovėnai kartu su kroatais ir serbais sukurs naują valstybę. Imperatorius šią naujieną priėmė su liūdesiu, nes slovėnai visuomet buvo lojalūs monarchijai, o su Korošecu jis visada rasdavo bendrą kalbą.

– Mes išgyvenome nuožmius persekiojimus, – tarė Korošecas ir po akimirkos tęsė: – galiojo susirinkimų draudimai, viešpatavo cenzūra.

Imperatorius į tai atsakė, kad slovėnai ir kroatai negyvens santarvėje su stačiatikiais serbais. Korošecas tikino, kad visi bus lygūs, o kas bus darbštus, tas ras kelią į gerovę. Slovėnai jau atskleidė savo jėgą kovodami su germanizacija ir parodė savo ekonomines galimybes, o serbai esą garsėja tolerancija. Imperatorius, stalčiuje laikydamas manifestą savo tautoms (jį paskelbs po kelių dienų), pasiūlė slovėnams autonomiją. Tai buvo jų beveik šimtametės politinės kovos tikslas.

– Per vėlu, Jūsų Didenybe, per vėlu, – atsakė daktaras Korošecas.

Imperatorius paklausė, ar gali būti, kad slovėnai jį paliko, o vėliau užsidengė veidą rankomis ir pradėjo verkti. Korošecas, pasak jo paties, lėtai išėjo iš salės, nes imperatorius daugiau nieko neištarė. Tai buvo jų paskutinis susitikimas.

Dariaus Pocevičiaus nuotrauka
Dariaus Pocevičiaus nuotrauka

 

Antrasis epizodas įvyko po aštuoniolikos dienų – 1918 m. spalio 29 d. Kongresų aikštėje, Liublianoje. Čia susirinko nesuskaičiuojama daugybė žmonių, nešinų vėliavomis ir transparantais, aidėjo šūkiai, dalyvavo visų Slovėnijos kampelių atstovai, dėmesį traukė vyrai austriškomis karinėmis uniformomis. Iš Krajinos rūmų balkono perskaityta Tautos Tarybos proklamacija apie slovėnų pasitraukimą iš Austrijos ir prisijungimą prie naujos Slovėnų, kroatų ir serbų valstybės. Susirinkusi minia džiaugsmingai sveikino tautų apsisprendimo teisę, aidėjo šūkiai Wilsono išlaisvintojo, istorinio teisingumo, slovėnų, kroatų ir serbų valstybės garbei. Kongresų aikštėje buvo šlovinama ir respublika, ir slavai, gyvenantys nuo Gdansko iki Triesto, ir daktaras Korošecas, kurio balkone nebuvo. Jis viešėjo Šveicarijoje, su kitais diplomatais jau aktyviai dirbo naujos valstybės labui. Tautos Taryba dokumente pranešė apie Slovėnijos pasitraukimą iš Austrijos bei naujos valstybės sukūrimą, tačiau nė žodžiu neužsiminė, kad Slovėnija nebėra monarchija. Minia reikalavo pasakyti daugiau, ir tuo metu atsitiko kažkas nenumatyta. „Šią akimirką, – rašo laikraščio „Slovenec“ žurnalistas, – prie baliustrados priėjo jaunas leitenantas, daktaras Mihajlo Rostoharas su nuogu kardu rankoje ir visų aikštėje susirinkusių Austrijos kariuomenės slovėnų karininkų vardu pareiškė atsisakantis vykdyti Austrijos įsakymus ir prisiekė Tautos Tarybai. Minia džiūgavo, ją užplūdo emocijos, nes kiekvienas žinojo, kad būtent dabar vyksta perėjimas nuo senosios Austrijos prie naujosios Jugoslavijos.“

Slovėnai entuziastingai prisijungė prie sukurtos Slovėnų, kroatų ir serbų valstybės su laikinosios vyriausybės sostine paskelbtu Zagrebu. Austrijos „tautų kalėjimo“ jau nebuvo ir labai trumpą akimirką pasaulis atrodė laimingas ir idealiai sutvarkytas.


2.

Bet tik tą trumpą akimirką. Po mėnesio, kai nauja valstybė žaibiškai ir be jokių išankstinių susitarimų, susijungė su Serbijos ir Juodkalnijos Karalyste, visuotinis entuziazmas šiek tiek prigeso. Vienoje Liublianos parapijoje klebonas kronikoje parašė: „Aš padariau viską, kad žmonės ateitų į iškilmingas mišias Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės sukūrimo proga, bet bažnyčioje nesusirinko daug žmonių.“ Nežinoma, kokie to mėnesio įvykiai sutrukdė žmonėms ateiti į bažnyčią. Galbūt tai, kad laukta respub­lika galų gale virto karalyste, o sostinė persikėlė iš Zagrebo į tolimą Belgradą. Nors turbūt paprastas faktas, kad visiškai nepagerėjo žmonių gyvenimas. Tauta nekantri, entuziazmas greitai išgaruoja. Per dvejus metus iliuzijos galutinai išsisklaidė. Praėjo vos dveji metai nuo naujos valstybės įkūrimo, o Liublianos gatvėse žandarai ir kareiviai jau šaudė į streikuojančius darbininkus ir demonstrantus. Trylika žmonių nužudyta, trisdešimt sužeista. Austrijos valdymo laikotarpiu Liublianoje panašūs įvykiai užfiksuoti dar vykstant patriotinėms manifestacijoms, t. y. 1907 metais, kai nušauti du slovėnų demonstrantai. Dėl šio įvykio sušauktas Austrijos parlamento pasitarimas, protestavo visos monarchijos visuomenė, pradėtas tyrimas.

Po dvejų metų tapo aišku, kad nauja valstybė – ne tai, ko iš jos tikėjosi žmonės. Austrijos valiutą neįtikėtinai žemu kursu pakeitė Serbijos dinaras. Slovėnų karinius dalinius išformavo, padidino mokesčius. Slovėnija prarado Karintiją ir Primorję*, rekrutai karinę prievolę turėjo atlikti pietų Serbijoje, valdininkus taip pat perkėlė į pietus, smukusi ekonomika po karo niekaip negalėjo atsigauti.

Nepaisant to, Jugoslavijos idėja išgyveno visus šiuos ir kitus, vėliau iškilusius, sunkumus. Nors nepasitenkinimas augo ir Kroatijoje, ir pačioje Serbijoje, atrodė, kad tai praeis, kad po akimirkos valstybė atsistos ant kojų, tačiau taip niekuomet neįvyko. Iki pat šiandienos. Septyniasdešimt metų praėjo nuo kupinų entuziazmo ir laimės spalio dienų, balansas slegia. Įbauginti gyventojai laukia kitos infliacijos bangos, nedarbas auga dideliais tempais, ekonomika arti žlugimo ribos. Tvyro grėsmė bet kurią akimirką įsiplieksti nacionaliniam konfliktui, galinčiam peraugti į pilietinį karą. Kosove Serbija įvedė karinę padėtį. Kroatijoje, buvusiame Austrijos kariniame pasienyje, kadaise įkurtame gintis nuo turkų, serbai puola policijos nuovadas, atima ginklus, blokuoja kelius, sulaiko turistus, vykstančius į Dalmatiją. Federacinės administracijos nėra, kariuomenė atvirai grasina perversmu. Per septyniasdešimt metų šioje žemėje ir su šiais žmonėmis išbandyta viskas, kas įmanoma išbandyti politikoje, – trumpalaikis parlamentarizmas, pasibaigęs šūviais parlamente, serbų monarchistinės diktatūros įvedimas 1929-aisiais, karinis pučas 1941-aisiais, komunizmo pradžia ir vėl didelė šventė 1945-aisiais Kongresų aikštėje su oratoriumi Josipu Brozu-Tito priešaky, stalininė diktatūra, socia­listinės planinės ekonomikos laikai bei liberalesnis intermezzo, galiausiai laisvieji rinkimai po komunizmo žlugimo pernai, tik dar labiau suskaldę valstybę. Per septyniasdešimt metų neišspręsta nė viena esminė problema: nei ekonominė, nei visuomeninė, nei tautinė. Šiandien, 1991 m. sausio 9 d., kai pradedu rašyti šį tekstą, per radiją išgirdau dramatišką naujieną. Serbija, įsibrovusi į valstybinę monetarinę sistemą, iš Nacionalinio banko fondo pasisavino didelę sumą, kurią net sunku įsivaizduoti, t. y. pusę 1991 metams planuotos emisijos. Diktorius rėžia atvirai – tai šimtmečio vagystė. Federacijos prezidiume sėdi generolai. Pritarta įsakymui nuginkluoti visus karinius dalinius, nepriklausančius Jugoslavijos liaudies armijai. Niekas netiki, kad tai reiškia, ką ir turėtų reikšti – nuginkluoti plėšikus istorinio Karinio pasienio keliuose. Visi įsitikinę, kad tai bus bandymas nuginkluoti kroatų ir slovėnų krašto apsaugos dalinius, kurie, be jokios abejonės, nėra nei „Jugosla­vijos“, nei „liaudies“. Iš tiesų tai veiksmų pradžia prieš dvi respublikas, kuriose sausio 9-ąją komunistai pralaimėjo rinkimus. Šie įvykiai niūriai primena 1929 m. sausio 6 d. diktatūrą.

Praėjusių metų gruodžio 23-iąją Slovėnijoje surengtas referendumas, kuriame nuskambėjo tik vienas klausimas: ar palaikote nepriklausomos ir suverenios slovėnų valstybės idėją? Taip arba ne. Aštuoniasdešimt aštuoni nuošimčiai rinkėjų atsakė teigiamai. Iš tiesų panašu, kad Jugoslavija egzistuoja jau tik žemėlapyje ir generolų galvose. Galbūt kai šis tekstas bus publikuotas, jos nebebus, galbūt iš tikrųjų rašau ne pamąstymus apie šiandienę Jugoslaviją, o prisiminimus apie ją, kaip ironiškai ir pavadinau savo tekstą, pernai spalį aptarinėdamas šią idėją su Antoninu Limu, „Lettre Internationale“ redaktoriumi Grace.

Bendras gyvenimas jugoslaviškoje santuokoje po daugiau kaip septyniasdešimties metų nuo laimingų vestuvių iš tiesų tapo sunkiai pakenčiamas.


3.

Kai gyvenimas santuokoje tampa nebeištveriamas, sutuoktiniai nusprendžia išsiskirti. O kai po ilgų kankinančių kalbų, po siaubingų abi puses žeminančių formalumų pora pagaliau išsiskiria, atsiveria tuštuma. Palikto būsto tuštuma, tuštuma po amputuotos gyvenimo dalies, tuščias garsas tyloje, tame, ko nebėra. Buvo negandų ir netgi neapykantos. Tačiau ten, kur yra neapykanta, yra ir meilė, bent jau taip rašoma pigiuose bulvariniuose romanuose.

Su apmaudu galvoju apie tą neišvengiamą akimirką, kai Slovėnijos ir Jugoslavijos keliai išsiskirs. Jau vyksta sekinantys pokalbiai, godūs sutuoktiniai jau neša turtą į saugią vietą, laikraščiai jau kiekviename puslapyje skaičiuoja, kiek kas turėjo prieš santuoką, kokią naudą iš to gavo, kiek, kas ir kam išmokės prieš išsiskiriant. Sveikas protas kužda, kad taip ir turi būti, nes ši valstybė nuo pat pradžios netinkamai konst­ruota. Tačiau... Su ja ir joje mes pragyvenome visą gyvenimą. Myliu Dalmatiją, sentimentalūs prisiminimai sieja mane su ja kupinomis vyno naktimis, stulbinančiais Viduržemio jūros kvapais, šaltais jos aikščių bei bažnyčių akmenimis; Antika, Renesansas, sodų ramybė salose esančiuose katalikų vienuolynuose. Bosnijos upės, kultūrų ir religijų simbiozė Sarajeve, rytietiško turgaus ūžesys ir gausmas, plonyčių plaktukų garsai, kai jais kalinėjami variniai dirbiniai mažytėse dirbtuvėse, įsikūrusiose siaurose gatvelėse. Biblinė Makedonija, mano makedonų draugų dusli, gomurinė kalba, kupina protingų, jausmingų minčių vingių. Dunojus, Novi Sadas, kur per teatralinio meno festivalį, grojant čigonų muzikai, šventėme laikiną teatro šlovę ir skandinome vyne laikinas (tariamų) nesėk­mių akimirkas. Belgradas su perdėtu gyvybingumu, ryto kvapai iš daugybės kepyk­lų, serbų kolegos, kadaise žibėję juoduoju politiniu humoru, šiandien jau turbūt jo netekę, išsiskiriantys savita ironija bei autoironija. Pietų Serbija, Vranjės miestelis, kur prieš savo valią kaip kareivis praleidau vienerius gyvenimo metus ir kur, be šlykščių kareivinių, susipažinau su paradoksaliu rytietiško sibaritiškumo bei stačiatikių mistikos mišiniu; saldus liūdesys, Morava, slavų dainos, pritariant rytietiškiems būgnams. Ir pagaliau Zagrebas, kuris šiuose pamąstymuose, be jokios abejonės, nenorėtų būti minimas šalia Belgrado arba, gink Dieve, pietų Serbijos. Zagrebas, kurio žvilgsnis nukreiptas į Vieną, bet abi kojos Balkanuose. Zagrebas – tai jau beveik Slovėnija, bet tuo pačiu ir kažkas kita: jo istorinis patosas, kroatų šachmatinės, ryškus katalikiškas mesianizmas, regiono cent­ras, saugantis Vakarų civilizaciją: antemurale christianitatis. Zagrebas atsidurs kitoje valstybėje, kuri vadinsis Kroatijos Respublika. Su nerimo ir egoizmo dalele galvoju apie savo knygas, kurias galėjai rasti visų šių miestų knygynų vitrinose ir lentynose, įvairiomis kalbomis, skirtingais rašmenimis ir kitokiais viršeliais, apie didelių ir mažų teatrų scenas, kuriose aktoriai savo kūnu ir siela suteikdavo gyvybę mano vaizduotės vaisiams.

Ar iš tikrųjų visa tai prarasta?

Su liūdesiu galvoju apie akimirką, kai atsidursiu tarp man brangių slovėnų, kurie eina į Europą ir kalba apie Europą, tarp negailestingų kapitalistų bei aist­ringų dainių, paprastų visažinių liaudiško išdidumo ir tokio pat pavydo, neapykantos ir paniekos jam. Prieš švariausiuos tikslus ir sprendimus. O „švarūs“ sprendimai kažin kaip netelpa mano psichinėje konst­rukcijoje. Belieka tikėtis, kad naujoji Slovėnija bus sintezės šalimi. Visų pirma, sintezės to, ką jau turi, to, ką jai atnešė tūkstantmetis buvimas Vidurio Europoje. Ir nebūtinai tai turi būti praktiškumo ar verslumo jausmas, bet ir atvirumas pasauliui, patrauk­lumas ir tolerancija įvairovei, kuri yra mumyse ir aplink mus. Tai nereiškia susidomėjimo vien tik, be jokių išlygų, Vidurio Europos kultūriniu paveldu – austrų, čekų, vengrų ar italų, bet ir visais kūrybiniais impulsais, kylančiais iš buvusios Jugoslavijos.

Kaip patys susitvarkysime savo gyvenimą, tai jau mūsų pačių reikalas. Nors jau kalnai popieriaus prirašyti apie nepriklausomos Slovėnijos galimybes ir neišvengiamas problemas, tačiau šią problemą geriausiai išspręs ateitis. Bet viena aišku jau šiandien. Už nesėkmes niekas nebegalės kaltinti ko nors kito, nebebus galima teigti, kad kai kurie nemalonūs slovėnų tautos bruožai yra ilgos priespaudos pasekmės, kad organizmas negali pasiekti tam tikro vystymosi lygio, kad ekonomika ir visuomenė negali vystytis laisvai, nes jų vystymąsi stabdo kažkas kitas, kartais Viena, kartais Roma, Belgradas ar Maskva. Nebegalėsime teisinti savo Vidurio Europos depresijos ir polinkio į savižudybę laisvės stygiumi.


4.

Tikiu, kad ne vien savo vardu tariu „myliu Jugoslaviją“ – t. y. jos geografiją, kultūrą, žmones, tačiau turiu pabrėžti, jog nuoširdžiai nekenčiu „jugoslaviz­mo“, t. y. Jugoslavijos idėjos. Aš įsitikinęs, būtent šios idėjos fanatikai galutinai sužlugdė Jugoslaviją. Tarpukario politinė terminologija tiksliai apibūdino nacionalizmo koncepciją. Nacio­nalistais buvo jugo­slavai. Jie turėjo savo organizaciją, vadintą ORJUNA (ОRganizacija ЈUgoslavenskih NAcionalista – Jugoslavijos nacionalistų organizacija). Kultūrine prasme jie skelbė Jugoslavijos tautų unifikaciją, visų jų skirtumų panaikinimą. Jie buvo archilojalūs monarchistai, „kietos rankos“ ir diktatūros, kuri netrukus ir įsigaliojo, šalininkai. Dėvinčius juodomis uniformomis žmones, kurie Slovėnijoje bei Dalmatijoje mušė ir žudė savo politinius oponentus, kairieji ir kultūrinės autonomijos šalininkai vadino fašistais. Iš tikrųjų jie buvo teisūs. Tačiau jugoslavai – idealistai. Jų širdys degė meile Jugoslavijai, vieningai ir nedaliai, gimusiai iš Pirmojo pasaulinio karo ugnies ir kraujo. Dešiniųjų radikalų Jugoslavijos idealizavimas įvairiomis formomis paveikė daugelį, taip pat ir kai kuriuos intelektualius protus. Nuo serbų pjemontistų, kroatų integralistų iki slovėnų menininkų, nekentusių šviesaus atminimo Austrijos ir „tautų kalėjimo“. Stipriausia Jugoslavijos idėjos baze ir tėvyne buvo kariuomenė – „viena geriausių Europoje“ (kaip parašys eilinių pratybų proga tuometiniai laikraščiai), bet ir ta pati, kuri 1941 metais pralaimėjo savo pirmąjį mūšį.

Jugonacionalizmas ir integracionalizmas, įgyvendinami jėga, nenatūraliai, slepiant tikrąją, prigimtinę padėtį, automatiškai sukėlė priešingą efektą – Jugo­slavija subyrėjo. Pritariant Berlynui ir Romai, sukurta kroatų valstybė, nusiteikusi priešiškai serbų, rytų, visko, kas nekroatiška, neeuropietiška ir nevakarietiška atžvilgiu. Tai nesutrukdė įtraukti į savo glėbį Bosnijos musulmonų, kurie, pagal jų teoriją, nebuvo niekas kitas kaip kito tikėjimo kroatai. Serbai kūrėsi ginkluotas organizacijas, prasidėjo negailestingos pjautynės, kurias istorija prisimins kaip kruviną Balkanų smurtą, nutaikytą prieš visus ir prieš viską. Slovėnai, trečioji laimingosios 1918-ųjų metų trijulės SKS tauta, nedalyvavo šiame ginče. Jie žudė save patys, vieni kitus: kairieji ir dešinieji, raudonieji ir juodieji. Tačiau palikime šį istorinį ekskursą (jis iki šiandien nerado tinkamos vietos istoriografijoje) ir pabandykime daryti išvadą: 1941-aisias atrodė, kad Jugoslavija išnyko visiems laikams. Net buvusieji jugoslavai nustojo ja tikėti, dabar jie vėl tapo tik kroatais, serbais, slovėnais. Netikėjo ja ir naujos Europos žemėlapio kūrėjai, mąstantys apie serbų valstybės atkūrimą arba Vidurio Europos Dunojaus baseino valstybių federacijos įkūrimą. Tuomet Jugoslavijos idėją perėmė ir atgaivino tie, kurie savo programose prieš beveik dešimt metų norėjo matyti ją – šį dirbtinį Versalio sutarties kūrinį – sunaikintą, o jos griuvėsiuose įsivaizdavo nepriklausomas tarybų respublikas. Tokį planą dėl Slovėnijos viename dokumente pasirašė Italijos ir Austrijos komunistų partijos. Mes niekada nesužinosime, ar Jugoslavijos atgaivinimo idėja gimė Mask­voje, kuriame nors Kominterno biure, ar jugoslavų komunistų, vėl pradėjusių galvoti apie integraciją, galvose.


* Karintija – regionas, kurio šiaurinė dalis dabar priklauso Austrijai, o pietinė – Slovėnijai; vienas iš Slovėnijos istorinių ir etnografinių šalies regionų; Primorjė – istorinis ir etnografinis Slovėnijos regionas, kurio dalis dabar priklauso Slovėnijai, o kita – Italijai, Friulio-Venecija Džulijos autonominei sričiai. (Čia ir toliau – vertėjo pastabos.)


Iš slovėnų kalbos vertė Nikodemas Szczyglowskis
Drago Jančar, „Spomini na Jugoslavijo“, 1991.

Draugai