Aloyzas Stasiulevičius. Leonardas Tuleikis (1939–2014). Žemaičių krašto Donelaitis dailėje

Prieš daugelį metų tapydamas istorinį paveikslą „1536 metų valstiečių sukilimas Žemaitijoje" (1957), dabar esantį Žemaičių „Alkos" muziejuje, Leonardą Tuleikį, tuomet Telšių taikomosios dailės technikumo absolventą, nutapiau pirmame plane –­ susikaupusį, tvirtą, žinantį savo tikslą ir kelią žemaitį. Toks jis ir buvo visą gyvenimą. Neinantis kažkieno pramintu takeliu, rizikavęs, ieškojęs ir atradęs savo kelią.

Ne kartą lankiausi jo tėviškėje –­ Plateliuose, bendravau su jo mama, puikia audėja, kurios nepaprastai skoningos lovatiesės, rankšluosčiai paplito po visą Žemaitiją. Esu pirkęs jos austą lovatiesę, saugau ją iki šiol kaip didelę vertybę. Leonardo gabumai –­ iš mamos, iš jos subtilaus spalvos ir formos pajautimo.

Vilniaus dailės institute mokėsi pas arsininką Antaną Gudaitį ir buvo jo mokinys ne tik studijų metu, bet ir vėliau – gyvenime. Gudaičio pastabos, samprotavimai, įžvalgos turėjo jam didžiulės reikšmės. Leonardas Tuleikis bene kūrybingiausiai pratęsė arsininkų tradicijas.

Su Leonardu mano gyvenimo keliai kryžiavosi nuo vaikystės – abu augome Žemaitijoje, Leonardas Plateliuose, aš –­ Šateikiuose. Vieškeliu –­­ tik 16 kilometrų. 1957 m. Telšių taikomosios dailės technikume buvau jo, tada abituriento, mokytoju. Mūsų keliai greta ėjo ir Telšiuose, ir Vilniuje – dalyvavome bendrose parodose, Lietuvoje ir pasaulyje. Visada jautėme vienas kito petį. Ir kūrybinės dirbtuvės greta – girdėdavau, kaip kiekvieną dieną 9 val. Leonardas ateina į savo studiją, kaip triūsia... Atėjęs paskambindavo, pasidalydavome įspūdžiais apie parodas, kultūros įvykius. Jo įžvalgas labai vertinau – Leonardas buvo išsilavinęs, skonį išsiugdęs studijuodamas Italijos, kitų Europos šalių meno kolekcijas.

Leonardas yra pasakojęs apie savo kaimyną, paprastą Platelių valstietį. Kartą Leonardo paklaustas, prie kurios valdžios jam buvo geriau gyventi, valstietis atsakė, kad jis prie visų valdžių vienodai dirbo, arė nedidelį savo žemės lopinėlį. Leonardas save prilygino tam valstiečiui – jis taip pat kasdien dirbo, nepaisydamas besikeičiančios kultūros politikos ar kultūros ministrų. Leonardas tapė nelaukdamas užsakymų ir plojimų. Vis sugrįždavo prie ankstesnių darbų, perdarydavo, pertapydavo. Keli šimtai drobių, sukrautų dirbtuvėje – jo ilgamečio triūso vaisiai. Personalines parodas rengdavo retai, tik paragintas, nemėgo šurmulio.

Šį pavasarį, pakviestas Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio, padedamas nepaprastai atsidavusios žmonos Vitos Tuleikienės, surengė didžiulę retrospektyvinę parodą Taikomosios dailės muziejuje. Joje nemažai nematytų, nerodytų darbų. Įsiminė paveikslas „Tėvų vaikystė": stalas, duonos kepalas, ąsotis su vandeniu, susikaupę tėvai, vaikai didelėm akim, šalia arklys, karvė – visas žemaičio valstiečio pasaulis. Tai vaikystės išgyvenimai, prisiminimai, pilni ilgesio. Jis tarsi pasakoja apie tuos, kurių jau nėra, pradingo laike. Apie neramią dvasios būseną, ilgesį ir skausmą, lydintį žmogų ir pasibaigiantį su juo pačiu. Jo kūrybos dramatizmas –­ pačioje paveikslo struktūroje, spalvų akorde, tapybos grožis – skaudus, dramatiškas. Leonardas – tarsi žemaitiškų kalnų giedotojas. Apie gimtąją Žemaitiją Leonardas yra rašęs: „Tai nuostabaus grožio kryžių, koplytėlių, lietuviškų dainų ir legendų kraštas. Tylios naktys, rytmečių „kiškių pirtys", kalvas rausvinantys vakarai su skausmingu varpų skambėjimu, šventu giedojimu, Užgavėnių triukšmingu karnavalu. Toks liūdnas vidinis ilgesys, nerimas, pamaldus susikaupimas, taip vaizdus Žemaitijos rūpintojėliuose, pietose, angeluose ir kryžiuose. Galvoju, gal tai ir bus ta vidinė dvasia, nusiteikimas, paskata išsisakyti, pratęsti savo buvimą audinių raštuose, melodijose, paveikslų drobėse ar raižiniuose."

Nacionaliniame dramos teatre eksponuojama jo didelio formato drobė „Juodasis ir Baltasis metraštininkai" pagal Justino Marcinkevičiaus „Katedrą". Leonardas buvo savo žemės metraštininkas, žemaičių krašto Donelaitis dailėje. Jo paveikslų herojai – žemaičių moterys raudotojos ir giedotojos, žemaičių vyrai – grubūs, rūstūs savo žemės šeimininkai ir gynėjai. Jo paveikslų koloritas artimas šio krašto peizažo spalvoms – švyti Platelių ežero ultramarinas, rupi suartos žemės umbra, skaudus saulėlydžio kadmis.

Leonardas yra pasakojęs apie savo ankstyvosios vaikystės išgyvenimą –­ 1940 metais Plateliuose jis matė, kaip degė grafų Tyzenhauzų dvaras, kuriame XIX a. grafaitė Sofija Tyzenhauzaitė rašė savo istorinius romanus. Leonardas matė juodus, apdegusius medžius, į kuriuos buvo atremti iš dvaro spėti išnešti paveikslai auksiniuose rėmuose. Matė ugnies raudonį ir aukso geltonį –­ tas vaizdas, tas spalvų derinys įsirėžė visam gyvenimui.

Leonardo Tuleikio dramatizmas iš vaikystės – tai pokario dienų ir naktų įtampa, budynės, žvakių šviesa, apgiedojimai ir nugiedojimai, juodi kapinių medžiai. Tai ne tik praeities reminiscencijos, bet ir mūsų dienų pasaulio išgyvenimai. Jo paveikslų dramatizmas šiuolaikiškas. Užsidaręs savo studijos tyloje, jis tarsi geriau girdėjo dabartinio pasaulio pulsą, nerimą, juto postmoderniosios epochos griaunančią jėgą.

Būti savimi mūsų dienomis, lankant muziejus, parodas, galerijas, vartant katalogus ir knygas, darosi vis sunkiau. Daugelis menininkų praranda savo balsą ir kuria klišėmis. Gamtos spalvos ir formos išnyko iš paveikslų. Leonardas išliko harmoningo meno kūrėju – jo dramatizme nėra nevilties –­ tai kova už tradiciją, už meną bet kurios epochos žmonėms, išsiilgusiems grožio antikine prasme – kaip tiesos ir gėrio. Tradicija jam ne praeities meninio palikimo atkartojimas, bet kūrybingas tęstinumas.

Leonardas aiškiai skyrė išorinius, praeinančius dalykus nuo brandžių, vertingų. „Vertybės nenyksta. Galima jų nesuvokti, neįžiūrėti, neatpažinti. Dirbant būtina jų siekti. Mados, efektai, bruzdesys – trumpalaikiai dalykai, greitai keičiantys vieni kitus. Rėkauja, stumdosi ir išnyksta... Norisi kažko tikresnio, gilesnio, pastovesnio..."

Leonardas Tuleikis išėjo nepaliestas kūrybinio nuovargio. Tai liudija net dvi parodos, kurias išeidamas mums paliko –­ šiuo metu jo darbai eksponuojami Vilniaus rotušėje Individualistų grupės dvidešimtmečiui skirtoje parodoje –­ jis buvo grupės moralinis ir meninis autoritetas. Taikomosios dailės muziejuje veikia didžiulė retrospektyvinė jo darbų paroda. Šie paveikslai galėtų būti eksponuojami bet kuriame pasaulio muziejuje –­ tai aukščiausio lygio dailės klasika.

Sunku susitaikyti su tyla už sienos.

Mirtis – tai plaštakės sparnas
Tyliai nukritęs ant akių
Visam ilgam
Gyvenimui

                     (Henrikas Bakanas)

L. Tuleikio „Dvi figūros" – čia

 

Draugai