Jaučiu slaptą džiaugsmą, kai į elitinį klubą įsibrauna marozų iš gatvės. 2016 m. Nobelio komitetas rašytoju pripažino Bobą Dylaną. Praėjusių metų pradžioje reperis Kendrickas Lamaras tapo pirmuoju ne klasikos ir ne džiazo atstovu, apdovanotu Pulitzerio muzikos premija. Nors ir vėluodami, ekspertai ir autoritetai būna priversti pripažinti, kad pasaulis keičiasi, menas kuriamas ne tik akademijose ir ne visad kalba apie tai, apie ką mes įpratę girdėti.

Kastytis Sarnickas. „Turnė“. – V.: „Lapas“, 2018.

Abiejų aptariamų knygų autoriai literatūros atžvilgiu yra tokie „marozai“. Kastytis Sarnickas yra repe­ris Kastetas iš „G&G Sindikato“. O latvis Janis Juonevas rašo balažin apie ką – metalo subkultūrą.

Kastytis Sarnickas. „Turnė“

K. Sarnicko knygą atsiverčiau baimindamasi nusivilti, juolab kad ir jis pats kukliai sakė: „Tikiuosi, nesunervins.“ Siužeto atžvilgiu apramino jau pirmasis epizodas, kuriame grupės „Alkūninis velenas“ būgnininkas Raketa pareiškia nevyksiantis į turnė Didžiojoje Britanijoje, nes pametė dantį. Na, o baimė dėl pretenzingo stiliaus išgaravo su frazėmis „įpisiu ginesiuko“ ir „kokios dar blet mišios?“.

Kasteto žodžiai „G&G Sindikate“ visad naratyviškiausi (dėstantys konkrečią istoriją) ir savotiškai skandalingiausi (pašaipiai žarstantys savų alter ego nuodėmes). Knygoje jis taip pat pasižymi frazės, ritmo klausa ir savikontrole, stiliaus taupumu. Nežinau, ar šiais laikais dar ką nors gali papiktinti keiksmažodžių gausa, bet čia jie sėkmingai atlieka dokumentinę funkciją: dialogai natūralūs, be jokio balasto.

Literatūriniais triukais knygoje pernelyg nežaidžiama, tačiau vienas yra. Tarp daugybės kitų lietuviškos padangės žvaigždžių Kastytis įterpia ir save patį – Kastetą, „visišką gaidį“, „nečystą ir feikinį“. Tikrumas, neapsimetinėjimas čia svarbus, iš esmės visą knygą apimantis leitmotyvas. Šlovingas rokenrolo mitas apverčiamas išvirkščia puse, bet tik tam, kad galiausiai būtų vėl atkurtas, tik jau tyresnis ir tikresnis.

Istorijos pasakotojas, bosistas Guolis, grupės gastrolėse planavęs „kažkaip ramiai pabūt“ su knyga, skaityti taip ir nepradeda. Vietoj to kas rytą jis pabunda nuo pagirių ir nuo gitaristo Pigio traškinamų čipsų. Kasdien kitame mieste grojantis „Alkūninis velenas“ ir ant scenos, ir nuo jos nulipęs pateisina stereotipus apie roko grupę: nuo ryto geria, „niekaip neišdžiūsta“, miega su rūbais, kuris nors nuolat pradingsta, kuris nors laukia pinigų iš LATGA’os. „Tik įpusėjus koncertui aš suvokiu, kad atlieku visai ne tą dainą, kurią groja visi kiti. (...) Stengiuosi įsiklausyti, ką čia mes dabar grojame. Kažkoks lėtas kūrinys, baladė, tų dainų mes tiek esam prirašę, kad aš nelabai atsimenu“ (p. 42).

Dažniausia skaitytojų reakcija, kurios sulaukė „Turnė“: „Juokiausi iki ašarų.“ Juokina ir nuolat širstantis vadybininkas Rolas, ir viena už kitą prastesnės koncertų vietos (jose visose neva yra grojusi „Nirvana“), ir kokainas mafijozo Ruslano pilyje: „Sunkiai susigaudau, kas vyksta aplinkui, vis pabundu, kai kas nors prieina ar prisėda, kažko manęs klausia, aš tik linksiu galvą tylėdamas, šypsausi, kiekvieną kartą nugerdamas iš stiklinės, kurią vis dar nulaikau rankoje“ (p. 189).

Vis dėlto tos linksmybės – su bukovskišku nuovargiu. Muzikantai jau nebe jaunuoliai, per 15 karjeros metų kontekstas pasikeitė: jie nei angliškai susikalba, nei instagramu moka naudotis. Gali tekt eit dainuot į „Muzikinę kaukę“... Nebent grupė prisimins, kas jie tokie ir dėl ko visa tai.

Roko grupės, apskritai muzikanto, muzikos mitai Lietuvoje nėra paplitę. Ko gero, dar per trumpa mūsų tradicija. „Turnė“ gali tapti ne tik geru literatūriniu pavyzdžiu kitiems, bet galbūt ir pretekstu filmui (nors žinant mūsų komercinio kino lygį, to gal ir nevertėtų linkėti).

Jānis Joņevs. „Jelgava 94“

Jau pirmasis knygos skyrius dalį skaitytojų griebs už širdies. Prie 14-mečio Janio prisikabina chuliganai, reikalaujantys cigarečių ir santimų. Tai 1994-ųjų balandžio 5-oji Latvijoje. Tuo pat metu už tūkstančių kilo­metrų, kitapus vandenyno, kažkieno ranka slysta 20-to kalibro „Remington“ šautuvu. Vieno žinomiausių muzikantų pasaulyje, kartos simbolio Kurto Cobaino šūvis sau į galvą nuaidi ir Jelgavos rajono kieme: „Buvo aišku, kad namų darbų daryti nebesinori ir nebereikia, o ko norisi ir reikia, dar nebuvo aišku“ (p. 12).

2013 m. pasirodęs J. Juonevo debiutinis romanas Latvijoje jau perleistas 5 kartus, išverstas į 9 kalbas, apdovanotas Europos Sąjungos literatūrine premija. Visai neblogai kaip knygai apie metalo subkultūros gimimą.

Autorius (dabar jam 38-eri) dokumentiškai tiksliai fiksuoja savo paties ir visos kartos (muzikinį) brendimą. „Nirvanos“ lyderio mirtis daugybę paauglių paskatina naujai pažvelgti į save, pirmąkart suformuluoti savo vertybes ir estetiką: „Dainos apie vienatvę ir skausmą mus visus suartino ir džiugindavo“ (p. 91). Tačiau ant visų mokyklos suolų išgremžtas Kurto vardas netenka prasmės – virsta nebe protesto, kančios, o popso simboliu.

Jānis Joņevs. „Jelgava 94“. Iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius. – V.: „Kitos knygos“, 2018.

Janio chebra savos tapatybės pradeda ieškoti vis sunkesnėje muzikoje, nepaliestoje masinės kultūros čiuptuvų. Jų mamos „Humanose“ ieško marškinėlių su grupėmis iš sąrašo: „Death“, „Cannibal Corpse“, „Anal Cunt“, „Brutal Truth“ ir kt., bet randa tik su užrašu „Michael Learns to Rock“. Moksleiviai Rygoje taip pat nesėkmingai ieško mitinės Biržos, kur miške žmonės keičiasi plokštelėm. O paskui renkasi „Metalkėje“, kur dieną veikia vaikų darželis, o naktimis „Merkurijų“ kliukina metalistai.

„Aš buvau unikali dvasia tūkstantgalviame kūne. Tie užpakaliai buvo ir mano užpakaliai. Bet man nieko tokio nereikėjo, tik muzikos, kuri mus užgriuvo, ir mes patys buvome muzika, ir mes griuvome ant visko“ (p. 215). Metalo subkultūrą, jos ritualus autorius ir analizuoja, ir egzotizuoja, ir romantizuoja, – tai jo paties ir visos šalies paauglystės forma.

Belieka pavydėti latviams, kurie turės įamžintus savo pirmuosius metalo muzikos klubus, koncertus, grupes, dainų žodžius. Tiesa, lietuviai epizodinį vaidmenį čia irgi atlieka. Paulius iš Kauno atvaro į Jelgavą pasiklausyti dabar kultinės lietuvių grupės „Nahash“. Ten pat prisigėręs Janis pramiega pirmąjį „Skyforger“ – kuriems „buvo lemta tapti visų laikų ir pasaulių garsiausia latvių grupe“ – koncertą.

Kaip ir daugelis paauglių, Janis nori būti pagrindinis herojus, bet jam lemta būti pasakotoju. Jis vis laukia, kad kažkas įvyktų, kad galų gale prasidėtų tas Gyvenimas. Bėgantį laiką žymi ilgėjantys plaukai. Atsisėdęs sankryžoje su gitara, jis laukia velnio, bet sulaukia tik suvirintojo: „Pasirink, kas tu būsi!“ (p. 239) Net ir po šito groti jis vis tiek neišmoksta, tik dainų pradžias, ir grupės nesukuria, ir išvis niekas nepasikeičia, tik nueina į praeitį ir užleidžia vietą naujiems dalykams.

Šiuo poetišku liūdesiu dėl to, kad viskas – net ir paties atmintis – dyla ir išnyksta, J. Juonevas labai artimas ukrainiečiui Serhijui Žadanui. Artimi jie ir lakoniška, dinamiška, iki pridusimo įsibėgėjančia kalba, siurrealistiniais nuo girtumo trūkinėjančios sąmonės pasažais. Taip pat ir tuo, kad melancholija bei išmintis jų knygose gimsta iš ironijos, keiksmažodžių, degtinės, „kurios kvapą pažinau tik iš tėvo kvėpavimo“, praskeltos galvos, lydekų žvejybos su dinamitu ir ėjimo palei bėgius į koncertą per kataklizminę pūgą.

„Buvome lochai, durneliai“, – išdidžiai sako Janis pabaigoje. Tai toks tas kartos mitas. Tokia ta Jelgava, kuri, perskaičius knygą, vilioja ne mažiau nei Rimanto Kmitos Šiauliai.