Eglė Ambrasaitė. Keistas nepažįstamumas: kaip nespoksoti į ne žmogų

Apie „Aikas Žado“ laboratorijoje neriamą ekologinę mintį bei Krõõt Juurak ir Alexo Bailey’o „Performansą su augintiniais“

 

Rašyti apie gyvūnėlius nėra paprasta. Tenka pakilti virš dominuojančių, psichologizuojančių ar kitaip antromorfizuojančių interpretacijų, struktūruotų versijų, galios pozicijoje kuriančių skirtį tarp gamtos ir žmogaus. Kalbėdami apie gamtą čia, Žeimiuose, „Aikas Žado“ laboratorijoje, mes klausiame, kas padaro to lauko diskursą tokį, kokį matome? Kokios vienokio ar kitokio gamtos interpretavimo priežastys? Kas mums yra gamta ir kokią ekologinę mintį neriame? Analizuodami Krõõt Juurak ir Alexo Bailey’o „Performansą su augintiniais“, aptariame, kaip šiuolaikinis menas traktuoja panašią problematiką.

Žeimių ekologinė mintis „Rezidentūros Jo-Jo“ 2018–2019 m. programai

„Nesu prieš progresą. Manau, jis nuostabiai katastrofiškas“, – teigė Paulas Virilio. Iki šiol pasaulyje vyraujant antropocentrinei gamtos užkariavimo ideologijai, ekocentrizmo terminas (nepainioti su egocentrizmu ar eurocentrizmu) naudojamas ekopolitikos filosofijoje, kai norima išryškinti į gamtą orientuotas, priešingas antropocentrinei (nukreiptai į žmogų) vertybių sistemas. Ekocentrizmui rūpi ne tiek individualios gyvybės formos, kiek jų sąveika, atsisakoma vertinti gyvus organizmus ir jų aplinką per naudos ar svarbos homo sapiens prizmę. Tačiau mes, „Rezidentūra Jo-Jo“, ekocentrizmo nesuvokiame kaip sukonstruoto pagal humanistinę vs. antihumanistinę dichotomijos schemą. Nenorime inspiruoti kurti naujos, bendros ir holistinės struktūros, priešingai – mes šaukiamės nevienalytiškumo ir skirtingumo, sekant rizomine, antihierarchine, multirūšine idėja! Reikia ieškoti aplinkos ekologijos (nuogąstavimų dėl klimato taršos, tropinių miškų naikinimo, branduolinės energetikos ir pan.) sąsajų su socialine bei proto ekologija. Filosofas ir politinis aktyvistas Félixas Guattari teigia: „Turime liautis sieti ekologiją vien su gamtos mylėtojų grupele, juk ekologija kvestionuoja visą subjektyvumą ir kapitalistinių jėgų formavimąsi.“

„Rezidentūra Jo-Jo“ rezidentus priima „Aikas Žado“ laboratorijoje, Žeimių dvaro sodyboje, – ji organizuojama kaip postgyventojų (ekocentrikų) miestas, čia išlikti gali tik stebėjimo virtuozai. Tai nebėra gyvas muziejus, kur išliekamąją vertę turintys paveldo objektai yra dekoratyviai ar formaliai įveiklintos istorinės rekonstrukcijos, tarnaujančios pridėtinės vertės didinimui, bet erdvė, kur pats gyvybės traktavimas yra kaskart perstruktūruojamas ir kuriamas paties Žemės paveldosaugiškumo scenarijus. Ši rezidencija, kaip ekocentrikų centras, siekia įkvėpti menininkus, filosofus, socialinius ir politinius aktyvistus nuolatinio tapsmo kartu būsenos paieškai: kurti scenarijus, t. y. ryšius tarp žmonių, tarp žmonių ir gamtos, aplinkai transformuoti ir plėsti. Dažnai meninio pobūdžio rezidentūros nėra grįstos ilgalaikiu bendradarbiavimu, menininkai jose turi visas galimybes atsiriboti nuo vietinio konteksto. O „Rezidentūra Jo-Jo“ siekia kurti erdvę, kurioje įmanomas sudėtingas, daugialypis, metabolinis ryšys.

Iš pokalbio apie Žeimiuose neriamą ekologinę mintį

„Keistas nepažįstamumas“ (strange strangeness) – Timothy Mortono sąvoka, apibrėžianti žmonių susidūrimą su kitomis būtybėmis ir tai, jog patys esame Kiti. Veikale „Thinking Ecology: The Mesh, The Strange Stranger, and the Beautiful Soul“ („Mąstant apie ekologiją: tarpusavio ryšio tinklas, keistas nepažįstamasis ir gražioji siela“) jis teigia: sukuriame gamtos kategoriją nuo jos atsitolindami, eliminuodami žmogų ir supančią aplinką. Kaip ir T. Mortonas, 13 ha Žeimių dvaro sodybos teritorijoje svarstoma, kaip būtų galima atsisakyti gamtos funkcijos apibūdinimo ir rasti naujos kalbos perspektyvą, t. y. sumažinti atstumą tarp subjekto ir objekto.

Dar 2017-ųjų gruodį kalbėjausi su „Laboratorijos Aikas Žado“ gyventojais-veikėjais-menininkais-tyrėjais Aušra Vismantaite ir Domu Noreika. Aušra tvirtina: „Nebandau atsieti, kad tai yra architektūra, o tai koks nors gyvis – šuo, arklys, višta ar netgi kažkokia bakterija, – savaime išardytas, atskirtas nuo aplinkos, kurioje tu esi.“ Nuolatinis siekis apibūdinti gamtą yra žvilgsnio (arba spoksojimo) siekis, sukuriantis atstumą tarp žvelgiančiojo ir nužvelgiamojo, formuojantis Ten ir Čia polius. Būtent šis žvilgsnis, nurodantis pasaulį esant ten kažkur, yra tikrasis blogis. T. Mortonas aplinkosaugos fundamentalistus, matančius pasaulį kaip pagrindą ir gyvą Žemę, kurią reikia išgelbėti nuo blogio, vadina žmonėmis-virusais, žalingais „gražiosios sielos“ žvilgsniais. Tai sukelia ne tik ekologinę, bet ir, pavyzdžiui, pabėgėlių krizę. T. Mortonas nugalėti žvilgsnį siūlo liovusis žavėtis gamta, stačius ją ant pjedestalo ar neuždarius jos į paveikslo rėmus. Žeimiuose stengiamės nieko per daug nekurti, o bandyti suvokti gamtos cikliškumą ir tarpusavio ryšius, neatsiejamą sąsają, ar, F. Guattari’o teigimu, balanso sistemą – grįžtamojo ryšio ciklus ir kilpas, nelinijinę priklausomybę. Kalbėdami T. Mortono siūlomu vietos dialektu (vernacular), siekiame atskleisti mūsų subjektyvų, netechninį įsitraukimą, kai dekonstruojama riba tarp žmogaus ir gamtos.

Laboratorijos praktikoje buvimas su gyviu pirmiausia siejasi su savižina ir savivoka. Klausiame, kiek galima pažinti tą gyvį? Kiek per jį galima pažinti save? Todėl pažintis su viena būtybe mums prilygsta pažinčiai su daugybe kitų būtybių, pažinčiai su savimi. A. Vismantaitė teigia: „Valgymas, valgymo poreikis yra it bambagyslė, siejanti gyvūnus kaip rūšis. Gyvas padaras atsiduria pasyvaus objekto vietoje, nuolat esti išnaudojamoje pozicijoje, vien todėl, kad yra įterptas į tam tikrą buitį, socialinį kontekstą ar pririštas prie tam tikro asmens, t. y. šeimininko.“ Žeimiuose stengiamės išcentruoti žmogų, keldami kompanioniškumo, kuriančios būtybės galimybės, aplinkos apribojimo ir mūsų pačių ap(si)ribojimo klausimus. Pavyzdžiui, pasitelkusi šunį Aušra jo judėjimo apribojimą mato „tarsi apribojimą judėti sau pačiai tam tikroje erdvėje tam tikru būdu“. Domas priduria: „Mus visus kažkas riboja: eismo taisyklės, seniūnija arba karinės įtampos. Galime elgtis vienaip ar kitaip, bet ne laisvu pasirinkimu. Sudėtinga įvertinti begalinę laisvę. Jos tiesiog nėra, ji netgi neegzistuoja. Egzistuoja įvairių taisyklių rinkinių, dėsnių, pagal kuriuos veikia mechanizmai, ir galbūt laisvės klausimas keliamas be reikalo.“ Pradėjus kalbėti apie technologijas kaip galios kritiką, prisimintinas Ivanas Illichas, teigęs, jog patobulintos technologijos sukūrė priklausomybę – įrankiai ir procesas buvo atimti iš individualių rankų ir perduoti organizacijoms. Todėl atsirado „modernizuotas skurdas“, žmonės tapo ekvivalentėmis mašinos dalimis, nebe įrankio turėtojais ir naudotojais, ir taip prarado autonomiją, laisvę, kontrolę. Tai ne vien technologijos, bet ir socialinio, ekonominio gyvenimo kritikos aspektas. Juk viskas aplinkui tampa tik išteklių naudojimu.

Domas Noreika. Nuotrauka iš „Aikas Žado“ archyvo
Domas Noreika. Nuotrauka iš „Aikas Žado“ archyvo

„Man reikia morkos, bet man nereikia gamtos“, – ironizuoja D. Noreika. Vakaruose laužomos galvos, kas geriau – kultūra ar natūra? Naujųjų gamtosaugininkų, kapitalo ekologiją (kitaip tariant, natūra vs. kultūra) Žeimiuose mes suprantame kaip pragmatišką kompanijos prekės ženklą, grįstą ir matuojamą mokslu, vertinamą rinkos matmenimis bei visiškai ignoruojantį guatariškus socialinius santykius ir žmogiškąjį subjektyvumą. Čia ekologiją vertiname kaip epistemologinę sistemą – sudėtingą ir puikiai iliustruojančią kapitalistinių santykių formavimąsi bei kaitą. Mėginame atsisakyti kultūros ir gamtos, miesto ir provincijos atskirties regimybės, kartu atsisakome ir mums primetamos mąstymo schemos, skatinančios nekvestionuojamą vartojimą. Pamažu tampame tuo šunimi, miegančiu ant senų medinių dvaro grindų, arkliu, lakstančiu levadose, ar didžiuliu ryškiai raudonu pomidoru gamtiniame darže. Sumainome personažų vietas siekdami sunaikinti antropocenines hierarchizacijas.

Krõõt Juurak ir Alexo Bailey’o „Performansas su augintiniais“. Wynricho Zlomke’s nuotrauka iš Ravensburgo meno muziejaus archyvo
Krõõt Juurak ir Alexo Bailey’o „Performansas su augintiniais“. Wynricho Zlomke’s nuotrauka iš Ravensburgo meno muziejaus archyvo

Panašūs pokalbiai apie ekologiją dvaro sodyboje vyksta nuolat, tačiau šį kartą mėginau konceptualizuoti realią praktiką, fiksuoti bent mažą jos išraiškos dalį. Kalbėdamiesi su Aušra ir Domu priėjome prie išvados, kad vienas iš būdų nespoksoti į gamtą yra būti ja – būti kate, gaidžiu, karve, vabalu ar agurku. Tikimės, kad Žeimiuose neriama ekologinė mintis taps nauja mąstymo perspektyva, naujos poantropoceninės etikos galimybe.

Pamąstymai apie „Performansą su augintiniais“

Laiko vertės problematiką turbūt geriausiai atspindi K. Juurak ir A. Bailey’o „Performansas su augintiniais“. Jį buvo galima pamatyti 2016 m. Bristolio bienalėje , 2017-aisiais – Ravensburgo meno muziejuje, 2018-aisiais – performatyvaus meno platformoje „Dansehallerne“ Danijoje ar tiesiog prisijungus prie menininkų tinklalapio „Performances for pets“ („Performansai augintiniams“). Ką per 15–20 min. galima suprasti apie individualią būtybę ir ką (ne)žmogui reiškia turėti laisvo laiko? Interviu „Vice“ žurnalui K. Juurak ir A. Bailey’s kalbėjo apie kintančią gyvūno-augintinio poziciją iš ją reguliuojančios ir transformuojančios žmogaus perspektyvos, ir užėmė stipriai heidegeriškąją poziciją. M. Heideggeris gyvūną pateikė kaip Nur-Lebenden – tą, kuris gyvena, bet nieko daugiau. Tik praėjus beveik 5 dešimtmečiams J. Derrida pastebi, jog M. Heideggeriui sudėtinga apibrėžti, ar gyvūnas „suręstas iš tam tikro laiko“. Laiko problematika, slypinti po šio performanso šydu, yra aktuali, kadangi gyvūnų atžvilgiu ji tampa vartotojiška. Juk nuo šeimininko priklauso, ar prijaukintas gyvūnas „turi laiko“.

Taip pat galima prisiminti Nikolajaus Bucharino istorinį materializmą ir progreso sąvoką, glaudžiai susijusią su aplinkos „įdarbinimu“, – viskas, kas mus supa, turi būti pritaikyta gamybiniam procesui arba jau yra įdarbinta tam, kad vyktų reprodukcinis procesas, tik ne tokiu pajėgumu, koks turėtų būti. Tačiau „Performanse su augintiniais“ reprodukciniai mainai neįvyksta, kiaurymė tarp žmogaus ir kitos būtybės neperžengiama. Performansas rodomas ne tik gyvūnui, arba visai ne gyvūnui, – jame dalyvauja ir augintinio šeimininkai, kiti žmonės. Būtent jie jaudinasi, ar jų gyvūnėliui pavyks kuo žmogiškiau suvokti ir sureaguoti į šį greitai sumetamą performansą-sugyvulėjimą. Geriausiu atveju vykstant performansui sukeičiami vaidmenys, bet žmogaus išcentrinimas neįvyksta. „Keista – kuri naują santykį su kita gyva būtybe, ne žmogumi, bet tu būtybę verti patirti tokį pat santykį, kokį patiri jau „sužmogintą“, todėl žmogaus galios pozicija niekur nedingsta“, – teigia A. Vismantaitė. Šeimininkai iš savo augintinių tikisi paklusimo ir drausmingumo, emocijų pliūpsnio, t. y. etinių ir moralinių kategorijų, gyvūną antropomorfizuojant.

Nors gyvūnas ir (ne)pasyvus (dėl sužmoginančios žmogaus-šeimininko pozicijos), vis tiek išlieka stebimas. A. Bailey’s ir K. Juurak, pasirinkdami nesudėtingą, prijaukinto gyvūno variantą, sukuria patogią ir saugią situaciją naujam tarprūšiniam kontaktui kurti. Kita vertus, kai kalbama apie laiko vertės problematiką ir nurodomos auditorijos išplatėjimo galimybės, menininkams toks kūrinys tampa galimybe užimti dar neužpildytą, apynauję šiuolaikinio meno nišą. Tačiau skirtingos rūšys čia, anot Donnos Haraway žodyno, nesusitinka. A. Vismantaitės teigimu, visai kitoks performansas galėtų būti, kai tu pats esi šuo. Tiesą sakant, toks buvimo būdas atrodo patraukliausias, kai tu esi šuo, namas, arklys ar pomidoras.


Iš 3666 žurnalo (2018-10-21 22:50:38)
Draugai