Šūdvabalio premija

2016-07-21, Vilnius

Sudvabalis.png

1. 2016 metais, kultūros savaitraščiui „Literatūra ir menas“ minint 70-ties metų sukaktį, nutarta įsteigti kasmetę Šūdvabalio premiją. Premija gali būti skiriama įvairiems žmonėms už nepatogų, drąsų ir nuoseklų buvimą, atkaklumą, kultūrinę veiklą, įvykį; ja taip pat gali būti apdovanoti įvairiausi reiškiniai, vyksmai, bendruomenės, iniciatyvos, objektai;

2. Tai rimta premija;

3. Kandidatus premijai gali siūlyti visi laisvos valios žmonės visus metus „Literatūros ir meno“ redakcijai (Mėsinių g. 4, Vilnius, litmenas@gmail.com). Premija teikiama rudenį.

4. Premijos laimėtoją renka „Literatūros ir meno“ redakcijos vertinimo komisija. Komisija pasilieka teisę klysti;

5. Laureatui įteikiamas diplomas, kamuolys ir simbolinis 101 euro piniginis prizas.

Šūdvabalio premiją suvokiame kaip alternatyvą premijoms. Šūdvabalis (lot. Geotrupes stercorarius) į mūsų sąmonę greičiausiai įropojęs iš K. Donelaičio tyrų – „Pasakos apie šūdvabalį“... Reikia pasakyti ir tai, jog lietuvių literatūros klasikas šio vabalo pasaulėžiūrai nepritarė. Vis dėlto esame įsitikinę, kad tauresnio vabalo, gyvio lietuvių literatūroje, o ir gamtoje nesama. Šūdvabalis – tam tikras dzeniškos pasaulėžiūros įsikūnijimas: jis aiškiai, atkakliai, be kompromisų atlieka savo darbą. Juk turbūt visiems aišku: šūdvabalis, ridendamas savo mėšlo rutuliuką, kuriame deda kiaušinius, ridena ir saulę, šviesulį. Šūdvabalis sujungia apačią ir viršų, žemę, požemius ir dangų, bjaurastį ir grožį, jis – vertikalės tarnas, dviveidiškumo antipodas.

 

Šūdvabaliai visi jau tam bjaurybėje gimė

Ir visos giminės bei tėvų paprotį laiko;

Nes jau taip jiems tėvs, moma ir močeka liepė.

Bet kas tau, žmogau, taipo pavelijo elgtis?

Vogdams, atimdams, klastuodams šelmis vis būsi.

Tau niekados visi negelbės poteriai tavo,

Kad ir klūpodams, rankas susiėmęs, skaitysi.

Juk žinai, kad dviem negali paslūžyti ponam.

Dviem keliu vienąkart nei raits, nei pėsčias keliauji,

Taip negali dvigubai ir keikt, ir giesmes giedoti.

Kristijonas Donelaitis. „Pasaka apie šūdvabalį“

 

Artimas šūdvabalio giminaitis daug literatūriškesniu pavadinimu – skarabėjas (lot. Scarabaeus sacer) – senovės Egipte buvo šventas gyvis, siejamas su saulės dievu Ra, saulės globėjas. Atkakliai ridendamas mėšlo gabaliuką – „saulę“ – vabalas turi ypatingą savybę keliauti tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Tai gyvybinės jėgos, atgimimo simbolis.

Šia premija norime reabilituoti šūdvabalį (kad nekiltų jokių abejonių jo reputacija, skoniu, pasirinkimu), atiduoti jam pagarbą. Primygtinai nenorime sureikšminti šios premijos, kaip ir kitų premijų, medalių, kultūros, (ne)kultūros. Nieko nereiškia ir atsitiktinis skaičius 101 – laureatui įteikiamų eurų suma. Laureatui įteikiamas ir kamuolys – tebus priminimas, kad kol šūdvabalis ridens rutuliuką, tol saulė švies…

Pabrėžiame – premija laureato niekaip neįpareigoja. Viskas yra žaidimas, bet kiekvieną žaidimą reikia žaisti rimtai. Tegul šviesa šviečia visiems pasaulio vabalams. Turime teisę džiazuoti kartu su visais gyviais, kurie bruzda, juda ir nežino nei kam, nei kaip, nei kodėl. Negalvodami nei apie pasekmes, nei apie atlygį.

Pagarbiai

Šūdvabalio premijos komisija

 

LAUREATAI:

2016 - DARIUS POCEVIČIUS.

Už knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“ (leidykla „Kitos knygos“, 2016), alternatyvaus savišvietos tinklo Laisvasis universitetas (LUNI) įsteigimą ir puoselėjimą (www.luni.lt/), kitokio Vilniaus ekskursus ir ekskursijas.

 

Darius Pocevičius
Darius Pocevičius

 

2017-ųjų „Šūdvabalio premija“ redakcijos sprendimu skirta GEDIMINO KALNUI už nesibaigiantį meninį veiksmą, performansą – slankiojimą, atkaklumą, bruzdėjimą, gyvybingumą, neramybę, ir taip spiriantį visuomenę mąstyti, būdrauti. Gedimino kalnas, beje su mažesnėmis ar didesnėmis pertraukomis judantis nuo pat XIX a., šiemet „atidavė“ 1863 m. sukilimo prieš carinę Rusiją vadų – Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko palaikus; sukėlė ažiotažą tiek valdžios struktūrose, tiek medijose, tiek žmonių galvose, vis primindamas apie žmogaus tuštybę gamtos akivaizdoje, privertęs suabejoti, permąstyti paties Gedimino kalno mitą (kaip nepajudinamą, nekvestionuotiną).

Ir dar, esame giliai įsitikinę, kad Gedimino kalnui tikrai nesvetimas ir subtilus humoro jausmas, kuris, deja, labai retas mūsuose: spaudoje, medijose, literatūroje, viešajame gyvenime. Šį rudenį Gedimino kalnas ant šiaurinio šlaito užaugino istorijoje dar neregėtą, itin gausų kelmučių derlių... Kas tai, jei ne subtili saviironija? Nepjauk grybo, Lietuva... Gebėjimas pasijuokti iš savęs – neabejotinai – stiprybės ir gyvybingumo ženklas.

 

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka