Jurgita Ludavičienė. At-vaizdas

Nuotrauka iš asmeninio archyvoRamūnas Čeponis – tapytojas, grafikas, skulptorius, knygos dailininkas; visgi jo kūryboje svarbiausią vietą užima tapyba. Pradėjęs kurti devintojo XX a. dešimtmečio pradžioje, jis pamažu nuo realistinio, šiek tiek primenančio Algimanto Švėgždos darbus stiliaus ėjo ekspresyvumo ir abstrakcijos link. Realizmas iš autoriaus kūrybos dingo netrukus, o didžiulis dėmesys spalvai ir gestui išliko. Šiuo metu tai vienas iš nedaugelio lietuvių tapytojų, taip nuosekliai ir rimtai kuriančių abstrakčius paveiks­lus –­ nes Ramūnas Čeponis nieko nedaro atmestinai ir šiaip sau. Visiškai atvirkščiai. Jis lėtai, bet užtikrintai neria į gelmę, atrasdamas vis naujas spalvos, potėpio, faktūros galimybes; bet ne tik. Atrasdamas ir vis kitą vidinio, dvasinio pasaulio briauną. Šio autoriaus kūrybą įmanoma gretinti su vyresniosios abstrakcionistų kartos – Rūtos Katiliūtės, Kazės Zimblytės, Eugenijaus Antano Cukermano darbais. Čeponiui, kaip E. A. Cukermanui, labai svarbi kūrinių paviršiaus faktūra; kaip R. Katiliūtei –­ spalvos poveikis žiūrovui; kaip K. Zimblytei –­ kompozicinė pusiausvyra, pasiekta minimaliomis priemonėmis.
Dvidešimt penktoji Ramūno Čeponio personalinė paroda „Veidas" Pamėnkalnio galerijoje savo pavadinimu iš pirmo žvilgsnio tarsi nurodo tapytojo atsigręžimą į figūratyvumą. Be to, ši ekspozicija kitokia ir savo koloritu, rodanti šviesiąją tapytojo paletės pusę: vietoje klampių, duslių, tamsių spalvų čia netikėtai šviesu ir subtilu. Melsvi, pilki, balkšvi tonai padengia paveikslų paviršius kaip šarmos raštai – stiklą ar metalą. Bet koloritas – ne vienintelis naujas aspektas. Ankstesnės parodos būdavo pavadinamos taip, kad aiškiai kalbėtų apie abstrakčius dalykus („Realybė X abstrakte", pavyzdžiui), bet kūrinių pavadinimai stengdavosi savotiškai padėti žiūrovui, sukurdami atskirą verbalinę kūrinių dimensiją, o dabar viskas atvirkščiai. Žodinis lygmuo visiškai dingsta, atsiranda atpažįstamumo elementas, pastarųjų metų autoriaus kūryboje sąmoningai vengtas. Žodį pakeičia veidas, būtų galima pasakyti. Išties kolorito atžvilgiu nepaprastai vientisoje parodoje matome keletą veidų; vienas jų – van Goghas – atpažįstamas visiems. Kiti – moteriški, mergaitiški, anonimiški veidai. Ramūnas Čeponis – port­retistas?
Neapsigaukime. Atpažįstamumas čia –­ tik tiltelis, palengvinimas žiūrovui, vedantis į tai, kas iš tiesų svarbu autoriui. O štai galimybė atpažinti vaizdą jam rūpi visų mažiausiai. Tai – vaizdo atvaizdas, sako Ramūnas. Atvaizdas to, kas slypi už kiekvieno veido. O už veido šiuo atveju slypi vidinis turinys, inspiruotas dvasinės tikrovės. Ji ir yra svarbiausia menininkui, ir tą jis teigia kiekviena paroda ir kiekvienu kūriniu. Tapydamas ne atpažįstamą vaizdą, o abstrakčias spalvų ir dažų slinktis, autorius tapo vidinį judesį. Tai, kas nutinka tapant, o paskui – žiūrint, iš pradžių autoriaus, paskui ir mūsų viduje. Tai, kas vyksta dvasinėje tikrovėje. Apie tai nei kalbėti, nei rašyti nėra patogu ir tikriausiai nelabai verta; verbalizuoti abstrakčius dalykus, pojūčius ir potyrius. Tapyti – kur kas protingiau ir tikriau. Nes šiame sekuliariame mūsų pasaulyje bent truputį priartėti prie to vidinio gyvenimo nėra lengva (aišku, niekas mums ir nežadėjo lengvo gyvenimo, tiesa?) – kaip ir prisiartinti prie Ramūno Čeponio tapybos. Ją reikia žiūrėti, bandant patirti. Vienas būdų, kaip tą padaryti – tiek menininkui, tiek stebėtojui pasitelkti meditaciją ir mąstymą.
Tapytojas ramiai ir meditatyviai kuria paveikslo plokštumą, kurioje pamažu išryškina pamatines paveikslą konstruojančias ir jį laikančias formas: vertikalę, simbolizuojančią žemę su dangumi siejančią jungtį, apskritimą, perkirstą vertikalios ir horizontalios linijos – jame įsižiūrėjus gali išryškėti kryžiaus ženklas. Abstrakčia forma perteiktas simbolis nurodo į nuolatinį lėtą ir nuoseklų siekį suvokti visatą – ir kartu save patį. Autoriui artima ir tradicinė Tolimųjų Rytų tapyba bei kaligrafija, ir krikščioniškoji sielos veržimosi prie Dievo idėja. Šių dviejų skirtingų komponentų dermė ir lemia Čeponio drobių pavidalą – apibendrintas, abstrahuotas formas, parodančias žiūrovui ne išorinę, o vidinę tikrovę. Tą, kuri neatsiveria iš karto, bet tyliai pulsuoja po paviršium. Kaip oranžinė spalva, bandanti prasiveržti pro melsvai-pilkšvai-sidabriškus drobių paviršius.
Jau sakiau, kad ši paroda nepaprastai vientisa kolorito atžvilgiu. Išties visi paveikslai – tarsi apsnigtas užšalusių ežerų ledas, ant kurio paukščių ir žmonių pėdos bei pačiūžų brūkšniai paliko savo pėdsakus. Sidabriško pilkumo potėpiai ir volelio brūžiai sustumia spalvą į gurvuolius, leidžia įžiūrėti jos patamsėjimus ir nušviesėjimus, sekti numanomą autoriaus rankos judesį. Sidabriškas mirguliuojantis šydas pridengia, bet leidžia įžiūrėti ir jau minėtas horizontales bei vertikales, ir apskritimus, ir veidus. Jis juos ir sudaro, tas šydas. Tokia spalvos efemerija. Tačiau iš po jo galima aiškiai įžiūrėti tai, kas sudaro drobių pagrindą – oranžinę spalvą. Kaip žarijas po pelenais. Oranžinė, kurią Ramūnas Čeponis sau įvardija esant gyvybės spalva, kelia asociacijas su ugnimi, nesvarbu – liepsnos liežuviais ar kukliomis kibirkštėlėmis. Nesvarbu. Ugnis lieka ugnimi: pavojinga, kerinčia, traukiančia. Gaisras gali įsiplieksti ir nuo vienos žarijos; žvilgsnis gali užkliūti ir už vienos oranžinės briaunelės, kyšančios iš už pilko paviršiaus. Vidinis gyvenimas, slypintis gilumoje, gali kunkuliuoti tarsi ugnikalnis, jei vėl pasitelksime paviršiaus / gelmės priešybes. Vidinis gyvenimas –­ oranžinis ir intensyvus, aiškiai įžiūrimas tiek už abstraktaus voleliu suformuoto paveikslo paviršiaus, tiek ir už apšarmojusio melsvai pilkšvo tapyto veido. Kaip ugnis ir ledas, kaip dvi nesutaikomos stichijos, kurias Ramūnas Čeponis visgi sugeba ir iššaukti, ir suvaldyti. Ramiai, tyliai ir giliai. Stebėti, suvokti ir tapyti daiktus – tai būdas prisiliesti prie Dievo, – sako autorius. Nebepamenu, ar tikrai sakė, ar aš tai sugalvojau, žiūrėdama paveikslus. Bet jei ir nesakė, tai galėjo. Nes tai galioja visai Ramūno Čeponio tapybai. Net ir tada, kai tie daiktai tėra tik oranžinės ir sidabriškai pilkos spalvos kuriami pavidalai, ir tada, kai spalva kuria efemeriškai apšarmojusius veidus, kurie tėra tik vaizdo atvaizdai.

Ramūno Čeponio „Mergaitė PK" – viršelyje

 

Draugai