Sigito Parulskio nuotrauka

 

Sėdžiu koridoriuje, tokioje keistoje salelėje, ir iš kairės man durys, ir iš dešinės, ir dar priešais durys, o už nugaros aklina siena, prieina moteris baltu chalatu, rankose šūsnis išsipūtusių gyvenimo ir mirties istorijų, klausia manęs:

– Ko jūs laukiate?

Sutrinku taip iš karto, aš juk nespėjau pasiruošti...

– Atleiskite, – sakau, – baisoka, kad beveik kaip ir nieko nebelaukiu... Sako, rudenį pasirodys mano knygos vertimas, bet ar aš jo laukiu? Anksčiau laukdavau knygų, koncertų, spektaklių, filmų, kokios nors sporto šakos Europos ar Pasaulio čempionato, Vimbldono ar „US Open“ turnyrų, laukiau, kada galėsiu prisiliesti merginos krūties, laukiau, kada užaugs vaikai, kada okupantai išeis iš mano šalies, kada turėsiu pakankamai pinigų, kad prisipirkčiau nereikalingo šlamšto, laukdavau eilėse prie konservuotų žaliųjų žirnelių arba spirituoto raudonojo vyno, laukdavau rudens ar kelionės į kalnus, laukdavau geros nuotaikos arba prasto oro, nes mėgstu lietų ir prieblandą, o kai sulaukdavau lietaus ir prieblandos, laukdavau saulės, laukdavau, kada galėsiu nužengti į pragarus, kad vėl prisikelčiau, visą gyvenimą ko nors laukdavau, ir tai buvo savaime suprantama, laukimas virto meditacija, kone filosofine būsena, lauki, vadinasi, gyveni... Ir štai dabar, kai Jūs taip tiesiai paklausėte... Sulaukiau tokio amžiaus, kai, tiesą sakant, nieko nebelaukiu ir kai suvokiu, kas slypi šiuose žodžiuose, kas iš esmės juose slypi, pašiurpsta oda tarp menčių...

– Aš klausiu, pas kokį specialistą laukiate? – sako moteris baltu chalatu su gyvenimo ir mirties istorijomis rankose ir nelaukdama atsakymo įeina pro trejas duris tuo pačiu metu.