Dalia Dokšaitė. Kaligrafija – dvasios atspindys

Į Lietuvą atkeliauja Pietų Korėjos Cioge budizmo ordino Su Dok Sa šventyklos Pang Dziang Sol Cong Kun Sunim kaligrafijos paroda. Ji bus eksponuojama Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje Vilniuje 2013 03 21 – 04 07 (atidarymas 03 21, 18.30 val.); Kauno įvairių tautų kultūros centre – 04 10–16; Klaipėdos miesto savivaldybės viešoje bibliotekoje – 04 22–05 03.

Tolimųjų Rytų šalių kaligrafija – tai unikalus vaizduojamojo meno žanras, turintis ilgą tradiciją, daugelį jį praktikuojančių žmonių įvairiose šalyse, pasižymintis aukštu meniniu lygiu ir savita estetika. Hieroglifų rašto ir kaligrafijos tėvynė yra Kinija. Iš čia jie atėjo į Korėją, o šeštajame amžiuje pasiekė Japoniją. Kinų kaligrafijos tradicija jau tęsiasi keletą tūkstantmečių, tačiau ir dabar ji tebėra jaunatviška ir gyvybinga, kitiems vaizduojamiesiems menams neužleidžianti svarbiausio žanro pozicijų. Kai kas ją vadina bedaikte tapyba ir begarse muzika. Dar sakoma, jog tai šokis be atlikėjo, architektūra be konstrukcijų ir statybinių medžiagų.  
 Kaligrafijos prestižas tose šalyse taip pat labai aukštas. Nuo seniausių laikų iki šių dienų ją praktikuoja daug dailininkų, rašytojų, mąstytojų, politikų ir mokslininkų. Kaligrafo meistriškumas laikomas jo erudicijos ir minties gilumo „veidrodžiu“.
 Tolimųjų Rytų raštas – tai savita ženklų sistema, palanki rastis gilią filosofinę prasmę turinčiam kaligrafijos menui. Hieroglifas – ne tik ženklas, simbolis, bet ir universalus raktas, padedantis suprasti apskritai visą Tolimųjų Rytų meną. Mąstant apie hieroglifo sandarą, galima suvokti žmonių kultūros gelmę. Tikima, kad hieroglife užkoduota sakralinė išmintis. Pasak legendų, raštas buvo atsiųstas Dangaus, o kaligrafiškai užrašytas ženklas savyje turi neišsemiamos energijos.
Hieroglifų raštas labai vizualus. Jais perteikiama kalba labai abstrakti ir lakoniška. Pagrindinė mintis būna tik numanoma, interpretuotina. Kinų išminčiai žodžiais stengėsi tiek išreikšti mintį, tiek ją paslėpti, įvardyti reiškinius ir „nutylėti“... Hieroglifais užrašytu tekstu pasakoma kur kas daugiau, negu jis reiškia tiesiogiai. Todėl tokia kalba visada turi tylos, nebylumo matmenį. Aforizmas, trumpas pasakymas – jos tobuliausia forma.
Kiniją, Korėją, Japoniją galima vadinti „hieroglifinio“, „vizualaus“ mąstymo šalimis. Būtent iš hieroglifų radosi ir tapyba, ir savita poezija.
Kaligrafija, tapyba, poezija – tai trys labiausiai Tolimuose Rytuose vertinami menai. Visų jų pagrindinė mokytoja ir įkvėpėja – Gamta. Visi jie kalba širdies kalba. Jų raiškos priemonės tos pačios, pagarbiai vadinamos „keturiomis brangenybėmis“. Tai teptukas, kieto tušo plytelė, akmuo, tušui trinti ir plonas rankų darbo popierius. Svarbu ne tik jų grožis, estetinė vertė, bet ir tik joms būdingas ypatingas jautrumas bei subtilumas.
Iš visų meno rūšių kaligrafija pati lakoniškiausia. Jos arsenale tik juodi taškai ir linijos. Jos paprastumas padarė ją prieinamą daugeliui. Tačiau šis paprastumas ir prieinamumas labai apgaulingas, tas menas anaiptol ne lengvai įvaldomas. Į šį kelią stoti nesudėtinga, bet be galo sunku nueiti juo iki galo. Visa ko pradžia – paprasta viena linija. Tai kaligrafijos pagrindas. Ši linija – tai ne tik pirmas kaligrafijos meno kalbos žingsnis, bet ir jos paskutinis žodis. Paprasta, lengva, konkreti, be galo maža ir menka ji tampa beribio Absoliuto šaltinis ir buvimo vieta...
Ji aprėpia visas šio meno formas, būvius, subtilumus ir sunkumus. Ja reškiasi „dvasios ritmas“. Ja galima perteikti pasaulio dvasią. Kaligrafijos grožis slypi ne simetrijoje, o dinamiškoje asimetrijoje. Judėjimas – tai jos kvėpavimas. Linijos ir jų junginiai – tai pasaulio stichijų, amžino judėjimo bei virsmų, dvie­jų pradų – vyriško, kieto, tvirto, kylančio į viršų, dangiško, kuriančio, šviesaus, ir moteriško, minkšto, tamsaus, žemiško, pasiaukojančio, žemyn krentančio išraiška. Iš moteriško prado gimsta vyriškas, iš vyriško – moteriškas, tokiu ratu viskas kinta tarp Dangaus ir Žemės. Vyriškos stichijos – teptuko – pasireiškia harmonijoje su moteriška stichija – tušu. Būtent taip randasi formos. Teptuko smaigalyje slypinti jėga, pasireiškia hieroglifu. Hieroglifas – tai kaligrafijos kūnas. Jį užrašant, kūnas įgyja dvasią. Nuo seno kaligrafijos teorijoje hieroglifas laikomas įkūnyta mintimi, turinčia griaučius, raumenis, sausgysles, kraują, lankstų kūną...
 „Kaligrafijai būtina dvasia, energija, griaučiai, raumenys, kraujas, – visa viename, – tik tai daro ją pilnavertę“, – sakė XII amžiaus kinų menininkas, teoretikas ir poetas Su Shi. Hieroglifas gali kelti pačius įvairiausius įspūdžius – stovėti lyg nejudėdamas arba eiti, skristi, tarsi toldamas nuo mūsų ar atvirkščiai –­ artėdamas, būti linksmas ar liūdnas, perteikti tai pavasario, tai vasaros, tai rudens, tai žiemos ritmus, gali būti panašus į medį, išvarpytą kirvarpų, ar peilio ašmenis, gali priminti vandens srovenimą ar debesies skrydį dangum, saulės spindulių žaismą ar mėnesienos spindesį...    
Daoizmo traktate „Zhuangzi“ sakoma: „Kai qi sutirštėja –­ žmogus gimsta; kai qi išsisklaido – žmogus miršta.“ Qi –­ tai viena iš pagrindinių kaligrafijos sąvokų, savybė, kurios buvimas lemia kūrinio vertę. Qi – tai pulsuojanti gyvybė arba energija, galinti persiduoti ir suvokėjui. Tik šią savybę turintis meno kūrinys atlieka savo paskirtį. Qi suformuoja ir įdvasina daiktus, suteikia jiems gyvybę ir unikalumą. Ji suvokiama ne tiek kiekybiškai (kaip paprasta energija), kiek kokybiškai – kaip „konfigūracinė“ energija, kuri priklauso nuo kūrinio dalių išsidėstymo, sandaros, krypties. Kaligrafine plastika nepakanka vien tik „pavaizduoti“ jėgą, ją reikia perteikti; kaip kad neįmanoma aprašyti jausmų pilnatvės, ją reikia patirti... Kaligrafijos kūrinys žiūrimas akimis, regimas širdimi, o suvokiamas reiškiantis qi energijai. Kuo stipresnis ir švaresnis kaligrafijos genijus, tuo paveikesnė energija, kurią skleidžia jo raštas.
Iki šių dienų labiausiai vertinami žymiausio IV amžiaus kinų kaligrafo, meno teoretiko Wang Xizhi darbai. Jis sakė: „Prieš rašant, pirmiau reikia sutelkti dvasią ir išgryninti savo širdį.“
 Kaligrafijos mene labai svarbūs psichofiziniai kūrybos proceso aspektai, jis neatsiejamas nuo dvasinio ir fizinio menininko pasiruošimo. Kuriant reikia maksimalaus susitelkimo ir spontaniškumo. Kaligrafinėje estetikoje giliai suvoktas ryšys tarp energijos srauto ir mąstymo. Yra įvardijamos trys būsenos –­ mąstymo nebuvimas, mąstymo buvimas ir būvis tarp mąstymo buvimo ir nebuvimo. Pastarasis yra itin reikšmingas ir laikomas pačiu aukščiausiu, nes tik jame įmanoma pasiekti sumanymo ir jo įkūnijimo vienybės. Kūrybos proceso tarpininkas –­ teptukas. Kuo sparčiau rašoma, tuo ilgesni ir nuodugnesni išankstiniai apmąstymai. Vakarų menininkas avangardistas prieš pradėdamas kūrinį gali ir neturėti galutinės jo vizijos, o Rytų kaligrafas iš anksto apmąsto teptuko judėjimo kiekviena linija greitį, nes teptukui pradėjus judėti, nebus laiko svarstymams ar abejonėms. Idėja turi eiti priekyje teptuko. Spontaniškumas ir drausmė būtini taip pat. Rytų kaligrafai sakydavo, jog „popierius – tai mūšio laukas, tušas –­ tai šarvai, tušinė – ežeras aplink mūšio lauką, o teptukas – kardas. Menininko intuicija – tai karvedys, o talentas –generalinio štabo viršininkas...“.
Norint tapti didžiu menininku, be disciplinos reikia didžiulės gyvybinės jėgos ir nuolatinio vidinio tobulėjimo. Kaligrafijos estetikoje kūrybos aktas neatsiejamas nuo asmens savikūros proceso. Kurdamas kaligrafiją, asmuo pažįsta ir kuria save patį, harmonizuoja savo vidinį pasaulį, siekia ilgaamžiškumo. Tikima, kad gerą kūrinį gali sukurti tik apsišvietęs, savitas žmogus, turintis literatūrinį, poetinį, muzikinį skonį bei talentą. Kitaip jo kaligrafija bus banali ir vulgari. Kaligrafija taip pat reikalauja meistro kūno, psichikos ir dvasios vieningumo. Tik pasiekus tam tikrą dvasinį lygį, gimsta geras kūrinys. Todėl garsieji visų epochų kaligrafai, net būdami labai talentingi, tikro meistriškumo pasiekdavo tik sulaukę ne mažiau keturiasdešimties, o kūrybinės brandos – būdami 50–90 metų amžiaus.
Darbai be balso kalba apie kūrėjo dvasią.
Kaligrafijos meną stipriai paveikė zen budizmo teorija, estetika bei praktika. Zen budizme kaligrafija – tai meditavimo būdas ir pažinimo Kelias, tam tikra mokymosi priemonė ir dvasinis Meistro priesakas, didžiausio nuoširdumo, atsidavimo, harmoningos ekspresijos ir paprastumo reikalaujantis menas.
Norint suvokti kaligrafijos kūrinį reikia išsiugdyti tam tikros intelektualinės ir dvasinės kultūros. Svarbu ne tik suprasti tekstą, bet ir išvysti, pajausti, kaip meistras valdo teptuką, panaudoja tušą, pagaliau ką jis įdėjo į savo kūrinį. Kaligrafinio teksto „partitūros“ neįmanoma perskaityti nežinant brūkšnių eiliškumo hieroglife sistemos. Žiūrint tekstą, žvilgsnis seka „šokio pa“ eiliškumą. Tada atsiskleidžia kūrinio grožis, melodija, ritmas. Tai prieinama ir žmogui, nesuprantančiam hieroglifų rašto. Reikia tik perprasti linijų rašymo eiliškumą, kurio schema paprasta: viršus > kairė > dešinė > apačia; horizontalės > vertikalės > apatinė horizontalė. Tekstas rašomas iš viršaus žemyn eilutėmis iš dešinės į kairę.
Tiek kaligrafas, tiek suvokėjas turi lavintis, ugdytis meninį skonį, idant išmoktų skirti „aukštą“ ir „žemą“ stilių, atskirti privalumus ir trūkumus. Vakariečiams sunkiau perprasti kaligrafijos meno slėpinius, tačiau tuo įdomesni ir turiningesni būna atradimai. Ne veltui garsusis Wang Xizhi sakė, kad „kaligrafija – tai neišaiškinamos paslapties ir nuostabaus slėpinio pasireiškimas“.

Draugai