Mirė Vladas Karatajus pačiu gražiausiu metų laiku – pavasarį, kai sprogsta medžiai, kai žydi sodai. Nebenutapys jau daugiau savo lyriškų karatajiškų peizažų, šviesių, skaidrių natiurmortų, įsimintinų portretų. Netekome dar vieno didelio tapytojo ir mokytojo. V. Karatajus nugyveno ilgą ir prasmingą gyvenimą. Per šešiasdešimt kūrybos ir penkiasdešimt pedagoginio darbo metų net sunku pasakyti, kurioje srityje jis paliko didesnį pėdsaką, jam kūryba ir pedagoginis darbas buvo vienodai svarbūs, visur jis dirbo sąžiningai, turėjo aiškius principus ir jų laikėsi visą gyvenimą.

Mano pirmoji pažintis su V. Karatajumi prasidėjo apie 1968 metus, kai stojau į Dailės institutą. Likimas lėmė, kad penkerius metus jis man dėstė tapybą ir kompoziciją ir kaip dailininkui padarė nemažą įtaką. Studijų pradžioje sunkiai mezgėsi kontaktas, mes jo nesuprasdavome, kartais vykdavo pokalbiai, kurie, man atrodė, neturi nieko bendra su mūsų profesiniu pasirinkimu. Pavyzdžiui, vieno studento klausia, kokius jis mėgsta filmus, kito – kokią knygą dabar skaito, dar kito – kada pradės auginti barzdą... Tik vėliau supratau, kodėl jis užduodavo mums tokius „keistus" klausimus – buvo geras psichologas, kaip dėstytojas ir kaip dailininkas portretistas turėjo savybę tyrinėti žmonių charakterius.

Apie V. Karatajų galima kalbėti keliais aspektais: kaip apie mokytoją, kaip apie dailininką ir kaip apie žmogų. Tarp studentų jis nebuvo labai populiarus dėstytojas, mat savo, kaip dėstytojo, misija laikė profesionalaus dailininko paruošimą, nesistengė eiti lengviausiu keliu, pataikauti. Buvo jis tradicijos žmogus, rėmėsi laiko patikrintomis vertybėmis, labai rezervuotai vertino modernizmą. Profesionalų meną aiškiai skyrė nuo mėgėjiško: mes, jauni studentai, kuo greičiau norėdavome kurti, daryti „meną", V. Karatajus labai greitai nuleisdavo mus ant žemės sakydamas, kad kelias į meną yra ilgas, eina tik per gerą savo profesijos įvaldymą, dailininkas turi mokytis visą gyvenimą, mokytis iš gamtos ir iš geriausių praeities dailės kūrinių, bet ir tai negarantuoja, kad pavyks sukurti ką nors reikšminga. Ypač pabrėždavo natūros studijavimo svarbą jauno dailininko formavimuisi. Vieną kartą, prisimenu, išsivedė jis mus, pirmakursius, į Vilniaus senamiestį spalio mėnesį, buvo graži saulėta diena, bobų vasara, rodė motyvus, aiškino apie spalvų santykius, apie koloritą, apie ritmą, apie akcentus, kurie labai svarbūs paveikslo struktūrai – visa tai jis liepė mums patiems stebėti gamtoje, liepė mintyse nuolat komponuoti, piešti paveikslus, sakė, kad tai turi tapti kasdieniu mūsų įpročiu.

Studijines užduotis reikalaudavo atlikti sąžiningai, jokio atmestinumo netoleravo, visi darbai buvo atliekami pagal sistemą, kuri turėjo tam tikrus etapus: pradžioj reikėdavo teisingai užtempti drobę, kad neperkreiptų porėmio, kad nesusidarytų raukšlės paveikslo kampuose, tada išvirti klijus ir du kartus kokybiškai drobę padengti klijais. Vėliau patiems pasidaryti gruntą ir nugruntuoti. Tas pasiruošimas būdavo svarbus ne tik dėl to, kad įsisavintume technologiją, bet ir psichologiškai nuteikdavo rimtam požiūriui į dailininko profesiją. Paskui prasidėdavo pats tapybos procesas: pirmiausia reikėdavo surasti gerą kompozicinį sprendimą – tai buvo vienas pagrindinių etapų, mat kompozicija turėjo būti ne tik gerai subalansuota, bet ir originali, kūrybiška, atspindinti dailininko individualumą. Tik suradus kompozicinį sprendimą, prasidėdavo piešimas ant drobės anglimi. Piešinį reikėdavo padaryti iki galo, o paskui jį skudurėliu nušluostyti, sunaikinti. Tada prasidėdavo piešimas dažais – tai kontūrinis-linijinis piešinys, labai sąlyginis. Tikroji tapyba prasidėdavo nuo spalvinų santykių – tai turėdavo būti paveikslo esmė ir čia turėjo atsiskleisti visa tapybos vertė. Geriausio spalvinio sprendimo ieškojimas yra nuolatinis tapytojo rūpestis, sakydavo V. Karatajus. Kai pagrindinis spalvinis akordas būdavo surastas, pereidavome prie detalizavimo, reikėdavo formą padaryti užbaigtą, iki galo, bet detalizuojant dažnai subyrėdavo paveikslo visuma, dėl to reikėdavo vėl grįžti prie apibendrinimo – užbaigtas darbas turėjo vienodai gerai atrodyti ir iš arti, ir iš toli. Ne visiems studentams tai būdavo įveikiama, dėl to V. Karatajų kaltindavo, kad jis varžo kūrybinę laisvę. Tačiau jis puikiai žinojo, kad ta studentų „kūrybinė laisvė" – tai nieko daugiau kaip profesinis bejėgiškumas, diletantizmas. Savo studentus jis skatino būti aktyvius, daug skaityti, viskuo domėtis, gilintis į savo profesijos paslaptis, gerai išmanyti technologiją, nes tai turi tiesioginę įtaką kūrybos rezultatui. Pats V. Karatajus visą gyvenimą domėjosi tapybos technologija ir net parašė knygelę „Tapybos technika", kuri, ko gero, yra vienintelė tokio turinio knyga, išleista pokario Lietuvoje.

Anksčiau Dailės institute buvo „idėjinis auklėjimas" ir reikėdavo kiekvienais metais padaryti po vieną ar dvi kompozicijas, skirtas kokiai nors svarbiai valstybinei datai. Tuos dalykus kontroliuodavo partinė organizacija ir komjaunimas, gavę direktyvas tiesiai iš Maskvos. V. Karatajus, nors ir be didelio entuziazmo, vykdė nurodymus, jis žinojo, kad sistemos nepakeisi, o jeigu nori bent kiek pakenčiamo gyvenimo, neturi jai per daug priešintis, dėl to, manau, elgėsi teisingai, kaip Šventajam Rašte parašyta: „Kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui."

Dailininkas V. Karatajus labiausiai išgarsėjo portretais. Nedaug XX a. Lietuvos dailėje buvo portretistų, matyt, todėl, kad egzistuoja tam tikri psichologiniai barjerai tarp dailininko ir modelio, kuriuos ne kiekvienas sugeba peržengti. Kuriant portretą neišvengiamai reikia eiti į kompromisus kartais vienai, o kartais ir abiem pusėms. Dailininkas, pasirinkęs portreto žanrą, visada atsiduria ant slidaus kelio ir labai greitai gali prarasti savo autentiškumą. Portretuojamasis dažniausiai nori matyti save gražesnį, negu jis iš tikrųjų yra, o dailininkui sąžinė neleidžia nusižengti savo principams. Dažnai tenka spręsti dilemą: kas svarbiau – pinigai ar meninė tiesa, ir tokių pavyzdžių meno istorijoje labai daug.

V. Karatajus kūrė įvairius portretus: oficialius užsakomuosius, savo draugų, kolegų, šeimos narių. Ne visi tie darbai lygiaverčiai, nuoširdžiausi ir geriausiai pavykę yra artimųjų, draugų portretai, tai savaime suprantama – artimų žmonių aplinkoj dailininkas nesijaučia suvaržytas ir tai leidžia pasireikšti visa kūrybos jėga; užsakomuosiuose portretuose daugiau savikontrolės, racionalios logikos. Būtume neteisūs sakydami, kad jie blogi, viskas atlikta teisingai, profesionaliai, nieko čia neprikiši, gal tik galime pasigesti laisvesnio dvasios polėkio. Kaip portretistą V. Karatajų priskirčiau prie realistinės dailės krypties tęsėjų, manau, kad ankstyvojoje savo kūryboje jis daug pasiėmė iš I. Repino, V. Serovo, I. Grabario.

Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais Lietuvoje suklestėjo ekspresionizmas, visi, pajutę chruščiovinį atšilimą, stengėsi atsikratyti drumzlino socrealizmo kolorito (kaip tik sutapo, kad tuo metu Dailės salone pasirodė naujos kartos ryškūs aliejiniai dažai), A. Gudaitis, A. Motiejūnas, J. Švažas, S. Džiaukštas, J. Čeponis, S. Jusionis pradėjo tapyti atviromis spalvomis, visi norėjo būti ryškūs, daugelio dailininkų paveiksluose spalva perėjo į dažą, o pastačius Vilniaus paro­dų rūmus dailininkams atsirado galimybė eksponuoti didelio formato paveikslus. Nenorėdamas pradingti tokioj margoj aplinkoj V. Karatajus irgi buvo priverstas didinti formatus, pakelti savo paveikslų spalvas, tik nežinau, ar visada tai jo kūrybai išėjo į naudą, mat portreto žanre daug intymumo, o didelės parodinės erdvės tam nepalankios. Galbūt iš dalies ir dėl to jis nepasitenkindavo vien tik portretuojamojo atvaizdavimu, visada stengėsi surasti originalią kompoziciją, išskirtinį spalvinį sprendimą, kurie išreikštų ne tik vaizduojamojo žmogaus charakterį, bet siekė, kad paveikslas būtų skambus, dekoratyvus. Vis dėlto laisviausiai V. Karatajus jausdavosi tapydamas peizažus, natiurmortus: čia nereikėdavo ieškoti kompromisų, galėjo tapyti taip, kaip jautė, kaip norėjo –­ būtent peizažuose ir natiurmortuose atsiskleidžia dailininko lyrizmas, tikėjimas meno misija, siekis per tapybą kurti tobulesnį pasaulį.

Kaip žmogus V. Karatajus buvo sudėtinga asmenybė, atrodė, kad jis niekada nebūna atsipalaidavęs ir visiškai atviras netgi tarp savo aplinkos žmonių, tik gerokai vėliau sužinojau, kad jis, kaip buvęs plechavičiukas, neišsprūsdavo iš saugumo akiračio, jam nuolat reikėjo įrodinėti savo lojalumą tarybų valdžiai. Visais kitais atžvilgiais buvo nuoširdus, mėgo studentus, stengėsi jiems duoti ne tik kuo daugiau profesinių žinių, bet ir užtarti sunkiais gyvenimo atvejais. O apie tapybą turėjo kategorišką nuomonę: tik vyrai gali pasiekti ką nors reikšminga šioje srityje, nes tapyba reikalauja viso gyvenimo pasiaukojimo, kurį vyrai gali sau leisti, o moterys, jeigu ir turi jautrumą spalvai, negali pasiekti reikšmingų rezultatų, nes jos per daug emocionalios, jų sprendimams trūksta racionalumo ir struktūrinio mąstymo. Dėl to į tapybą V. Karatajus, kol dirbo Dailės instituto Tapybos katedros vedėju, merginų nepriimdavo, tik vėliau, sujungus Tapybos katedrą su Pedagogine katedra, kur mokėsi daug merginų, viskas susimaišė ir situacija pasikeitė, bet dėl to jo požiūris į moters vietą mene nepasikeitė.

Labai mėgo gamtą, žvejybą, daug tapydavo iš natūros, atrodo, kad tik gamtoje jis pasijausdavo pats savimi, jam tai būdavo atgaiva po begalinių intrigų Dailės institute. Automobilio niekada nevairavo, pasiimdavo kuprinę, meškerę, sėsdavo į traukinį ar autobusą ir patraukdavo į gamtą. Pėsčias išvaikščiojo Dzūkiją, mėgo bendrauti su paprastais kaimo žmonėmis, mėgo dzūkiškas dainas.

Mano atmintyje V. Karatajus visada išliks vienišas, nesuprastas idealistas, kovotojas už tradicines meno vertybes. Nedaug tokių žmonių, bet ant jų laikosi pasaulis.

V. Karatajaus „Autoportretas" – čia