Eglė Juocevičiūtė. Stanislovo Marmoko šypsenos

Povas išskleidžia puošnią uodegą ir pradeda savo grakštumą ir šaunumą įrodantį šokį aplink patelę. Šuo visu kūnu vizgina uodegą pasitikdamas vakare grįžusį šeimininką. Norinti įbauginti katė išlenkia nugarą ir pašiaušia kailį. Laimingas ir susidomėjęs žirgas ausis laiko tiesias ir stačias.
Tuo tarpu hominidams (mums, goriloms, orangutanams ir šimpanzėms) visoms emocijoms išreikšti užtenka veido. Gailim kitų gyvūnų, kad jiems su veidais nepasisekė kaip mums, ir kartu giliai širdyje prisibijom, nes nesuprantam jų bendravimo. Suprasti žmogaus veido išraiškas mokomės nuo kūdikystės, o šiek tiek vėliau pradedame manipuliuoti savo išraiškomis, kad civilizuotoje visuomenėje neišsiduotume ir gebėtume įtikinti. Dėl to psichologams tenka vykti ieškoti toli nuo civilizuoto pasaulio atsiskyrusių genčių netvardomų kūno ir veido išraiškų, kad grįžę jas įžiūrėtų mūsų veiduose.
Psichologijos teorija, teigianti, kad žmogaus veido išraiška atspindi jo būseną, yra vadinama fizionomika, puoselėta jau senovės Kinijoje ir Japonijoje, dabar balansuojanti tarp rimtų mokslinių tyrimų ir populiariosios psichologijos. Būtent pastarajai sričiai skirtoje naujienų portalo skiltyje skaičiau „mokslininkų rastus įrodymus", kad baltaodžiai europiečiai ir Vakarų Azijos vietiniai gyventojai skirtingai šifruoja žmogaus veido išraiškas. Europiečiai esą pirmiausia kreipia dėmesį į burną, o tada į akis, o azijiečiai – beveik vien į akis. „Mokslininkų teigimu", tai paaiškina, kodėl Vakaruose džiaugsmui, liūdesiui ir nuostabai kompiuteriniuose susirašinėjimuose atstovauja simboliai :), :( ir :o, tuo tarpu Azijoje džiaugsmas vaizduojamas ^.^, liūdesys – ;_;, ir nuostaba –­ o.o. Kitas populiariosios psichologijos tekstas man atskleidė, kad burnos, skruostų ir nosies zona veide vadinama emocionaliąja zona –­ čia emocijos pastebimos pirmiausia, netgi jei jos bandomos žaibiškai nuslėpti.
Keistus seniai skaitytus straipsnius prisiminiau pamačiusi Vilniaus dailės akademijos tapybos ketvirtakursio Stanislovo Marmoko (g. 1988) darbus „Vlados Marmokienės šypsena" (2013) ir „Josifo Stalino šypsena" (2013), kurie sudaro diptiką iš ciklo „Žmogaus šypsena". Šis ciklas pradėtas prieš daugiau nei metus nuo diktatorių šypsenų, pereinančių į juoką, –­ juodai baltuose darbuose matomos jų burnos, šiek tiek smakro, nosies ir ūsų, tad pažvelgus į darbą „diktatorius" atpažįstamas ne iš karto, o tik perskaičius pavadinimą ir pagal ūsų formą pradėjus spėlioti, kuris iš monstrų čia saldžiai juokiasi. Darbe „Turgus" (2012) staigus žymaus žmogaus veido atpažįstamumas buvo esminis elementas – ant raudonų marškinėlių jis atspaudė Lady Gagos, Adolfo Hitlerio, Jėzaus Kristaus populiarius portretus ir pridėjo po riebų raudoną liežuvį. Liežuvio atvaizdas ne mažiau ikoninis nei patys portretai –­ jis primena „The Rolling Stones" albumui „Sticky Fingers" (1971) sukurtą dizainerio Johno Pasche'o logotipą, kuris taip išpopuliarėjo, kad tapo neoficialiu rolingsų logotipu. Kitas, galbūt ne toks pašėlęs, bet irgi žaismingas ir žymus popkultūros liežuvis buvo iškištas 1951 m. Alberto Einsteino, kai spaudos fotografas Arthuras Sasse'as įkalbinėjo jį nusišypsoti prieš objektyvą. Marškinėlius Stanislovas sukabino ant plastikinės grandinės, kaip turguose kabinami rūbai. Sumaišęs visiškai skirtinguose kontekstuose gimusias, puoselėjamas ikonas ir suteikęs joms buitinį pavidalą (atspirties taškas – itin plačiai paplitę marškinėliai su Che Guevaros portretu), Stanislovas pabandė išsiaiškinti, kur yra deikonizacijos riba, kai ikona perreprodukuojama.
Deikonizacija svarbi ir naujausiame Stanislovo diptike, kuris bus pristatytas „Vartų" galerijos peržiūrų kambaryje. Darbe „Josifo Stalino šypsena" grįžtama prie diktatorių šypsenų temos – vešlūs ūsai krinta ant iššieptų ir sukąstų dantų, viršutinė ir apatinė dantų eilės matosi beveik po lygiai, apatinis priekinis dantis dramatiškai kreivas, o viršuje ūsas valiūkiškai prasiskiria ties dešine iltimi. Šypsena, net ir nežinant kieno, iš pat pradžių atrodo kraupi, o vėliau juokinga. Sužinojęs, kieno ji, paveiksle imi ieškoti jos šeimininko monstriškumo žymių ir bandai sugalvoti, kas klaikaus galėjo jį pralinksminti. Vienu metu ima atrodyti, kad jis turėjo visai neblogą humoro jausmą ir mėgo anekdotus. Tačiau tuoj šypsena pradeda atrodyt kaip puolimui iššiepti dantys, tad geriau ilgai nežiūrėti. Kita diptiko pusė – naujas Stanislovo bandymas deikonizuoti Stalino ikoną. Tai Vlados Marmokienės, Stanislovo močiutės šypsena. Matosi jos nosies galiukas, smakro viršus ir gilios šypsenos raukšlės palei skruostus. Ši šypsena taip pat kelia keliapakopes emocijas, bet jos visos malonios: iš pradžių miela šypsena pamažu pradeda atrodyti juokinga, o vėliau, kai susikoncentruoji į kiek pasislinkusius dantų protezus, tampa keistoka. Močiutė Vlada pasirinkta kaip patyręs Stalino laiką žmogus, tiesiogiai paveiktas šio ikoninio monstro planų ir juos ištvėręs. Stanislovas nebando ikonizuoti močiutės, bet bando deikonizuoti Staliną. O psichologai ir fizionomikai, stebėdami mus, stebinčius šias šypsenas, gautų puikios medžiagos savo hipotezėms.

Stanislovo Marmoko darbus „Vartų" galerijos peržiūrų kambaryje bus galima pamatyti kovo 21–28 dienomis.

S. Marmoko diptikas „Žmogaus šypsena" – 4 viršelyje.

Draugai