Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras 104-ąjį sezoną pradėjo lapkričio 10 d. Giuseppe’s Verdi operos „Aida“ premjera. Labai panašiai, kaip Milano „La Scaloje“ ar kituose Italijos teatruose, kur sezonas pradedamas gruodžio mėnesį. Sezonas Vilniuje kiek vėlavo dėl remonto, užtat buvo laukiamas, o ir „itališkasis ritmas“ pasiteisino. Atšalus orams, visiems grįžus iš atostogų, sodybų, pasibaigus šiltiesiems savaitgaliams, ką gi daugiau veikti lietingais vakarais? Žinoma, eiti į operą! 

Prisipažinsiu, asociacija iš dalies asmeniška, mat prieš keliolika metų teko lankytis „La Scalos“ sezono atidaryme, kur Aidą dainavo Violeta Urmanavičiūtė-Urmana. Bet yra ir istorinė sąsaja – pirmą kartą atlikta Kaire 1871 m. gruodžio 24-ąją (sukurta Egipto vicekaraliaus Ismailo Pashos užsakymu), „Aida“ į Europos operos teatrus įžengė jau kitų metų vasario 8-ąją, žinoma, Milane! 

 

„Aida“. Martyno Aleksos nuotrauka

 

„Aida“ – Egipto auksu, dykumos spalvomis ir tauriuoju turkio mėliu žaižaruojanti opera, žanro požiūriu, grand opéra, jaudinanti žiūrovus siužeto tragizmu ir muzikos didybe. Turiu pastebėti, kad prisimindama matytą „Aidą“ Milano „La Scaloje“, o tai buvo klasikinis Franco Zeffirelli’o pastatymas, šiuo naujuoju lietuviškuoju spektakliu toli gražu nesu nusivylusi – priešingai, LNOBT scenoje sukurtas Gedimino Šeduikio pastatymas, taip pat gana klasikinis, nuosaikus, išlaikė dėmesį nuo pradžios iki pat paskutinės akimirkos. Tiesa, šį pastatymą labiau norėtųsi vadinti scenografiniu teatru (yra toks skirstymas – režisūrinis teatras, dirigento teatras, scenografo teatras, priklausomai nuo to, kas pastatyme griežia pirmuoju smuiku). Dailininkė Sigita Šimkūnaitė sceną užpildė monumentaliais, gana abstrakčiais Egipto simboliais, iš kurių centrinę vietą užėmė laiptai („la scala“...), stilizuojantys piramidžių architektūrines formas, bet ir primenantys LNOBT laiptus hole ir teatro prieigose, bei kolonos. Dekoracijos tikros – pastatytos, sumeist­rautos, šia prasme šiek tiek vintažinės, ir tai suteikė savotiško jaukumo, šiais laikais vis labiau kliaujantis hologramomis, projekcijomis ir panašiomis technologijomis. Sandros Straukaitės kostiumai derėjo prie S. Šimkūnaitės sukurto Egipto – dailininkė orientavosi į istorinį kostiumą, bet sykiu toji stilizacija paradoksaliai mintis kreipė ir į fantastikos filmų klasiką („Avataras“, „Žvaigždžių karai“ ir pan.), o gal net į kompiuterinių žaidimų vaizdinius, kurie, tiesą sakant, neretai remiasi archajiškais provaizdžiais. Vietomis scenografijos, apšvietimo (dailininkas Andrius Stasiulis) ir režisūriniai sprendimai kiek priminė Roberto Wilsono estetiką – ypač Faraono ir Vyriausiosios žynės ore pakabintos kapsulės asocijavosi su „Turandot“. Bet iš gerų pavyzdžių verta mokytis!

Pagaliau priartėjome prie muzikos. Ne veltui prisiminiau V. Urmanavičiūtę-Urmaną, kuri soprano karjeros zenite nuostabiai dainavo Aidą. Verta prisiminti ir Irenos Milkevičiūtės čia, Vilniuje, o ir Rygoje (gal ir kitur) dainuotą Aidą, Sigutę Stonytę ir kitas puikias solistes. Apskritai Lietuva – sopranų kraštas, čia niekad netrūko skambiabalsių lakštingalų. Tačiau 104-ojo sezono atidarymas akimirkai privertė tuo suabejoti –  laimei, ne ilgam. Klausiausi lapkričio 10, 11 ir 18 d. spektaklių, kuriuose dainavo Kristine Opolais iš Latvijos, ukrainietė Ksenija Bachritdinova-Kravčiuk ir mūsiškė Viktorija Miškūnaitė. 

Pirmasis spektaklis, deja, nuskambėjo praktiškai be Aidos. Labai gaila, bet K. Opolais pasirodymą galima būtų apibūdinti priežodžiu „Ne viskas auksas, kas auksu žiba“. Pristatoma kaip pagrindinė premjeros žvaigždė, Niujorko Metropolitano operoje spindėjusi primadona (tai yra tiesa), nuvylė ne vieną pirmojoje premjeroje apsilankiusį melomaną: čia rankomis turėjo trinti tie, kurie nemėgsta į premjeras besiveržiančių snobų – šie liko it musę kandę. Solistės balsas nebuvo tinkamos formos – žemame registre apskritai neskambėjo, dainininkė čia pereidavo į intonuotą puskalbę, o viršutinių tembras buvo gana duslus, užgesęs. Teko girdėti K. Opolais prieš keliolika metų Rygoje, Latvijos operos aukso amžiaus laikais, kai teat­rui vadovavo jo energingasis impresarijus, dabar jau amžinatilsį Andrejas Žagaras. Ši solistė pasižymėjo stipriu išraiškingu balsu ir ekspresyvia vaidyba (mačiau ją Dmitrijaus Šostakovičiaus „Mcensko apskrities Ledi Makbet“). Vėliau jos karjera startavo Vakarų Europos teatruose, JAV, bet Vilniuje, deja, išgirdome buvusios didybės atgarsį. O gal tiesiog Aidos partija netinka solistei. 

K. Bachritdinova-Kravčiuk, į Lietuvą atvykusi prasidėjus karui Ukrainoje, pasižymi stipriu, plataus diapazono balsu. Balsingieji Ukrainos solistai nuo seno dainuoja visame pasaulyje, galėtume prisiminti ir garsiąją Salomėją Krušelnicką, XIX a. pab.–XX a. pr. žibėjusią Europos teatruose. K. Bachritdinovos-Kravčiuk Aida buvo vokaliniu požiūriu įtaigi, ryški, o sceniškai solistė labiau akcentavo savo herojės šilumą, sukūrė nuoširdžius sceninius ansamblius su scenos partneriais: su Radamesą dainavusiu Jorge Puerta, kurio gražus temb­ras skambėjo šiltai, o dainavimas buvo itin muzikalus, bei Aidos tėvą Amonasrą įkūnijusiu Arūnu Malikėnu. Visgi pasiekus forte vietas solistės balse kartais prasiskverbdavo metalas, kurį nušlifuoti galbūt padės sėkmingai prasidėjusi karjera Lietuvos scenose.

Labai džiaugiuosi, kad patekau į paskutinį – lapkričio 18 d. – spektaklį. Tai buvo tarsi nauja premjera! V. Miškūnaitės Aida žėrėjo visomis vokalinėmis ir vaidybinėmis spalvomis ir, drįsčiau teigti, išvedė solistę į naują kūrybinį lygmenį. Puikiai parengta partija ir gerai apgalvotas vaidmuo buvo pateiktas taip, tarsi atlikėja tiesiog gyventų scenoje savo personažės gyvenimą. Aidos partija nėra lengva, užtat kokia graži! V. Miškūnaitė leido atsiskleisti muzikos grožiui, visuose registruose lygiai skambantis vokalas pabrėžė dramaturginius Aidos partijoje užkoduotus niuansus, emocijas. Solistė dainavo nesitaupydama – balsas skambėjo visa pilnatve, ypač operos III ir IV veiksmuose, šiame spektaklyje sujungtuose į vieną. Čia po II veiksmo triumfo scenos su choru ir baletu kontrasto principu pateikiami pagrindinių veikėjų duetai, ansambliai, kuriuose pasiekiama didžiausia operos emocinė ir vokalinė įtampa. Aida susitinka su tėvu Amonasru – šiame ir lapkričio 10 d. spektaklyje dainavo Kostas Smoriginas, pademonstravęs fantastišką vokalinę brandą, jo gražaus tembro balsas abiejuose spektakliuose skambėjo ypač įtikinamai ir papuošė solistų ansamblį išties tarptautinio lygio pasirodymu. Ypač svarbi yra Aidos sceninė partnerystė su Radamesu, jų duetas užbaigia operą. Skambiabalsis Gastonas Rivero (10, 18 d.) demonstravo pavydėtiną vokalinę ištvermę ir puikią techniką – šis solistas turi viską, kuo publiką gali žavėti tenoras. Vaidybiškai jis buvo tikras karvedys, o jo sceninė laikysena priminė kadaise mūsų garsaus tenoro Sergejaus Larino pasakytus žodžius, kad operos solistas išeina į sceną lyg gladiatorius. G. Rivero šioje kovoje akivaizdžiai buvo laimėtojas – antikinė publika iškeltų nykščius aukštyn. Verta pabrėžti, kad V. Miškūnaitė nė kiek nenublanko greta galingojo tenoro – jos balsas buvo ryškus ir sykiu lanksčiai išreiškiantis muzikinius ir emocinius niuansus. 

Ir pagaliau Amneris – Aidos antagonistė. Abi girdėtos Amneris buvo puikios. Justina Gringytė dainavo lapkričio 10 ir 18 d. spektakliuose, lapkričio 11 d. teko išgirsti solistę iš Italijos Irene Savignano. J. Gringytė demonstravo aukštą vokalinę kultūrą – puikios formos balsas įgarsino Amneris partiją kone tobulai. Tiesa, vaidybiškai premjeros vakarą solistė buvo kiek susikausčiusi, tai šiek tiek persidavė ir dainavimui. Tačiau paskutinį vakarą J. Gringytė leido laisvai sklisti nuostabiam, galingam balsui ir  emocijoms – nuo demonstruojamos faraono dukters didybės iki desperatiško prašymo pasigailėti mylimojo Radameso ir atgailos jį pražudžius. Lietuva tikrai gali didžiuotis savo solistėmis! I. Savignano žavėjo lakiu, į salę laisvai sklindančiu balsu – verta būtų solistę išgirsti dar kartą. Vaidybiškai ji buvo šiltesnė, bet abi solistės pateikė savitas ir labai įtikinamas Amneris interpretacijas. 

Amonasrą lapkričio 11 d. dainavęs A. Malikėnas pasižymėjo, kaip visuomet, aukšta vokaline kultūra ir puikia forma, kuria galima tik žavėtis turint minty, kad šiais metais solistas švenčia 65-metį! Stabilaus vokalo Liudas Norvaišas dainavo Faraoną (10, 18 d.), šį vaidmenį gražiai atliko ir operos stažuotojas Joris Rubinovas (11 d.). Šauklį įkūnijo Rafailas Karpis (10, 18 d.) ir jaunosios kartos solistas Karolis Kašiuba (11 d.). Atlikdama Vyriausiosios žynės partiją gražaus tembro, stipriu ir lakiu balsu sužibėjo operos stažuotoja Austėja Zinkevičiūtė (10, 18 d.), gerai šią partiją padainavo ir jos kolegė Emilija Finagėjevaitė (11 d.). 

Česlovo Radžiūno vadovaujamas LNOBT choras suteikė operos skambesiui didybės, o orkestras buvo jautrus solistų partneris ir muzikinės istorijos pasakotojas meistriškose spektaklio maestro Sesto Quatrini rankose. „Aidoje“ yra ir baleto scena. Žinomiausiuose operos teatruose ją statyti kviečiami garsūs choreografai. LNOBT šią misiją patikėjo savo baleto trupės meno vadovui Martynui Rimeikiui. Trium­fo scenos baletas atitiko tradiciją ta prasme, kad joje buvo juntamas žinomo choreografo braižas – M. Rimeikio kūrybos gerbėjai turėjo įvertinti šią vyšnią ant torto.  

„Aidos“ premjera pavyko. Gera pradžia – pusė darbo: lauksime kitų naujojo sezono premjerų. 

 

 

 

Beata Baublinskienė – muzikologė, muzikos kritikė ir publicistė.