Memorialiniuose muziejuose lankausi norėdama pajusti kūrėjo epochą ir aplinką, išgirsti jo balsą, paklausyti jo sukurtos muzikos, prisiliesti prie jo daiktų. Tiksliau, domina ne konk­reti biografija, dabar tai labai leng­va rasti internete, o galimas buvimas dviese. Tačiau dažnai šie muziejai perkrauti nuotraukų, faktų, informacinių stendų, daiktų, kurių tuose namuose niekada nebuvo. O dar baisiau, kai į tokius muziejus gali patekti tik su ekskursijomis. Buvau pernai Puškino memorialiniame bute-muziejuje prie Moikos upės Sankt Peterburge. Turėjau išklausyti ilgų kalbų apie poeto gyvenimą ir mirtį, o detalėms, jo rankraščiams ir piešiniams liko mažai laiko. Neištvėriau, mano blogasis „aš“ užsiplieskė: kodėl, klausiu po ekskursijos, jūs nieko nepasakėte apie Vilniuje, Markučiuose, gyvenusį ir ten mirusį jo sūnų Grigorijų? O kam to reikia, klausimu atsakė vadovė. Panašių situacijų arba suvokimo, kad memorialinis muziejus tik konkreti asmens biografija, rasi visur, todėl nieko nauja nesitikiu ir Maskvoje, tik iš pareigos savo nuostatoms einu į Valstybinio L. N. Tolstojaus muziejaus filialą Chamovnikuose, tiksliau, sodybą, kur rašytojas su šeima gyveno 1882–1901 metais.

Aptriušusi Maskvos gatvė: vienur kažką stato, kitur užtverta, keli senesni namai, kiti – nauji išsišokėliai į plotį ir į aukštį. Aplinkinės tvoros primena gamyklas ar saugomus pastatus. Suprantama, Tolstojus turi būti Tolstojaus gatvėje, numerio neįsiminiau, tad viena gat­vės puse nueinu iki pat Šv. Nikolajaus cerkvės, kur daugybė žmonių stumdosi šventoriuje įrengtame priešvelykiniame turgelyje. Apeinu, įeinu, ir vėl į gatvę. Dabar jau tikrai pamatau tamsios ochros spalvos išdrožinėtą grotuotą tvorą ir nedidelę iškabą. Kieme tokios pat spalvos namas, keistai primenantis ištemptą armoniką. Tolstojaus sodyba sename Mask­vos rajone – Chamovnikuose – tuo metu buvo apsupta parfumerijos, audimo, alaus fabrikų ir darbininkų bendrabučio. Kaimynės Morozovos šalia pastatyta psichiatrijos klinika ir alaus fabriko pastatai išliko iki šiol, jų tvoros tebesupa šią sodybą.

L. Tolstojus su didele šeima čia apsigyveno 1882 m. spalio 8 d. Mėgo viską daryti pats, ne tik siūti batus, tad išplėtė pirmąjį namo aukštą, tuo suteikdamas savitą formą. Vasaras leisdavo Jasnaja Polianoje. Šešiolikos kambarių namas buvo per ankštas, nes skirtingu laiku jame gyveno 8 vaikai, o patalpų reikėjo ir patarnautojams, ir sodybos prižiūrėtojams. Antrame aukšte buvo įrengta didelė svetainė, kur rinkdavosi to meto Maskvos intelektualai, tarp jų ir Antonas Čechovas, o abiejose ištęsto koridoriaus pusėse – vaikų ir tėvų miegamieji. Pačiame gale – Tolstojaus darbo kambarys. O čia jau ir įklimpsti, vien dėl jo rašomojo stalo vertėjo atvykti. Didžiulio stalo viršus iš trijų pusių aptvertas namo sodybos tvorą primenančia tvorele su grotelėmis. Priekinėje pusėje palikti „vartai“ įeiti, atsisėsti ir atsitverti nuo pasaulio, be to juk kūryba neįmanoma. Nepavyko sužinoti, ar šis raudonmedžio stalas pirktas, ar pagamintas rašytojo užsakymu. Manau, pagamintas, nes grafas nemėgo atsitiktinių pigių daiktų. Sako, pats patrumpino stalo kojas, kad visi popieriai būtų lengvai pasiekiami. Prie lango – stalas stovinčiam, nes pavargęs sėdėti, rašydavo stovėdamas. Pro daugybę langų – medžiai. Krebžda mintis, kad gal ir neatsitiktinis stalo grotelių panašumas su sodybą juosiančia tvora, kitaip sakant, pajuntu šiame kambaryje vienatvę, nepaisant to, kad yra sofa ir keli platūs krėslai. Ir man norisi užsidaryti ir pabūti vienai. Šį įspūdį sustip­rina šalia kambario ant staliuko sudėti kurpiaus darbo įrankiai su paties pasigamintais batais, o priešais įrengtame sandėliuke –­ dviratis, ant kurio jis pirmą kartą užsėdo būtent šioje sodyboje, sulaukęs 70 metų. Beje, 67-erių stojo ir ant pačiūžų. Čia kai kas netikėta, galvoju ir nedrįstu taip galvoti, nes iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog Tolstojui nieko netrūko. Privalau kažką suvokti, nusiperku knygų apie sodybą ir Tolstojaus gyvenimą Maskvoje, kalbinu mandagias prižiūrėtojas. Taip... Tolstojaus žmona Sofija Andrejevna 1882 m. dienoraštyje rašė: „Mūsų gyvenimas Maskvoje būtų labai geras, jei Levočka nebūtų Maskvoje toks nelaimingas.“ Sofija labai norėjo sostinės, ir ne tik dėl vaikų mokslų, bet ir dėl savęs, nes mėgo bendrauti, būti visuomenėje, baliuose, rašė apsakymus, vaikiškus pasakojimus, kūrė eiles, muzikavo, piešė. Iki 1891 m. skaitė korektūras ir leido vyro knygas (leidybos kontora tebestovi sodybos kieme). 1891 m. Tolstojus atsisakė savo kūrinių nuosavybės teisių, tada įtampa tarp sutuoktinių dar sustip­rėjo. Ji nepajėgė suprasti vyro noro atsisakyti nuosavybės, prabangos, tarnų, gyventi tik dvasinį gyvenimą. Jai rūpėjo ir vaikai. Rašytoją tuomet palaikė tik vidurinioji duktė Marija. 1897 m. liepą, rengdamasis palikti šeimą, Tolstojus parašė žmonai atsisveikinimo laišką: „Tai, kad aš palikau tave, nerodo, kad buvau nepatenkintas tavimi. Aš žinau, kad tu negalėjai, tiesiog negalėjai ir negali matyti ir jausti kaip aš, ir todėl tu negali pakeisti savo gyvenimo ir aukotis dėl to, ko nesuvoki. (...) Tu davei man ir pasauliui tai, ką galėjai duoti, davei daug motiniškos meilės ir pasiaukojimo, ir negalima už tai nevertinti tavęs. Bet paskutiniame mūsų gyvenimo pe­riode, paskutiniuosius 15 metų, mes išsiskyrėme. Aš negaliu galvoti, kad aš kaltas, todėl, kad žinau, jog pasikeičiau ne dėl savęs, ne dėl žmonių, o todėl, kad kitaip negaliu. Negaliu ir tavęs kaltinti, kad tu nėjai su manimi, o dėkoju ir su meile atsimenu ir atsiminsiu tai, ką tu man davei. Lik sveika, brangioji Sonia. Tave mylintis Levas Tolstojus“ (čia ir kitur – V. Girininkienės vertimai).

Bet tąsyk neišėjo, ir šio laiško tada Sofija negavo. Panašų laišką parašė jai ir Jasnaja Polianoje 1910 m. liepos 14 d., rengdamasis galutinai palikti namus ir gyvenimą baigti kokioje nors paprastoje valstiečio pirkioje: „Įvertinimas mano gyvenimo su tavimi toks: aš, nedoras, lytiniu atžvilgiu labai ištvirkęs, jau ne pirmos jaunystės žmogus, vedžiau tave, taurią, gerą, protingą aštuoniolikmetę mergaitę, ir, nepaisant mano purvinos, nedoros praeities, tu beveik 50 metų mylėdama gyvenai su manimi darbingą, sunkų gyvenimą, gimdydama, maitindama, auklėdama ir prižiūrėdama vaikus ir mane, nepasiduodama toms pagundoms, kurios galėjo taip lengvai įtraukti bet kurią tavo padėties moterį, stiprią, sveiką, gražią.“

Vaizdai pro langą kviečia kieman. Prie vartelių į sodą įrengtas ekranas su filmuotais Tolstojaus gyvenimo šiame name vaizdais. Jo skubi eisena ragina paskubėti, pro namo spalvos šuns būdelę pasuku sodan ir jau nebežinau, kur papuoliau. Akys paskęsta mėlynėje, pamirštu, kad aplinkui namai, tvoros, srautai mašinų, kad čia vis ta pati triukšminga sausakimša Maskva. Man sako, pataikėt geru laiku, žydi Sofijos And­rejevnos pasodintos sibirinės scylės (Scilla siberica). Tebežydi iki šiol, niekas jų neprižiūri, nepersodina, nelaisto. Vingiuoti takeliai ir mėlyna pieva primena jūrą. Atsimenu jauno poeto iš Sintautų, dievinusio L. Tolstojaus kūrybą ir su juo susirašinėjusio Edmundo Steponaičio eilėraščio „Jėzaus akis“, skirto Tolstojui, posmelį: „Galings erelis, išsiveržęs iš vergijos / su sužeistu sparnu, skrajojo ant tylutės / melsvai-žalsvosios marių lygumos! Saulutės / ramučiuos spinduliuos jis slėpės nuo žmonijos.“

Šio eilėraščio poetas nebaigė, gal, pajutęs Tolstojaus vienatvę, išsigando savo paties vienatvės ir artėjančios mirties. Tolstojui tuose namuose buvo sunku būti laisvam.

Gailiuosi nepasiėmusi fotoaparato, tad kitą dieną, prieš pat išvykstant, vėl lekiu ten, fotografuoju ir fotografuoju, net nežinau – kodėl, pro langą mane smalsiai stebi, o aš matau tik tą mėlyną pievelę, šimtamečius medžius, vingiuotus takelius ir bijau juos pamiršti. Šimtas kadrų ir vis dar negana. Ir dabar jau nebeerzina didelis stendas prie namo iš sodo pusės, plakatai ant bjaurios gamyk­los tvoros. Sodo pakraštyje įrengtas mažas kauburėlis-piliakalnis, ant kurio stovi suoliukas ir kur, sako, mėgdavo žaisti ne tik vaikai, bet ir jis pats rašyti... Tikriausiai rytais, vienas, išdidus, atsiskyręs... Juk būtent šiame name 1895 m. kovo 27 d. savo dienoraštyje užrašys: „Palaidoti mane ten, kur aš mirsiu, pačiose pigiausiose kapinėse, jei mieste, tai pačiame pigiausiame karste, kokiuose laidoja vargšus. Gėlių, vainikų nedėti, nesakyti kalbų. Jei galima, tai be šventiko ir gedulingų pamaldų.“ Palaidojo Jasnaja Polianoje, jo noru ne kapinėse, o atskirai, vieną. Kapo vietą žymi tik kapo kauburėlis, jokios lentelės ar paminklo.

Traukinyje „Maskva–Kaliningradas“ vartau įsigytas knygas ir vėl jas padedu. Monotoniškas bildėjimas neleidžia susikaupti, tad dabar galvoju apie geležinkelį. Tolstojus jo nemėgo. Šis vagonas irgi šiaip sau, pagyvenęs, bet, va, greitai rieda per kelių valstybių teritorijas. Geležinkelis romane „Ana Karenina“ turėjo mistinės prasmės. Pats Tolstojus 1910 m. lapkričio 10 d. sėdo taip pat į traukinį, tačiau jame sunkiai susirgo ir Riazanės gubernijos Astapovo stotyje turėjo išlipti. Savaitę pagulėjęs geležinkelininko sargo namelyje lapkričio 20 d. mirė. Tyrinėtoja Irina Pavlova pateikia įdomių faktų apie Aną Kareniną. Ji puolė po bėgiais Nižegorodsko geležinkelio linijos Obiralovkos stotyje. Jos netekęs Aleksejus Vronskis vyko Mask­vos–Kursko geležinkelio linija Kursko link savanoriu į karą. 1894 m. privatų geležinkelį valstybė išpirko ir tas linijas sujungė. „Herojų mirties keliai susijungė į vieną: tą, kuriame po traukiniu puolė Ana, ir tą, kuriame pasitikdamas žūtį vyko Vronskis“, – rašo autorė. Šio fakto rašytojas, išskyręs herojus, negalėjo numatyti.

Baltarusijoje, Gudogų pasienio punkte, buvau išlaipinta, nes neturėjau tranzitinės vizos per kaimyninę šalį. Išlaipinti buvo ir iš Maskvos vykę Klaipėdos muzikantai. Vienas lydinčiųjų, paėmęs iš manęs, sienos pažeidėjos, lagaminą, pro geležinkelio stotį veda į pasienio patikros punktą. Ir vėl geležinkelio stotis... „Kvailas pranašiškas ženklas“, – pasakytų Ana, bet nieko daugiau tądien neįvyko, kelias valandas palaikę ir surašę įspėjimo protokolą, padėjo įsigyti naują bilietą, mandagiai įsodino į kitą traukinį ir palinkėjo sėk­mės. Vykstu Vilniun, kur prieš kelerius metus italų kino kūrėjai filmavo „Aną Kareniną“ ir kurio geležinkelio stotyje po vagono ratais „puolė“ italų aktorė Vittoria Puccini. Kitaip sakant, niekas nesikeičia mėlyname dangaus ir žemės fone...

 

Literatūra:
„Лев Толстой в Хамовниках“, ГМТ, Москва, 2016.
И. Нижинин. „Душа Толстого. Неопалимая купина“. – Москва, 2003, с. 186, 189, 264.
И. Б. Павлова. „Железная дорога“ в восприятии Л. Н. Толстого и представителей русской культуры XIX–XX в. в. – „Материалы международной научной конференции „Толстовские чтения – 2015“ и научно-фондовой конференции „Гороховские чтения – 2015“ в государственном музее Л. Н. Толстого“, Москва, 2016, с. 48–52.
„E. Steponaičio raštai. Pilnas pomirtinis eilių ir prozos rinkinys“. Tvarkė Liudas Gira. – Kaunas, 1912, p. I–XXII.