Iš ciklo „Atgal į mokyklą“

 

Jei nori pamatyti laimingą mokytoją, ateik į mokyklą rugsėjo 1-ąją: visi mes, mokytojai, spinduliuojame keistu džiaugsmu, esame nusiteikę viltingai, neįprastai daug šypsomės. Mūsų nekankina nei suvokimas, kad esame neįvertinti, nei mintys apie per mažą atlyginimą už visą triūsą, kurį įdedame ugdydami vaikus. Atrodo, net asmeninio gyvenimo negandos pasitraukia į šalį, ir aš, šią rugsėjo 1-ąją eidamas į mokyklą, šypsausi iki ausų, nes atrodo, kad po išsiskyrimo su Ramune, gyvenamosios vietos pakeitimo ir visų leidyklų atmesto romano mano gyvenime pagaliau prasideda kitas etapas. Šiais metais būsiu ne tik mokytojas, bet ir klasės auklėtojas, ir šios pareigos man kuo toliau, tuo įdomiau skamba.

 

Rūtos Tranaitės nuotrauka

 

/ / /

– Duodu jums 4C klasę, – sako direktorius.

– Maniau, gausiu devintokus, – atsakau kiek sutrikęs.

– Su dvyliktokais daug lengviau, patikėkite. Be to, nedidelė klasė – vos 14 mokinių.

– Tik 14? Kodėl tokia maža klasė?

– Buvo 22, bet nuo vienuoliktos klasės nemažai mokinių nusprendė išeiti į kitą mokyklą ar visai mesti mokslus ir pradėti dirbti.

– Metė mokyklą, kad dirbtų? – nesuprantu.

– Taip, būna ir taip, – atsidūsta direktorius. – Duosiu jums tik vieną patarimą. Jie yra suaugę žmonės, jų jau nepakeisite. Neperdekit. Jums atrodo, kad mokslas yra šviesa, tačiau retas iš jų mąsto panašiai. Palaikykite juos, bet neprisiimkite visos atsakomybės.

/ / /

Mokykloje turėjau dvi auklėtojas.

Pirmoji buvo pradinių klasių auklėtoja. Arti pensijos. Griežta tiems, kurie netinkamai elgėsi arba blogai mokėsi, ir gera tiems, kurie jos klausė ir stengėsi mokytis. Sakydavo, kad esam geriausia klasė pagal mokymosi pasiekimus, o kai vykdavo tarpklasinės kvad­rato varžybos, dažnai teisėjaudavo ir, kai mes žaisdavome, padėdavo pelnyti pergalę. Kiti, aišku, ant mūsų pykdavo, bet ji vis tiek mus girdavo.

Labiausiai įsiminęs epizodas – kai viena klasiokė, atsakinėdama prie lentos, negalėjo atsakyti į kelis klausimus iš eilės, ir susinervinusi auklėtoja šveitė jai šlapiu skuduru per veidą.

Baigę pradinę ir perėję į pagrindinę mokyklą gavome naują auklėtoją. Matematikos mokytoja. Kažkuo priminė ankstesnę – ir miela, ir griežta. Mergaitės paskleidė gandus, kad ji visai nenorėjo tapti mūsų auk­lėtoja, nes girdėjo, esą nors mūsų pažymių vidurkis aukštas, esame nedraugiški. Gal ir būta tiesos: iki pat dvyliktos klasės, kol ji buvo mūsų auklėtoja, dažnai girdėdavome, kad esame nedėkingi, tarpusavyje besipykstantys ir net mūsų aukšti akademiniai pasiekimai jai, atrodė, visai nerūpėjo.

Auklėtoja, vesdama pamokas, į šurmulį klasėje reaguodavo visai kitaip nei kitos mokytojos. Šios dažniausiai pradėdavo laidyti pastabas neklausantiems ar trukdantiems pamoką, ir pastabos dažnai pereidavo į tyčiojimąsi; žinoma, taip galvoju dabar – anuomet net nešaudavo į galvą, kad kai kurie mokytojai šaiposi arba tyčia provokuoja konfliktus. O mūsų auklėtoja, kai neklausydavome, nutildavo, atsisukdavo ir žiūrėdavo į visus veriančiu žvilgsniu. Tokia tyla buvo efektyvus ginklas – visi iškart suprasdavome, kad reikia susikaupti ir atidžiai klausytis. Tada, įsitikinusi, kad jau visi klausomės, ji dar kelias sekundes patylėdavo ir lyg niekur nieko grįždavo prie dėstomos temos – ir pagaliau mums palengvėdavo.

Šį klasės valdymo metodą išbandžiau dar praėjusiais metais – tikrai paveikus. Įdomu, jog mokiniai, kad ir kiek būtų įsikalbėję tarpusavyje, labai greitai išgirsta, kai nustoju kalbėti. Supranta, kad kažkas ne taip, pakelia galvas. O aš stoviu klasėje, šypsausi ir nieko nesakau. Pamatę tokį vaizdą, jie dar labiau sutrinka, pradeda raminti vieni kitus. Kai nurimsta, tęsiu pamoką, bet, jei man pradėjus tęsti pamoką, jie vėl kalba, aš ir vėl nutylu. Metodas gal ir keistas, bet padeda sutaupyti nervų, o geriausia, kad nereikia pykti ar šaukti. Kai kuriems tai neįprasta, jie sako tiesiai šviesiai:

– Mokytojau, jūs geriau parėkit ant mūsų, tada mes suprasim, kad reikia nutilti.

Bet po pirmo mėnesio jie apsiprato su mano tylėjimu. Vėliau, kai mokslo metų pabaigoje apibendrinom, ko išmokom, ką sužinojom ar kaip jautėmės per mano vestas pilietiškumo pagrindų pamokas, mokiniai dažnai minėdavo, kad jausdavosi saugiai ir ramiai, nes nerėkdavau ant jų, net jei jie kartais ir nebūdavo labai klusnūs.

Įdomu, ar šis metodas pasiteisins ir šiais metais?

/ / /

Likus 10 min. iki rugsėjo 1-osios renginio mokyklos kieme užrakinu savo kabineto duris ir išeinu į lauką. Ten jau būriuojasi apie šimtas žmonių, daugiausia devintokų ir dešimtokų. Surandu 4C klasės vietą ir atsistoju. Esu vienintelis mūsų klasei paskirtame kvadrate ir vis dairausi, nors ir nežinau – ko, nes nepažįstu nė vieno mokinio iš to sąrašo.

Po kelių minučių prieina mokinė, lyg ir matyta.

– Laba diena, – sakau.

– Laba diena.

– Aš Nika Benetas, būsiu jūsų klasės auklėtojas.

– Tai mums vėl pakeitė auklėtoją? – nustemba ji.

Patraukiu pečiais.

Tuo metu prieina du vyrukai.

– Labas rytas, – sakau.

Vienas linkteli galva, kitas visai nereaguoja, net nežiūri į mane.

– Tai jūs mūsų naujas auklėtojas? – klausia vienas.

– Taip išeina.

– O tai kokį dalyką mokot?

– Pilietiškumo pagrindus.

– Pilietiškumo pagrindus, nu jo... Tai net nemokysit mūsų nieko?

– Nemokysiu, bet turėsim klasės valandėles.

– Klasės valandėles? – klausia nesupratęs.

Dabar ir vaikinai, ir mergina pradeda juoktis.

– Galit pasvajot apie klasės valandėles, – sako tas, kuris net į akis vengia žiūrėti. – Niekas į jas neina, niekas jų nedaro.

Jie vėl nusijuokia.

– Jūs naujas mokytojas mūsų mokykloj? – klausia mergina.

– Taip, dirbu nuo praėjusių mokslo metų.

– Ir kaip jums sekasi?

– Kol kas neblogai, – sakau.

– Kol negavot mūsų, kaip auklėtinių, gal ir neblogai, – įsiterpia vienas iš vyrukų.

Vėl visi juokiasi.

– Ar teisingai suprantu? Jums atrodo, kad esat nesuvaldoma, bloga klasė? – klausiu jų.

– O jums niekas apie mūsų klasę nieko nepasakojo?

– Ne.

Trijulė nurimsta, nebesijuokia, susimąsto.

– Na, tai žinokit, kad būsit mūsų trečias auklėtojas nuo 11 klasės. Kol kas dar nebuvo auklėtojos, kuri nebūtų mūsų atsisakiusi.

/ / /

Kol direktorius, mokytojų ir mokinių atstovai sako kalbas, į 4C kvadratą ateina dar 4 mokiniai – 3 merginos ir vyrukas. Su visais susipažįstu, nors jie ir nespindi dideliu entuziazmu. Renginiui pasibaigus pakviečiu visus į savo kabinetą, pasveikinu pradėjus dvyliktą klasę, trumpai prisistatau, bet vos tik prakalbęs apie egzaminus prarandu jų dėmesį.

Tada užsirašau jų ir jų tėvų telefonų numerius, el. pašto adresus ir palinkėjęs geros dienos paleidžiu. Pats einu ieškoti kitų dviejų dvyliktų klasių auklėtojų, norėdamas daugiau sužinoti, ką jos, kaip auklėtojos, veikia su savo auklėjamosiomis klasėmis ir kas gi nutiko su 4C klase, kad per vienerius mokslo metus jų atsisakė dvi auklėtojos.

– Už ką jūs, kaip auklėtoja, atsakinga? – klausiu bio­logijos mokytojos Rimantės.

– Kasdien elektroniniame dienyne tikrinu, kas lanko pamokas, kas nelanko, kaip kam sekasi mokytis, ar gauna pagyrimų ar pastabų. Jei lanko ir kartais vieną kitą pamoką praleidžia, tragedijos nedarau. Bet jei matau, kad dažnai nelanko arba nelanko kokio nors vieno dalyko, iškart kviečiu pasikalbėti. Jei nepadeda, kviečiu pasikalbėti ir tėvus. Būna, nepadeda ir pokalbis su tėvais, tada jau reikia į vaiko gerovės komisiją kreiptis, per ją spręsti sudėtingesnius atvejus. Kartais, pavyzdžiui, būna, kuris nors vaikas visai dingsta ir negali susisiekti nei su juo, nei su tėvais. Tada per mokyklą galima kreiptis ir į vaiko teisių apsaugą.

– O rengiat kokias nors ekskursijas, kartu veikiat ką nors po pamokų?

– Vienuoliktoj klasėj kartą ėjom į kino teatrą, kartą į muziejų. Bet jie jau suaugę, nelabai jiems rūpi ką nors su klase veikti, tad ir nepersistengiu organizuoti bend­rų veiklų. O kokios klasės auklėtojas tu dabar esi?

– 4C.

– Ojė... – sureaguoja Rimantė. – Jokių ekskursijų su jais! Ankstesnė auklėtoja juos išsivežė į Kauną, tai pusė buvo girti traukinyje dar nepasiekę Kauno.

– Ar dėl to jų ir atsisakė auklėtoja?

– Taip, bet ne tik dėl to. Su jais sunku dirbti, nemotyvuoti mokytis. Dalis metė mokyklą vienuoliktoje klasėje, išėjo mokytis į suaugusiųjų mokyklą arba metė mokytis tam, kad galėtų dirbti, – aiškina Rimantė. – Linkiu tau sėkmės.

/ / /

– Tai gavai 4C kaip auklėtinius, ar ne? – klausia kitos dvyliktokų klasės auklėtoja Irena. – Sunkūs metai tavęs laukia.

– Papasakokit daugiau, kas su ta klase vyko praėjusiais metais?

– Oi, nuo ko čia pradėjus... – susimąsto mokytoja. – Rugsėjį jie turėjo pirmą auklėtoją ir jau spalio pabaigoje jų atsisakė – nepajėgė dirbti. Jie nelankė pamokų, nesistengė jų pateisinti, keliems greitai buvo pasiūlyta išeiti į kitą mokyklą ir jie išėjo. Kai klasė pradeda byrėti, sunku ne tik tos klasės mokiniams, bet ir auklėtojai. Be to, tie vaikai nuolat įsiveldavo į konfliktus su kitomis mokytojomis. O pas mus kai kurios mokytojos galvoja, kad jei nesutaria su mokiniu, turi pasakyti to mokinio auklėtojai, tarsi ši galėtų viską už jį išspręsti. Bet dvyliktokai jau suaugę, mes neturime už juos spręsti jų problemų, ypač jei patys prisikūrė. Geriausia, ką galime padaryti – paklausti, ar jiems reikia pagalbos, pasisiūlyti padėti. Bet daryti už juos ką nors – tai blogiausia, ką galime padaryti.

Atsigeriu arbatos, Irena pastumia man dėžutę sausainių, vaišinuosi.

– Jūs ne pirma minit, kad jie nelanko mokyklos, neturi motyvacijos. Kaip manot, ar jau vėlu tai pakeisti? – klausiu.

Irena atsidūsta.

– Tau dar tik antri metai šioje mokykloje?

– Taip.

– Turbūt užtruks, kol priprasi arba suprasi. Bet kuo ilgiau dirbu su mokiniais, tuo geriau suprantu, kad kartais jie savotiškai nepakaltinami.

– Nepakaltinami?

– Taip. Įsivaizduok, jei būtum augęs alkoholikų šeimoje, nepatyręs meilės, saugumo jausmo, jei būtum dažnai neprižiūrėtas, o pats dar turėtum prižiūrėti jaunesnius brolius ir seseris. Ar tikrai liktų jėgų ir laiko mokytis? Dalis mokinių auga tokiose šeimose arba yra sunkiai išgyvenę tėvų skyrybas, arba dalies tėvai emigravo, o vaikus nuo mažens paliko auginti seneliams. Nenuostabu, kad kuo jie vyresni, tuo labiau reiškiasi nepatenkinti poreikiai. Tada pradeda maištauti, pykti, įsivelia į neaiškius reikalus, susideda su prastomis kompanijomis. Jie pikti, įtūžę, nori išsilieti. Ir man atrodo, kad jie turi teisę taip jaustis.

Mokytojos Irenos papasakotas vaizdinys nuspalvina šią rugsėjo 1-ąją dar tamsesnėmis spalvomis.

– Tai ką mes, kaip auklėtojai, galime padaryti?

– Nebandyti jų pakeisti, – atsako Irena. – Jei bent keli tavo auklėtiniai pasijus vertinami ne todėl, kad gavo dešimtuką, o paprasčiausiai todėl, kad yra žmonės, būsi padaręs užtektinai.

/ / /

Tos pačios dienos vėlyvą vakarą suskamba mano telefonas.

– Klausau?

– Labas vakaras, auklėtojau. Čia Simono mama, – sako moteriškas balsas.

Tyliu ir bandau prisiminti, kas tas Simonas, ar bent esu jį matęs.

– Taip, klausau, – pakartoju.

– Atleiskit, kad trukdau, bet nežinau, į ką daugiau kreiptis...

– Kas nutiko?

– Simonas negrįžta namo. Jau vienuolikta valanda, o jo dar nėra. Ir telefonu neatsiliepia, atrodo, išjungtas ar gal išsikrovęs.

– O jūs žinot, ką veikė vakare, gal pas ką nors ėjo ar kartu su kuo nors buvo?

– Sakė, eina su klasiokais į kiną.

– O sakė, su kokiais klasiokais?

– Ne, nesakė, – atsako Simono mama. – Pamaniau, kad jūs turit visų vaikų telefonų numerius, tai galit jiems paskambinti, paklausti, gal kas nors ką nors žino apie mano Simoną...

Per pusvalandį paskambinu likusiems trylikai savo auklėtinių. Saulius pripažįsta, kad buvo susitikęs su Simonu, bet nieko nežino apie šio planus eiti į kiną.

– Ką veikėt susitikę?

– Sugalvojom išgerti kelis butelius alaus, – nenoriai sako jis.

– O kur jūs tai darėt?

Saulius tyli, mąsto.

– Sauliau, mes bandom surasti Simoną, jūsų pagalba mums labai padėtų.

– Parkely, netoli mokyklos, – galiausiai atsako.

– OK, o kada jūs ten gėrėt alų?

– Apie 14 valandą. Paskui atėjo Simono chebra. Man jie nepatinka, tai nusimuilinau namo.

– O Simonas liko su jais? Ar pažįstat ką nors iš tos chebros, žinot jų vardus, pavardes?

– Simonas liko su jais, jie turbūt ten gėrė toliau, nes Simono draugai turėjo butelį degtinės. Bet aš jų nepažįstu, tik žinau kelių pravardes. Storas, Mazgis ir Meška. Bet jie ne iš mūsų mokyklos, nežinau, kaip gauti jų telefonų numerius.

Padėkoju Sauliui už pagalbą ir skambinu Simono mamai. Nutariame, kad reikėtų apsilankyti tame parkelyje netoli mokyklos.

– Ar turite su kuo ten nueiti dabar?

– Ne, mes su vyru išsiskyrę.

– Bet gal jis gali vis tiek atvykti padėti?

– Mes nebendraujam ir jis visai kitame mieste dabar gyvena.

– Gerai, tada susitikim prie mokyklos, tuoj atvažiuosiu.

Išsikviečiu taksi ir nuvykstu prie savo mokyklos. Simono mama jau laukia. Pasisveikiname ir pasukame link parkelio. Jame šviečia keli žibintai, kiek tolėliau pagyvenęs vyriškis vedžioja šunį. Apeiname kelis suoliukus, bet nematyti nei Simono, nei geriančių. Bet paėję giliau į parką pamatome kažin ką, gulintį ant suoliuko. Simono mama pasileidžia bėgti, suprantu, kad ten Simonas.

Pakeliame jį ir pasodiname. Pliaukšteliu kelis kartus per skruostus, kad atsipeikėtų.

– Simonai, Simonai... – kalbina mama.

– Simonai, ar girdi? – klausiu garsiai.

Jis prasimerkia, užuodžiu stiprų degtinės kvapą.

– Simonai, čia tavo mama.

– Labas, mama, aš buvau Žirmūnuose, – veblena Simonas.

– Simonai, tu ne Žirmūnuose, tu Pašilaičiuose, – sakau. – Parvešim tave namo.

Jis pažvelgia į mane, tada į mamą, užsimerkia ir nori vėl prigulti, bet mes neleidžiame.

– Simonai, kelkis, einam namo, – ragina jį mama.

– Mama, aš buvau Žirmūnuose, – vėl kartoja jis.

– Ir ką tu veikei Žirmūnuose? – klausiu aš. – Kelkis, einam, galėsi man papasakoti apie Žirmūnus.

Simonas pamažu bando stotis. Prilaikydami jį iš abiejų šonų lėtai pasukame jų namų link.

– Žirmūnuose radau, kur jis gyvena, – toliau neaiškiai kalba Simonas.

– Aha, ir kas ten gyvena? – palaikau pokalbį.

– Tėvas, tėvas dabar gyvena Žirmūnuose.

– Tai buvai ten, kad jį aplankytum?

– Aha, bet nieko neišėjo.

– Neradai jo namie?

– Radau, radau, – sako Simonas. – Bet jis man pasakė, kad nepriims kartu gyventi. Supranti, jis dabar kuria naują gyvenimą, turi tokią šlykščią bobą ir jiems manęs nereikia.

Palydžiu juos iki namo laiptinės, pakylame į antrą aukštą. Ten mama atrakina duris ir įvedame vaikinuką į jo kambarį, paguldome ant lovos, jis kaip mat vėl užmiega. Kol esu bute, greitai apsidairau, bet niekas neužkliūva – visur tvarka, nesimato jokių girtavimo pėdsakų.

– Dėkui jums už visą pagalbą, – sako Simono mama, kai sustojame atsisveikinti prie buto durų.

– Viskas gerai, – sakau nesumodamas, ką išvis tinkamo galima pasakyti.

Ji nežiūri man į akis, palinki labos nakties ir uždaro duris.

Kai išeinu iš Simono kiemo, iš toli matau mūsų mokyklą. Pažiūriu į telefoną – laikrodis rodo dvi minutes po vidurnakčio.

Pirmoji auklėtojo darbo diena ką tik baigėsi.

Nika Benetas – rašytojas, gimęs Šiauliuose, dabar gyvena Vilniuje ir dirba mokytoju, slapta žiūri televiziją, myli kates.