Gaja Danieliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Maja sėdėjo ant kopos sukišusi basas pėdas į karštą smėlį ir per ausines klausėsi „Tinpan Orange“ dainos „Rich Man“. Viskas buvo ne šiaip sau: daina, balta,  kone vaikiška suknelė, šlapi palaidi plaukai ant nugaros ir dešrainis rankoje, nesvarbu, kad padažas galėjo ištepti suknelę. Užuot valgiusi, čiulpė nykštį, įsipjautą pajūrio nendre. Šlykščiai skaudėjo, bet ji galvojo ne apie skausmą. 

Prieš porą valandų sulaukė pasiūlymo, galinčio pakeisti jos gyvenimą ir suteikti viską, ko kada nors norėjo. Atrodė, tai nutiko  prieš daugybę mėnesių, kad Marius Vėlinis jau seniai nebelaukė atsakymo, o gal išvis nieko nebuvo. Tačiau ji žinojo, kad buvo, kitaip nesėdėtų būtent taip ir būtent dabar, kitaip negalvotų, išvis negalvotų, tik žiūrėtų į mėlyną dangų ir juoktųsi, klausydamasi kokio nors stendapo. Jai patikdavo negalvoti – tada pasijusdavo visai laiminga. Bet dabar sėdėjo rūsčiai suraukusi antakius ir bandė prisiminti, kaip viskas prasidėjo. 

Maja vyresnių vyrų dėmesį pradėjo jausti seniai. Galbūt nuo  penkiolikos, vadinasi, septynerius metus ji pastebi ne bendraamžių vaikinų, o gerokai vyresnių vyrų žvilgsnius. Ji klausė draugių, ar ir joms taip būna, bet ne. Visos jau buvo turėjusios vaikinų, o Maja tik kartais pamėgindavo įsivaizduoti, koks būtų jausmas bučiuotis, ką tiksliai tada veikia lūpos ir liežuvis. „Gal tu tokia, kuriai lemta būti su vyresniu turtingu arba talentingu vyru“, – pasakė viena draugė ir kitos jai pritarė. Majai ta mintis kėlė smalsumą. 

Pirmą kartą vyresnio vyro žvilgsnį ji pajuto Italijoje. Kostiumuotas, blizgančiais batais, sulaižytais plaukais, tamsiais akiniais. Lyg nužengęs iš reklamos. Jis buvo apie keturiasdešimties, o gal ir penkiasdešimties, bet liekno sudėjimo, energingų judesių. Maja sėdėjo ant suoliuko laukdama mamos. Sustojęs vyras pažvelgė į ją. Maja bandė nusukti žvilgsnį, bet jis priėjo ir paklausė: „Buongiorno, come stai?“ („Laba diena, kaip sekasi?“) Ji sutrikusi pakėlė į jį dideles pilkas akis. „Lei sta bene, grazie“ (Jai sekasi gerai, ačiū“), – griežtai atsakė priėjusi mama ir tiriamai pažiūrėjo į vyrą. Jis jai šyptelėjo, linktelėjo galvą ir nuėjo. 

Kitąkart jau vyresnė Maja su tėvais nuvyko švęsti Joninių į sodybą pas tolimą tėvų draugą Saulių. Svečiai ragavo vietinio medaus, kaitinosi pirtyje ir maudėsi tvenkinyje. Šalia tvenkinio žydėjo aukšta liepa, dūzgianti bitėmis tarsi sena transformatorinė. Naktį visi šoko aplink ją susikibę rankomis, dusdami iš juoko, griūdami ir vėl stodamiesi. Ryte įsėdusi į mašiną, Maja prisiminė, kad prie tvenkinio paliko laikrodį, tad nubėgo jo pasiimti. Grįžtančią sustabdė Saulius ir žiūrėdamas į akis pasakė: „Noriu, kad žinotum, Maja, esi nuostabus žmogus. Niekada šito nepamiršk.“ 

Ir taip toliau. 

Maja nesuprasdavo, ar tie vyrai žavisi ja kaip žmogumi ar kaip moterimi, ar jiems patinka jos asmenybė ar išvaizda, bet jie visada išlikdavo pagarbūs ir smalsūs. Vienas paminėjo, kad Maja jam primena moterį iš jo praeities. Kitas stebėjosi, kad ji nesugadinta gyvenimo. Gal juos traukė vaikiškas, bet kartu ir rimtas jos veidas. Lyg ji suprastų, ką jie nori pasakyti, ir tuo pat metu žaistų smėlio dėžėje. 

Maja iš burnos ištraukė nykštį ir atsikando dešrainio. Susiraukė, pajutusi garstyčių skonį, bet valgė toliau. Daina trečią kartą baigėsi ir prasidėjo iš naujo. 

Ji nežinojo, ką daryti. Šįryt Marius ją nusivedė į prancūzišką kepyklėlę. Ji apsivilko vyriškus marškinius, užsisegė trumpą sijoną ir plaukus susuko į didelį kuodą. Gėrė juodą kavą ir valgė kruasaną. Jautėsi suaugusi ir elegantiška. Kai Marius pasakė „Neturi iškart atsakyti, pamąstyk apie tai“, ji vėl pasijuto kaip vaikas. 

– Nežinojau, kad taip apie mane galvoji. 

Jis susiraukė, lyg būtų suvalgęs ką neskanaus. Tada susimąstęs pradėjo pirštu vedžioti jos pirštą. Jos bevardį pirštą. 

– Aš irgi iš pradžių nežinojau. Paskui supratau. Man labai paprasta su tavimi būti. Be apsimetinėjimų, be mandagybių. Paprastai žmonės turi kampus, kurie jaučiasi. Galbūt tavo kampai sutampa su manaisiais. 

– Pasakyk dar ką nors, – paprašė ji. 

– Kai išvykstu į Japoniją,  Graikiją ar kitur, atrodo, kad keliauji su manimi. Vis nustembu tai supratęs. Eini šalia rankoje laikydama tirpstančius ledus, bet tau nerūpi. Kikeni, pamačiusi besišypsantį vienuolį. Zyzi, kad sunku lipti į kalną, o saulė pernelyg kaitri. Atrodo kvaila nepaversti to tiesa, – jis patraukė ranką. – Nuspręsk pati. Žinai, kad stengčiausi dėl tavęs. 

– Bet... kodėl? 

Būtų norėjusi to paklausti ne tik jo, bet ir kitų, į jį panašių vyrų. 

Jis tik gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo. 

Maja grįžo į viešbutį, persirengė suknelę ir nuėjo prie jūros išsimaudyti. Paskui kioskelyje nusipirko dešrainį  ir atsisėdo kopose. 

Su Mariumi susipažino universitete. Jis skaitė paskaitą apie verslą. Ji nuėjo paklausyti ne todėl, kad buvo įdomu, bet todėl, kad norėjo būti žmogumi, kuriam tai įdomu. Tačiau Marius kalbėjo įtraukiančiai ir išlaikė jos dėmesį. Maja žiūrėjo į jį, o jis žiūrėjo į ją. Jis pajuokaudavo ir matydavo, kaip ji nusijuokia, jis klausdavo, ar aišku ir matydavo tik jos galvos linktelėjimą. Kai baigėsi paskaita, keletas studentų jį apspito ir užkalbino, bet netrukus išsiskirstė. Ji dar pasėdėjo stebėdama, kaip jis kraunasi daiktus į kuprinę, tada atsistojo ir pasuko  durų link. 

– Kuo tu vardu? 

– Maja, – ji atsisuko. 

Jų žvilgsniai vėl susitiko. 

– Maja, ar išgertum su manim kavos? 

Jie kalbėjosi apie literatūrą. Ne apie verslą, ne apie jos studijas. Apie literatūrą ir meną. Apie Japonijos kultūrą, kuri, pasirodo, domino juos abu. Turėjo panašų humoro jausmą, tai suartino. 

Jis daug keliaudavo. Grįžęs pakviesdavo susitikti ir kartais padovanodavo knygą. Kartą iš Japonijos parvežė mažą tušu pieštą paveikslėlį. Visada sumokėdavo už kavą ar maistą, niekada nesisiūlė nuvežti ar parvežti. Maja buvo tikra, kad jų santykiai platoniški. Praėjo metai ir jis pasipiršo. 

Dabar ji galėtų gauti viską, apie ką svajojo. Gražų namą, kurį įsirengtų taip, kaip jai patinka, kaip dar ne taip seniai darė žaisdama lėlėmis su mažąja sesute. Keliones po pasaulį su patikimu vedliu. Galėtų mokytis to, ko panorėjusi ir kur panorėjusi. Kartu galėtų mokytis japonų kalbos. Kai užkluptų visiems pasitaikančios klampaus liūdesio dienos, jis glostytų jai plaukus. Jis jos geistų. Ji žinotų, kad jis ją mato, yra šalia, stebi jos gyvenimą, jaunystę ir augimą. 

Tai ir baisiausia. Ji galėtų gauti visa, ko panorėjusi. Tiesiog taip. Be eilės, anksčiau laiko. Galėtų gyventi kitaip nei jos bendraamžiai. Galėtų rinktis, ką ir kada veikti. 

Kodėl tada jaučiasi kalta? Galbūt todėl, kad nemyli Mariaus, bet jis ir neprašė mylėti, o gal jausmai galėtų gimti pakeliui. Jų draugystė turėjo išskirtinės magijos, kurios ji negalėjo paaiškinti. Lyg Marių būtų pažinojusi dar prieš sutikdama. Jo skvarbiose akyse matė tai, ką ir pati jautė nuo pat pradžių. Žinojimą, kad susitiko ne veltui. Ar tai galėtų būti ženklas, kad jų likimai susipynę? 

Galbūt jaučiasi kalta todėl, kad visada atrodė, jog jos gyvenimas turi būti toks kaip visų. Dabar ji nebežino, kas tie visi. Ji nenusižengia jokiam įstatymui, jokiai moralei. Tai tik vyresnis vyras. 

Sustabdė dainą, kuri nepadėjo rasti atsakymo, ir susigrūdo dešrainio likutį į burną. 

Kaip tik todėl, kad nori pasakyti jam „ne“, pasakys „taip“. Tiesiog tam, kad išsipildytų draugės pranašystė. Tiesiog tam, kad pasijustų kitaip. Tiesiog tam, kad pasimatuotų likimo brukamą gyvenimą, o paskui galbūt numestų šalin. 

Vakare paprašė, kad Marius ją pabučiuotų. Taip ir nesuprato, ką veikia liežuvis ir lūpos. Bučinys buvo dešrainio skonio. Per suknelę juto Mariaus delno šilumą. 

 

 

Šešėlyje

 

Ji išėjo laukan ir stabtelėjo užklupta dangaus. Skliautas, palinkęs virš jos, žvelgė daugybe akių ir mirksėjo. Basa, apsigaubusi rankšluosčiu, ji pasitraukė į šešėlį už pirties ir atsigulė ant apšarmojusios pievos. Žolė maloniai vėsino įkaitusį kūną, garas vijosi gijomis ir stiebėsi aukštyn į žvaigždes. Visa išgaruosiu ten, pagalvojo. Visa visutėlė. Ji spoksojo į dangų, dangus – į ją. 

Kitoje pusėje atsidarė pirties durys ir kažkas nuskubėjo į trobą. Paskui grįžo į pirtį ir vėl išniro laukan. Su juo kartu išėjo antras žmogus. 

Ji juos girdėjo ir užuodė cigaretės dūmus. 

– Niekur nerandu, – atsiduso pirmas. 

– Ji pusiau laukinė... – nusijuokė antras. – Gal išbėgo į miškus ir pisasi su vilkais. 

– Pavydi vilkams? – pirmojo balsas skambėjo irzliai. 

– Kas kalba, – burbtelėjo antras ir grįžo į pirtį, iš kurios sklido juokas ir bruzdesiai. 

 Tamsoje ji nusišypsojo. Patiko būti taip matomai – pusiau laukinei. Su vilkais, žinoma, nesipistų, bet pakauktų arba bėgtų tekina krūmynais ir jaustų, kaip šakos braižo odą. Jaustųsi gyva, laisva, pavojinga. 

– Ką čia veiki? – Pirmasis stovėjo šalia. Nuo jo plaukų lašėjo su prakaitu sumišusi  pirties drėgmė. 

– Žiūrėjau į žvaigždes, kol jas užstojai. 

Jis atsisėdo šalia. Vis dar rūkė. Ji susiraukė. Jis tamsoje tai pajuto ir užgesino cigaretę į ledinę žemę. 

– Susinervinai? 

– Jo, truputį. Nesvarbu. 

– Pirmą kartą pamatė, kad kūną turi. Nekreipk į juos dėmesio. 

– Nekreipiu. 

Ji norėjo paklausti, ar ir jis pamatė. Nepaklausė. 

Jis pradėjo pešioti žolę. 

– Man kartais keista, kad atvarai su mumis. Atrodo, galėtum rasti geresnių kompanijų. 

– Nori manęs nusikratyti? 

– Ne, tiesiog... 

– Kada nors rasiu. – Ji norėjo, kad tai nuskambėtų kaip grasinimas. 

– Gerai. 

– Ką čia veiki? 

– Nori, kad eičiau? 

– Ne. – Ji nurijo seilę. Tegul būna, tegul būna amžinai. 

Stojo klampi tyla. Ji susikaupė. 

– Norėčiau... norėčiau, kad tu būtum... mano kompanija. 

Tuoj pat pajuto, kaip kvailai tai nuskambėjo. Kažkokia pora stumdydamasi ir kvatodama išgriuvo laukan ir nuskubėjo į trobą. Iš vidaus pasigirdo džiaugsmingi merginos riksmai. 

Tą akimirką ji suprato, kad nieko nebus. 

– Atleisk, – tepasakė jis. Tas žodis nuskambėjo nenatūraliai, tarsi ne jo. – Niekada taip tavęs nemačiau. 

– Eik iš čia, – jos balsas suvirpėjo. Ji norėjo nusisukti, bet negalėjo pajudėti. 

– Neisiu. 

– Kodėl? 

Jis gūžtelėjo. 

– Nežinau. Tiesiog neisiu. 

Ji tylėjo, pirštais žolėje užčiuopė dar šiltą nuorūką. 

– Gerai jau. – Jis pradėjo stotis. Trumpam vėl palinko virš jos, užstodamas žvaigždes. 

Ji užsimerkė. Įsivaizdavo, kaip jis priartėja. Kaip nuo jo veido ant jos nuvarva lašas prakaito, susilieja ir nurieda su ašara. Kaip jis tarsi vilkas pauosto kaklą, prieš užspausdamas lūpomis jos burną. Kaip  kraujas sustingsta jos gyslose, kaip deguonis palieka kūną, kaip įsielektrina oda. Kaip jo liežuvis iščiulpia sielą. Pieva ima banguoti kartu su kūnu, kuris dar niekada nebuvo toks gyvas. Toks mylimas. 

Ji atsimerkė. Jis buvo dingęs. Trinktelėjo pirties durys, nuaidėjo žmonių juokas. Ir kam ji čia važiavo? 

Atsistojo, rankšluostis nuslydo ant žolės. Ji nesivargino jo pakelti. Kokia prasmė, kai viskas, kas galėjo būti apnuoginta, jau buvo. Ji pasvarstė grįžti į pirtį, bet nenorėjo – vis dar šniurkščiojo nosimi. Stabtelėjo miško pakrašty ir sustingo. 

Pajuto, kaip lankstus tvirtas kūnas traukiasi kailiu, nagai ilgėja, dantys smailėja ir skaudančios krūtinės gilumoje tvenkiasi kauksmas. Miško tankmė kvietė ją, išskėtusi nuogus pirštus. Mes visada tavęs laukėme. Ji pasirąžė, pro debesį galvą kyštelėjo mėnulis. 

Vėl trinktelėjo pirties durys. 

– Kas ten? 

Bet ją pasiglemžė tamsa. Iš susiliejusių medžių šešėlių tolumoje ataidėjo staugimas. 

 

 

 

Apleistos vietos 

 

Aplink trobelę kerojo vijokliai ir krūmai, todėl nuo kelio jos visiškai nesimatė. Goda įlipo pro langą, nes durys buvo užkaltos. Įlipo į tamsą ir pranyko. 

Šią trobelę ji prisiminė iš vaikystės, kai su draugais ieškodavo vaiduoklių buveinių. Godai patiko apleistos ar mažai lankomos vietos. Kartą mokykloje įsmuko į sandėliuką ir valytoja ją užrakino nakčiai. Sujaudinta Goda masturbavosi, paskui užmigo ir sapnavo, kad patalpa prisipildo žiurkių ir šios sugraužia ją iki skeleto. Sapnas negąsdino, greičiau keistai ramino. 

Septyniolikmetė jau buvo išbandžiusi daug įdomių vietelių: persirengimo kambarys mokykloje anksti ryte, mokyklos stogas, mokyklos rūsys, remontui uždarytas apžvalgos bokštas, jos mamos automobilis ar nerakinama kaimyno pirtis. Tai buvo gana rizikinga ir, nors tokios vietos užvesdavo, ji nieku gyvu nenorėjo, kad kas nors apie tai sužinotų. Ypač mama. 

Mama buvo padorumo įsikūnijimas, angelas žemėje, ir Goda nuolat jautė gėdą, kad negali būti kaip ji. Tai ją irgi užvesdavo. Pastaraisiais mėnesiais ją užvesdavo bet kas. 

Trobelėje buvo tamsu ir drėgna. Kai nušoko ant grindų, jos suskambėjo dusliai, tarsi kilimas. Norėdama įsitikinti, kad čia nieko nėra, trumpam įjungė žibintuvėlį. Kažkieno pėdutės nuturseno grindimis ir lauke nušlamėjo per žolę. Apipelijusios knygos gulėjo prie apgriuvusio židinio. Rimti klasikiniai kūriniai, kuriuos ji turėjo perskaityti mokykloje, bet taip ir neprisilietė. Buvo ir lenkiškų leidinių. Kampe stovėjo sutrešęs krėslas, kambario centre – masyvus senovinis stalas. Galbūt ąžuolinis, nes atrodė tvirtas, nepaveiktas drėgmės. Pro vijoklių uždengtus langus skverbėsi blausi šviesa. 

Goda atsisėdo ant stalo. Pasijuto šiek tiek nejaukiai, lyg užlipusi ant scenos. Atsigulė ir įkišo delną už kelnių juosmens. Pamėgino įsivaizduoti, kad po akimirkos čia ją užklups koks nors pažįstamas. 

Tai padėjo. Atrodė, kad namas ją įsileidžia po truputį, tarsi kempinė vandenį. Pamažu ji įsidrąsino. Atsigulė, leido sau kvėpuoti garsiau. Leido suaimanuoti. Bet koks praeivis tikriausiai gali ją išgirsti. Nesvarbu. Ji raitėsi. Galbūt kažkas sėdi tame sutrešusiame krėsle ir žiūri į ją – jo akys šviečia tamsoje tarsi žvėries. Ji artėjo prie pabaigos, per kambarį nuvilnijo dvelksmas, baigdama pajuto delną ant kaktos – vos akimirką. Jai atrodė, kad apaks iš malonumo, tačiau po minutėlės grįžusi į realybę labai sunerimo. 

Kažkas buvo trobelėje. Ji apsidairė. Nors prieblandoje matė kambarį, vėl įsijungė žibintuvėlį. Ji vis dar sunkiai alsavo. Kampe pastebėjo antras duris. Sunkiai jas pastūmė. Už jų tebuvo tuščias mažas kambarėlis, vidury – smėlio krūva. Jokių daiktų. Ji uždarė duris. Dabar jautėsi stebima ir tai nebeužvedė. Buvo pernelyg realu. 

Ji išlipo pro langą ir tekina nubėgo namo. 

Ateinančią savaitę bandė negalvoti apie trobelę, bet jos šešėliai ir priplėkęs kvapas grįždavo, kai nuobodžiaudavo per pamokas ar vakare mėgindavo užmigti. Trobelė jos nepaleido. Priplėkęs oro dvelksmas ir žalia šviesa nuo vijoklių, tas žvilgsnis ant jos kūno ir delnas ant kaktos. Vėsus sausas delnas, ką jis norėjo pasakyti, paliesdamas ją iš tamsos? 

Goda troško atsakymų, troško tęsinio. 

Kitą šeštadienį ji grįžo, kai sutemos laižė kojas. Ar jis ir vėl ten bus? O gal ji viską išsigalvojo?

Kambarį rado tokį, kokį buvo palikusi. Atrodė, trobelė visą savaitę laukė sulaikiusi kvapą ir tik dabar, Godai grįžus, giliai atsiduso – oras vos judėjo. Goda apėjo kambarį, lyg jis priklausytų jai. Sustojusi įsiklausė, bet lauke girdėjo tik paukščių čiulbėjimą.

Goda nusirengė ir atsigulė ant stalo. Nieko nepajuto. Nusivylusi susirietė į kamuolėlį. Jo čia nėra. Užsimerkė taip stipriai, kad išvydo žvaigždes. Jis neateis. Ji nebenori čia būti. 

Kai pabudo, lauke jau buvo visiškai tamsu. Pasijuto sužvarbusi. Paukščiai nebečiulbėjo. Tolumoje sulojo užkimęs šuo. Tik užuodusi priplėkusį orą susigaudė, kur esanti. Girdėjo vibruojantį telefoną, bet šis netrukus nutilo. Tikriausiai namie nerimauja mama. Tikriausiai jau labai vėlu. 

Kažkas laikė už rankos – tas suvokimas nutvilkė Godą tarsi elektra. Tai buvo jis. Ji pasivertė ant nugaros ieškodama. Beveik galėjo matyti jo akis, šviečiančias tamsoje, o gal tik pasirodė. Jis palinko virš jos ir sustingo. Jai atrodė, kad jei nepalies dabar pat ir visos, ji numirs.

– Ateik, – jos balsas išsprūdo tarsi šuns inkštimas. 

Jis padelsė. Goda ėmė virpėti iš nekantrumo. Lauke šniokštė medžių lapija. 

Jis nusileido ant jos iš viršaus lengvai tarsi voras ir prislėgė lyg cunamis. Ji tirpo jame. Jos riksmas suskaldė dangų kaip krištolą. 

Ryte pasipils lietus ir nupraus išdžiūvusias pievas. 

 

 

Gaja Danieliūtė – LMTA kino dramaturgijos ketvirto kurso studentė. Šiais metais dalyvavo teatro dramaturgijos festivalyje „Versmė“. Ateityje ketina būti rašytoja.