Miglė Anušauskaitė. „Kas išsigando Šliūpo?“

Mano supratimu, Miglė Anušauskaitė – tikrų tikriausia pasakorė, nepaprastai gerai valdanti komiksų kalbą, o „Kas išsigando Šliūpo?“ daugeliu atžvilgių yra tiesiog pavyzdinis komiksas, kuriam prilygsta nebent pačios M. Anušauskaitės anksčiau sukurti vaizdiniai pasakojimai. Nors mosikuok šia knyga ir mokyk, kaip koncentruotai, įtraukiančiai, atviraširdiškai pasakoti istorijas. Pirmas bet kokio gero pasakotojo ženklas, žinoma, yra mokėjimas pasirinkti tikrai gerą istoriją. Nors mane šiek tiek erzina, jog komiksai Lietuvoje dažniausiai tampa istorijos pamokų „įpakavimais“ ir beveik nefunkcionuoja kaip savarankiškas pasakojimo mechanizmas, jei kuri istorinė asmenybė ir nusipelno daugiau dėmesio, tai Jonas Šliūpas. Ryškesnis apšvietimas šiai asmenybei tikrai nepakenktų.

Daug apie J. Šliūpą nepasakosiu, nes jį neįtikėtinai gerai išpreparavo komikso autorė, o gerai padaryto darbo kartoti neverta. Todėl paminėsiu tik kelis gyvenimo faktus. Šių faktų įvairovė sunkiai sutelpa viename asmenyje, bet toks jau buvo tas J. Šliūpas – niekur netelpantis. Gydytojas, mokytojas, mokslininkas, banko direktorius, Palangos burmistras, įvairių laisvamanių draugijų dalyvis, redaktorius, rašytojas ir spaustuvininkas. Atrodo, šis veikėjas nesuprato, kad vieno žmogaus gyvenimas turi ribas. Tad gal ir nenuostabu, jog amžininkus J. Šliūpas gąsdino savo laisve ir jos diktuojamomis idėjomis – nujaučiu, kai kuriuos gąsdintų ir šiandien.

 

Miglė Anušauskaitė. „Kas išsigando Šliūpo?“. Dailininkė Miglė. Anušauskaitė. – V.: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2021.

 

Tačiau M. Anušauskaitė pasakoja ne tik J. Šliūpo gyvenimo faktus: ji labai aiškiai parodo, kuo ši asmenybė ją žavi ir savo jausmą sugeba perduoti skaitytojui. Nenoriu atimti iš Lietuvos skaitytojų didžios komiksatorės, bet net neabejoju, kad M. Anušauskaitė būtų supermokytoja. Ir ne tik dėl gerų bajeriukų. Komiksų kūrėja reflektuoja istorijos rašymą, sugeba išlaikyti balansą tarp procesų įvardijimo ir jų ryšių paaiškinimo, dekonstruoja įvairius mitus. Visai kaip J. Šliūpas! Taip pat pasako dalykų, kuriuos ne kiekvienas istorijos mokytojas pastebėtų ar išdrįstų įvardyti. Pavyzdžiui, kad tikrai užknisa per istorijos pamokas mokytis vien apie senus barzdotus diedus (tikiuosi, seni barzdoti diedai neįsižeis, o jei įsižeis, lieka viltis, kad jų ašaras tos barzdos puikiai sugers).

Atidžiau pastudijavus komiksą akivaizdu: autorė labai gerai žino, ką daro kiekviename langelyje ir moka paprastomis priemonėmis skaitytoją priversti užuosti tą dėdės naktipuodį, kurį vaikystėje nelaimėlis J. Šliūpas susiraukęs bėgo plauti. Dinamikos ir veiksmo piešiniuose tikrai netrūksta. Be to, jie funkcionuoja ne kaip žodinio teksto iliustracija, gražus puslapių užpildas, o tampa savarankiška kalba. Ir net jei ta kalba gana elementari (judesiui perteikti pakanka vieno kito brūkšnio), kiekvienas komikso langelis turi savo nuotaiką, išreiškia konkretų judesį, veda tolyn pasakojimą ir reikšmingumu nenusileidžia rašytiniam tekstui. Todėl net vienas iš nedaugelio priekaištų, kurį galiu išstenėti – piešinių eskiziškumas, – nėra tikras priekaištas. Nemenka tikimybė, kad labiau atidirbus linijas ir formas, kaipmat pradingtų taip giriama dinamika. Toks pats likimas laukia ir antrojo priekaišto – popieriaus ir spaudos kokybės. Pradėk taisyti šį reikalą ir tikrai nebegausi tokio gero komikso už 3 eurus (infliacija gal kiek pakoregavo knygos kainą, bet vis tiek ji kainuoja mažiau nei dienos pietūs). Tiesa ta, kad M. Anušauskaitė galėtų savo komiksus ant tualetinio popieriaus paišalioti – vis tiek skaityčiau.

Nors knyga „Kas išsigando Šliūpo?“ smagi nuo pradžios iki galo, įsimintiniausias vis dėlto yra paskutinis puslapis, kuriame pateikiama ištrauka iš paties J. Šliūpo knygos „Jaunatvė – gyvenimo pavasaris“ (1927): „Tad norėčiau pasirodyti nė geresniu, nė blogesniu, negu iš tiesų esmi. (...) Gyvenau taip, kaip mokėjau ir galėjau, visuomet siekdamas tam tikro idealo. O kad idealo neatsiekiau, tai bus kiekvienam aišku, kas perskaitys mano bruožus, labai netobulai nupieštus“ (p. 48). Užvertus komiksą pagalvojau, kad pati jį pavadinčiau ne „Kas išsigando Šliūpo?“, o „Kodėl neįmanoma Šliūpo nemylėti?“ O nemylėti jo neįmanoma, nes J. Šliūpas įkvepia būti tokį, koks esi, – būti kad ir nerangų, bet taip, kaip tik tau vienam pavyksta. Nemeluoti nei sau, nei kitiems, gyventi pagal įsitikinimus, nepasiduoti srovei. Labai maloni atgaiva po „tokie buvo laikai, kitaip jie tada negalėjo“ pasiteisinimų, kuriais reikia iš įtartinų situacijų vaduoti kai kuriuos istorinius didvyrius. Jie galėjo, mielieji, tikrai galėjo – J. Šliūpas yra puikus įrodymas. O M. Anušauskaitė įrodo, kad darant tai, kuo tiki ir ką mėgsti, rezultatas išties puikus.

Knygą rekomenduoju visiems, kurie moka skaityti. Ir visiems, kurie nemoka, bet nori išmokti. O labiausiai – nusivylusiems žmonija, todėl ieškantiems kokio nors šviesos ir žmogiškumo šaltinio ar įkvėpimo. Nerekomenduoju tiems, kuriems liežuvį iškišęs vaikas atrodo kaip didžiausias įžeidimas. Ir dar tiems, kurie griežtai atsisako abejoti savo prietarų teisingumu.

Akvilė Magicdust. „Bitės. Išskirtinės merginų roko grupės istorija“

Bijau, kad po „Kas išsigando Šliūpo?“ panegirikos bet kokia apžvalga atrodys bespalvė ir subliuškusi. Dėl to iš anksto apgailestauju, nes Akvilės Magicdust grafinė novelė, nors ir stovinti ant žemesnio laiptelio, išpildo ankstesnėje knygoje atskleistą M. Anušauskaitės norą – „Bitėse“ istorija apie moteris pasakojama ne kaip priedas prie „tikrosios“, vyrų kurtos istorijos, o kaip lygiavertė, įdomi ir negirdėta istorijos dalis. 1966 m. pradėjusi veiklą merginų roko grupė „Bitės“ gyvavo net 13 metų. Merginos įvaldė instrumentus, apie kuriuos daugelis galėjo tik pasvajoti, ir pasiekė muzikos karjeros aukštumų – jų koncertai buvo reguliarūs ir gerai apmokami. Galiausiai „Bitės“ išsiskirstė tik cenzūros išvaikytos.

Vos atsivertus komiksą akivaizdu, kad prie jo dirbta daug ir kruopščiai. Į akis krenta sovietinių plakatų spalvos, kurių kaita ir skirtingas intensyvumas bando valdyti istorijos tėkmę, pranešti apie vingius. Vis dėlto vienas po kito išdėlioti dailūs paveikslėliai negarantuoja gero pasakojimo. Jei reikėtų knygą apibūdinti vienu sakiniu, jis būtų toks: gražu pavartyti, bet nelabai įdomu skaityti. Žinoma, reikia turėti omenyje, kad A. Magicdust istoriją kūrė ne pati, ne taip, kaip įsivaizdavo, o remdamasi „Bičių“ lyderės Jūratės Dineikaitės pasakojimais, todėl greičiausiai negalėjo lengvai žongliruoti tikrove ir fikcija. Deja, dažnai tikrovė nėra geriausia medžiaga pasakojimui. Skaitant kartais apimdavo jausmas, kad močiutė porina anūkei apie savo gyvenimą – detaliai, su tam tikra nostalgija, bet nesugebėdama tiksliai paaiškinti, kuo minimi įvykiai svarbūs. Įdomiai susukti ir sukabinti įvykius – būtent rašytojo darbas. Nors grupės istorija intriguojančių faktų tikrai nestokoja, bet A. Magicdust pasakojimas blankus it gerai nuskalbti marškiniai. Nusivylęs žvilgsnis iškart fiksuoja tiek vizualiai, tiek charakteriu neišsiskiriančias veikėjas. Tik trečią kartą skaitydama novelę sugebėjau įsidėmėti tris jų (kiek buvo iš viso, nepasakyčiau) – veidų, figūrų ir pozų vienodumas tikrai nepadeda identifikuoti muzikančių. Tiesa, šiek tiek gelbsti skirtingos šukuosenos. Peržiūrėjus knygos pristatymus, kuriuose dalyvavo itin charizmatiška J. Dineikaitė, komikso veikėjų nykumas atrodo kaip nedovanotinas nukrypimas nuo tikrovės, o kartu ir skaitytojo apiplėšimas.

 

Akvilė Magicdust. „Bitės. Išskirtinės merginų roko grupės istorija“. Dailininkė Akvilė Magicdust. – V.: „Aukso žuvys“, 2021.

 

Sunku sutelkti dėmesį ir į pabirusius įvykius, kurie tiesiog nutinka, bet jų esmė lieka neužčiuopta, emocinis teksto lygmuo lėkštokas: kai nutinka kas nors gero, veikėjos sėdi kartu ir kalba „kaip gerai, kad tai atsitiko“, o atsitikus nelaimei sako „o, ne, kaip blogai čia nutiko“. Bet pati sėdėjimo situacija nesikeičia. Pasakojimas kartais netikėtai sulėtinamas, dažniausiai tuomet, kai bandoma įterpti atmosferinę, su istorija niekaip nesusijusią detalę apie sovietmečio kasdienybę. Pavyzdžiui, pasakojant, kaip J. Dineikaitė pirmąsyk išgirdo „The Beatles“ išmainiusi pašto ženklus į grupės plokštelę (ir pasakojimui reikšminga detalė, ir atskleidžia to meto realijas), vienas puslapis skiriamas draugių pasi­sveikinimui ir kavos užsisakymui (p. 37). Tame puslapyje nepateikiama jokios naujos informacijos – nei vizualiai, nei idėjų prasme. Nebent buvo bandoma parodyti, kad barmenė „Čitalkoje“ klientams siūlydavo konjako, bet J. Dineikaitė gerdavo kavą?

Tačiau taip nutinka tikrai ne visur, dažnai realijos puikiai įpaišomos į istoriją. Toks yra epizodas, kai laukiant patvirtinimo grupei kurti tenka bėgti atsiliepti telefonu pas draugę – telefonas tuomet ne kiekvieno namuose stovėjo (p. 46). Neretai statiškumas puikiai perteikia kasdienybės vienodumą, šeiminę rutiną (p. 109–111), tačiau kai rutina ir svarbūs įvykiai vizualiai nelabai skiriasi, viskas susiplaka į vieną marmalą. Nepadeda ir tai, kad dažnai tekstas ir vaizdas dubliuojasi, nes jų santykis vien tik reprezentacinis. Pavyzdžiui, rašoma, kad ieškomos merginos grupei, o kitame langelyje klijuojamas plakatas su identiška informacija (p. 51). Arba J. Dineikaitei pranešama, kad ją kviečia į repeticiją Filharmonijoje, o kitame paveikslėlyje rodoma, kaip ji ten eina (p. 27). Ir viskas. Jei nesusimąstysi apie pasakojimą ir jo struktūrą, tokie dalykai gal net praslys pro akis, nes paveikslėliai gražūs. Bet, kartą atkreipus dėmesį, jau neįmanoma nepastebėti, koks šykštus vizualinės ir rašytinės kalbos santykis.

Tačiau visų blogiausia, kad grafinė novelė smarkiai stokoja humoro. Vieninteliai juokai grįsti tikrovėje įvykusiais nesusipratimais: vietoje grupės pavadinimo „Bitės“ apie koncertą pranešančiame plakate parašoma, jog į Rusnę atvyks „Bitlai“ (p. 97–99). Arba kai muzikantės per Naujųjų metų koncertą pasidabina netikrais ūsais, o negudrūs klausytojai įsižeidžia, nes tikėjosi išvysti merginų grupę (p. 115–117). Tačiau gal tik man asmeniškai nepriimtinas šis gana nuobodus tonas, nes iš tiesų jis puikiai perteikia sovietmečio pilkumą. Širdį spaudžia matant, kaip buvo sudėtinga tiesiog gyventi, ypač jeigu norėjai bent kiek nuklysti nuo bandos. Kirilo Serebrenikovo filmą „Vasara“, kuriame itin žaismingai pasakojama grupės „Kino“ istorija, vaizduojamus įvykius pergyvenę ir filme fikcio­nalizuoti žmonės kritikavo kaip karikatūrišką, neva pernelyg smagų bei patrakėlišką, neatspindintį tikrovės. Šiai grafinei novelei to neprikiši. Tačiau ar tikrai grafinė novelė turėtų bandyti atspindėti tikrovę?

Tenka konstatuoti: iliustracijų knyga tiesiog nėra geriausias būdas roko grupės istorijai perteikti. Žinoma, geriau tokia knyga nei jokios, bet mieliau būčiau skaičiusi dokumentinę, atsiminimų knygą. Labai norėjosi nuotraukų, būtų buvę įdomu daugiau sužinoti apie muzikos kūrimo procesą, o ne tik tai, kur, kada ir kokiems sovietiniams šulams teko groti, kokia močiutė kaime padovanojo gėlių ir kurios muzikantės vyras į koncertus neišleido (taip ir nesupratau kurios, nes visos jos vienodai atrodo...). Bet dar ne vakaras. Mikroistorijų aktualizavimas savaime yra svarbus: faktus, kurių trūko grafinėje novelėje, pajudinusi vieną pirštą galėjau internete pamatyti ir sužinoti tik todėl, kad knyga grupės istoriją išvilko į dienos šviesą ir tokiu būdu suteikė jai galimybę būti išgirstai ir pamatytai.

Komiksą „Bitės“ rekomenduoju besidomintiems alternatyvia muzika, niekad nieko negirdėjusiems apie sovietmetį ir cenzūrą, muzikantams, muzikantų draugams ir mėgstantiems paspoksoti į dailius paveikslėlius. Nerekomenduoju privengiantiems rimties ir išvargintiems istorijų, koks liūdnas buvo gyvenimas sovietmečiu.

Greta Štikelytė – vertėja, LLTI doktorantė.