Visi kartais svajojame apie didelius kambarius aukštomis lubomis ir sentimentaliais lipdiniais, girliandomis ir kitokiais papuošimais, gramzdinančiais į kažin kokias paleontoligines laiko apraiškas. Būna ir kitokių erdvinių svajonių, laiko klystkeliais nešančių vis tolyn, į ateitį, todėl labai nudžiugau gavusi progą apsilankyti Venecijoje per Architektūros bienalę, veiksiančią iki lapkričio 27 d., ir nekantrauju pasidalyti neprofesionalės įspūdžiais. Tokia jau ta architektūra: namus konst­ruoja profesio­nalai, o juose gyvename mes. Esame veikiami miesto veido, stebimi stiklinių namų akių, kalbinami praeities epochų atšvaitų ir taip maga sužinoti, kokios plastinės ar kitokios operacijos ištiks šį veidą ateityje.

Šių metų bienalės tema – gal net šūkis! – užaugink medį. Interpretacijos kuo įvairiausios. Tai – tik kryptis. Todėl nekeista, kad ir idėjos, ir medžiagos plačiai varijavo. Danai ekspozicijos salėje sutalpino gal 300 įvairiausių maketų, pateikė daugiaaukščio miesto modelį, kur gatvės riečiasi tiltais į 4 aukštą ir dar aukščiau (daug aukščiau), kur visa yra skaidru ir, rodosi, trapu (iš stiklo), ir į visus aukštus pasikvietė medžių. Giraitės, skverai, fontanai lipo į dangoraižius, lianos, gebenės ir kitokia kibiašakė augmenija sviro žemyn sudarydama perregimų džiunglių įspūdį. Visai kitaip šią temą vystė norvegai, medžiui priskirdami psichoterapines funkcijas, pastatę medinę piramidę, į kurią kopdamas gali surūšiuoti ir tam tikrus leidinius (buvo toks lapelių žaidimas), ir savo mintis. Buvo ten atsitiktinių erdvių paieškų, tyrinėjimų, naujų erdvių kūrimo ir t. t.

Kitaip augmenijos – augančias – erd­ves pateikė pirmą kartą Venecijos architektūros bienalėje dalyvaujančios šalys: Filipinai, Jemenas, Nigerija, Seiše­liai. Jie išskirtinį dėmesį skyrė medžiagoms ir neįprastoms jų jungtims (tarkime, užduotis: apauginant šiukšlių kalną, paversti jį kalva). Tik niekaip nesupratau rusų ekspozicijos. Neįsivaizduoju, kaip sovietinio žmogaus ir militarizmo aukštinimas susijęs su medžių auginimu, na, gal tos iš pjautuvų ir kūjų susilipdančios žvaigždės lubų kupole reiškė kokį slaptą žydėjimą? Man trūksta fantazijos, kad tą reiškinį kaip nors paaiškinčiau, todėl sprukau į šalia esantį japonų paviljoną –­ šešėlių žaidimai ant ryžių popieriaus durelių ir skambanti tyla nuramino. Japonai geba suplakti tylą su gyvenimu, rodos, sėja ją ir augina. Įvairias medžiagų jungtis –­ gyvo augalo ir įvairių plaušų, plytos ir šiaudų, cemento bei antrinių žaliavų –­ demonstravo ir kitos šalys. Šios pateko į nepaprastą dėmesio lauką, nes, anot bienalės prezidento Paolo Barattos, per gyvenimą mes sunaudojame tiek medžiagų, išmetame tiek šiukšlių, kad iš jų galėtume kiekvienas pasistatyti rūmus. Viename Giardini paviljono kampelyje aptikau net iš įvairiausių šukių ir kitokių atgyvenusių daiktų pastatytą šventyklą, kurioje tarsi terakotiniai kinų kareiviai rikiavosi žmonės ir žvėrys, plieksdami veidrodinių šukių atšvaitais, aukštyn stiebėsi bokštai. Pabandžiau šiek tiek pamedituoti toje šukių erdvėje ir, turiu prisipažinti, keistokai jaučiausi – idėja lyg ir sveikintina, kita vertus, darėsi liūdna, kad tiek visko suvartojame, telieka šukės ir antrinis (tretinis ir kitoks...) gyvenimas.

Vis dėlto – kaip pažiūrėsi. Mes jį dar turime. Turime daugiasluoksnį ir daugiabriaunį archyvuose, muziejuose, knygose sukauptą, užkariautą, išvaduotą, diplomatijos siūlais daigstytą, mitais ir visokiais bestiariumais praturtintą, apdainuotą ir kitokį gyvenimą, todėl tikiu, kad ir ateities kartos jo neiššvaistys, apsaugos, galų gale išgrynins. Todėl itin smagus tas stendas (atsiprašau, negaliu prisiminti, kurios šalies, jei būčiau profesionalė, viską žinočiau, dabar tik mėgavausi), kur statybinė laisvė buvo suteikta vaikams. Jie stato namą, naudoja viską, kas šauna į galvas, net senus skudurus. Gražu žiūrėti, kaip filmuotoje medžiagoje pamažu užauginamas fantasmagorinis statinys. Jų kūrybinė laisvė ir drąsa kažkuo susisieja su Giardini pasitikusia erdvine konstrukcija, kybuliavusia virš galvų, sudaryta iš galybės ankstesnėse bienalėse naudotų bėgių (šlama, šnara jie virš galvų kaip aliuminio giraitė ten už Letos). Taip gera palieka ūmai suvokus, kad mes čia su savo gražiais ir negražiais žaidimais laikini, žemė mus iškęs, o jos miglotoje atmintyje išliks lygiai tokie patys aliuminio lūpų šnabždesiai.

Smalsūs mes. Vis norime palypėti aukštėliau, iš ten pasižiūrėti. Toks ir Alejandro Aravenos, bienalės kuratoriaus, pastebėjimas. Tai jis ant aliuminio kopėčių užtupdė senyvą moterį besiplaikstančiu sijonu. Dykroje. Ant tų kopėčių nepasilipęs, tematai akmenis po kojom. O šiek tiek atsiplėšęs nuo žemės, jau regi ir paukščius, ir Naskos linijas, išdėliotas platesniam žvilgsniui. Gaila tik, kad lietuvių ekspozicijos (šįsyk visos trys Baltijos šalys susijungė į vieną) nepavyko pamatyti visos – bienalė artėjo į pabaigą, tebuvo likę trupiniai. Atsiliepimų girdėjau gerų, gal tik bendresnės koncepcijos pasigesta, per daug norėta pasakyti greitakalbe (bet tai tik nuogirdos).

Vis dėlto didžiausią įspūdį man, neprofesionalei, paliko bienalės lankytojai. Iš viso pasaulio. Ką tie eksponatai reikštų be jų? Kam jie? Kai pamačiau miniatiūrinę senyvą japonę siuvinėta suknele, pašiauštų žilų plaukų kuodu ir pačiu gyvenimu (upės ten tekėjo ir ėjo žvėrių paradai) po gaudžiančiais iš grėsmingos įtampos bėgiais, varvekliais nutįsusiais nuo lubų, taip graudu pasidarė. Norėjosi, kad ji niekada iš ten nepasitrauktų, pagaliau, kad visi mes nesitrauktume iš jau užimtų pozicijų, kad gyventume. Na, to visiems ir linkiu, nes šiandien mano širdis kupina džiugesio: gavau dovaną – dvi stebuklų dienas.