Miglė Lekešytė. Justinos Jakštaitės nuotrauka

„Jaunas kraujas“ – platforma, skirta debiutuoti, skleistis, pasirodyti, eksperimentuoti. Drąsiems. Visada yra galimybė klysti.

 

Pienių pūkai

Kiauras dienas spoksodavome į saulę. Ilgi karšti jos pirštai glostydavo ryškiai geltonus mūsų veidus. Man patikdavo, kai tankios pilkos debesų paklodės nusitiesdavo per visą dangų. Iš jų krisdavo vėsūs, dideli lašai. Jie prausdavo mane ir dažnai būdavo per sunkūs, kad atsilaikyčiau tiesi ir didinga. Tačiau netrukus, vos tik saulutė išdžiovindavo kūną ir vėjas pakedendavo mano žiedlapius, atsitiesdavau.

Dažnai matydavome basas mergaičių, vilkinčių baltomis, ilgomis sukniomis, pėdas. Jos klaidžiodavo po pievą vis kurią nors iš mūsų pasirinkdamos. Labai troškau būti pasirinkta, švelniai nuskinta ir įpinta į nuostabų, margą vainiką. Norėjau, kad jaunoji mergaitė didžiuotųsi turėdama tokią pienę kaip aš.

Laukiau nuskynimo tol, kol tapau pūku.

Vieną dieną vėjas įširdo. Sklido kalbos, kad įvyko kažkoks ginčas tarp jo ir rūko. Įpykęs jis pūtė ir pūtė tol, kol mano pūkai pakilo į orą. Tuomet nusklendusi tolyn kritau lengva it snaigė ant žemės. Netrukus vėl išaugsiu, vėl spoksosiu į dangų trokšdama, kad mane pasirinktų. Ir galbūt po daugelio metų tai pagaliau įvyks.

Nida

Pirmiausia pamatau jachtų stiebus. Balti balti jie išdidžiai kyla mėlynų dangaus platybių link. Nepaisydama ant denio telkšančių nešvaraus marių vandens balų, žengiu prie pat turėklų. Įsikimbu į juos ir pasilenkiu į priekį lyg ketindama iššokti. Šiurkštus vėjo delnas tarsi švitrinis popierius braukia man per akis, prisimerkiu. Pagaliau mano regos lauką pasiekia vėtrungės. Pirštai, nervingai krapštinėję apsilaupiusius turėklų dažus, sustingsta. Prieš akis iškyla praeities vaizdiniai:– aš, dešimtmetė, tvirtai įsikibusi į mamos ranką, siekiu vandens purslų tikėdamasi, kad pirštus man paglostys žvilganti undinės uodega. Štai aš jau didesnė, svajingai spoksau į dangų ir prakaituotu delnu laikau savo pirmosios meilės ranką, mes atplaukiame ieškoti svajonių gyvenimo. Štai aš dar vyresnė, stoviu petys į petį su savo geriausiu draugu, ant piršto tarsi ašara žiba žiedas. Jis paima mano ranką ir pažada, kad gyvensime ilgai ir laimingai. Paskui ant mano rankų mergaitė, apsirengusi balta, plazdančia suknele. Šviesias jos garbanėles šiaušia komplimentus šnabždantis vėjas. Priglaudžiu jos putlų, strazdanotą skruostą prie savojo ir užsimerkiu.

Prisiminimų srautas pamažu nutrūksta. Štai aš po šitiekos metų vėl atplaukiu į Nidą, vėl ieškau kažko, ko net nemoku įvardinti. Tik šįkart visiškai viena.

Klaidžioju be galo pasikeitusiomis gatvelėmis, kol randu namą, kuriame gyvenau. Ryški rugpjūčio saulė negailestingai apšviečia apsamanojusią, jau virstančią tvorelę, išsiklaipiusias langines ir aptrupėjusias sienas. Praeiviai skubriais žingsniais traukia pro šalį, jie nežino, kad štai šiame pastate užaugau, kad jame priėmiau svarbiausius sprendimus ir kad jame numirsiu. Aš žinau.

Vakare patraukiu prie jūros. Link jos vedantis takelis lygus ir patogus, tačiau neskubu. Išsuku iš jo ir lendu į pušyną. Nusiavusi batus jaučiu aštrius tarsi adatėles spyglius, kutenančius pėdas. Prisėdu ant minkščiausiai atrodančios žalios samanos ir turkiškai sukryžiuoju kojas. Užsimerkusi įkvepiu – net galva pradeda svaigti nuo tokio gryno oro. Senų, daug vyresnių už mane pušų šakos traška kaip ir mano kaulai, viršūnės siūbuoja, švelniai liečiamos šilto vėjo. Su jomis siūbuoju ir aš. Visada norėjau būti medžiu – naktimis klausytis, ką porina žvaigždės, sugerti kiekvieną lietaus lašą ir apsikloti minkšta sniego paklode.

Bandydama virsti pušimi miške praleidžiu tiek laiko, kad beveik įaugu į žemę. Eidama namo žvaigždėms ir tai baltai tarsi sniegą nešantis debesis dangaus akiai pasakoju savo gyvenimą. Jos tyli, nieko nesako, tik mirksi suprasdamos. Pasijuntu laisva, nusimetusi nuo pečių paslapčių naštą.

Mane prabudina dangaus ašaros – lengvi lietaus lašeliai krenta ant skardinių stogų, medžių lapų ir grindinio. Tame teškenime išgirstu švelnų jūros šauksmą, tad išsiruošiu ir lėtu žingsniu patraukiu jos link. Lietus šiltas, lašeliai susitinka vienas su kitu ant nuogos odos lopinėlių ir nuslysta po drabužiais maloniai glostydami pavargusį kūną. Pamažu užkopiu į kopą ir sustoju. Liekame tik mes abi, tik jūra ir aš. Pasileidžiu bėgti lyg mažas vaikas. Klupinėju, krentu, visur žarstydama smėlį, bet vėl atsistoju ir lekiu toliau. Bangos pasitinka mane, užliedamos batus vėsiu vandeniu, bet man nė motais. Brendu gilyn į jūrą, o ji priima mane kaip savą. Permirksta mano kelnės, o vėliau ir megztinis. Permirksta mano bėdos, rūpesčiai, blogi prisiminimai. Permirksta laimės akimirkos, šypsenos ir žibančios akys. Lieka jūra ir nuoga mano siela. Galiu būti bet kuo – žuvimi, gebančia pamatyti visą povandeninį pasaulį; žuvėdra, pakilusia aukštai virš žemės ir sparno galu palietusia išsvajotus debesis; žmogumi. Nauju žmogumi, kuriam dar visas gyvenimas prieš akis. Tuo pačiu žmogumi, tiek mačiusiu, tiek patyrusiu, bet vis dar nieko neišmanančiu ir nežinančiu. Pasirenku būti niekuo. Pasirenku būti viskuo.

Atsiklaupiu ant drėgno smėlio. Paskutinis dalykas, kurį matau prieš užmerkdama akis, – debesų pilkumo jūra. Tamsoje viskas išsigrynina. Su manimi sveikinasi paukščiai, plaukus glosto švelnūs vėjo delnai, po kojomis lyg gyvas juda smėlis.

Įkvepiu ir iškvepiu. Visos mintys, lyg bangos nuplautos, dingsta, lieka tik būtis. Aš susilieju su oru, su žeme; aš tampu kiekviena bala, kiekviena smilga; aš esu kiekvienas paukštis, kiekviena skruzdėlė. Pranykstu tarp akmenų, tarp smilčių ir debesų. Aš esu niekas. Aš esu viskas.

Obelys ir obuoliai

Buvo obelų mano močiutės vaismedžių sode. Jos kvepėjo samanomis ir vienatve. Jos buvo pasodintos ten tada, kai mano prosenelė išvydo jas sapnuose.

Keli maži vaikai, tarp jų ir aš, karštomis rugpjūčio popietėmis gainiodavo vienas kitą. Vienas griebdavo kažkurio senelio išdrožtą kardą, kitas, įsikibęs lazdos, vaizduodavo burtininką, dar kitas išdidžiai atsinešdavo rankų darbo skydą. Ir lakstydavome pirmyn atgal nenugalimi sodo valdovai. Atvirsdavome į murzinus, susišiaušusius vaikus akimirksniu, kai tik pasigirsdavo vakarienės kviečiančio varpelio skimbčiojimas.

Geriausia slėptuvė buvo obelys. Tanki senučių lapija uždengdavo įrudusias kojas, o užsilipus ant storiausios šakos ir pasistiebus ant pačių pirštų galiukų buvo galima nusiskinti gardžiausių, daugiausia saulės glamonių patyrusių obuolių. Suleidus į juos dantis, ištrykšdavo sultys. Močiutė dejuodavo, kai kone visi obelų vaisiai atsidurdavo ant žemės. Nesuskaičiuojamą daugybę kartų užkliudytos šakos paleisdavo savo vaikus, dar neprisirpusius žalius rutulėlius, jie nusiridendavo ant žemės ir netrukus būdavo negailestingai sutrypti.

Tokios yra ir mano dienos. Tik užgimusios jau leidžiasi ir miršta. Viena po kitos taip sparčiai, kad nespėju jomis pasigrožėti. Jaučiu prarandanti laiką, prarandanti save. Jaučiuosi kaip obelis, neturinti savo vaisių. Bet ar mano dienas kas nors vagia? Ar jas nuskina, numeta ir sutrypia svetimi? O gal vis dėlto aš pati neleidžiu joms sunokti?

Žinau tik viena: dienos išnyksta dar greičiau, kai esu su tavimi. Bet tik jas, tas retas mūsų apraiškas, noriu surinkti, sudžiovinti ir atsargiai sudėti į skrynelę. Paskui, kai ateis liūdesys, kai bus baisu ar neramu, išsiimsiu vieną vaisių ir ištirpinsiu ant liežuvio. Išsaugotų mūsų dienų skonis bus kaip tų rugpjūčio popiečių, praleistų lakstant su vaikais, kaip kaštono blizgesio ir glotnumo delne, kaip cukraus, likusio išgertos kavos puodelio dugne.

Neišeik. Jei išeisi, mudviejų dienos įgaus gaižoką atspalvį ir puvėsio prieskonį, o jas kramtyti skaudės kaip burnoje voliojant varžtus. Neišeik, nes mano dienos nebeužgims, mano obelis nuvys, mano vaikystė užtems – viskas subjurs ir bus nuskandinta nevilties ir širdgėlos bangose.

Mama...

Prašau.