Kalinauskas J. MANO SODO VAGIS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Pirmasis įspūdis, vartant tryliktąją Jono Kalinausko poezijos knygą „Mano sodo vagis", – netiesioginė idėjų sąsaja su meksikiečių rašytojo Juano Rulfo magiškajam realizmui priskiriamu romanu „Pedras Paramas": ten mirusiųjų sielos lanko Komalos miestelio gyventojus, kurie ir patys yra mirę, tik to dar nežino. Skaitytojo sąmonę užplūsta dvasių šnabždesiai, jų pasakojimai pinasi, prasidėjusios nuo vidurio istorijos trūkinėja, tad atkurti nuoseklų siužetą beveik neįmanoma. Tačiau „Pedras Paramas" – romanas, o iš poezijos siužeto niekas labai ir nesitiki. J. Kalinausko knygoje veikiantieji asmenys (jo įvardijami „dalyviais") – gervazas, pervazas, bernardas, aloyzas, aneliutė, izidorius, anupras, pijošius „ir kiti" – savo istorijų neturi arba turi jas vien eilėraščių subjekto atmintyje, nes šių asmenų tikrumą gali paliudyti tik antkapiniai akmenys Pajevonio kapinaitėse. Jų balsai pasigirsta tik kartkartėm, kaip aidas „vėjo pasišnekėjimuose", bet juntama atkakli pastanga viską fiksuoti steigiant tekste savo, kaip rašančiojo, tapatybę: „...atleiskite / baigiasi popierius tik tiek / ir turiu šiam kartui / pripjaustęs / iš savo sapnų" (p. 9). Sunkaus, kieto akmens materija, žyminti nebūtį, – tarsi opozicija efemerišką būties trapumą išreiškiantiems įvaizdžiams: vėjui, sapnams, žydintiems kaštonams, lietui...

                            visa suplėšau
į mažus paukštelius
                        kurie
                          pabyra
išnyksta
                                         p. 12

Tačiau banalaus kalbėjimo čia nerasite: autoriaus žodis dažniausiai rupus, pasitaiko tarmybių, mintys dėstomos su ironijos atspalviu, kaip ir pritinka ledokui (tarm. „išdaigininkui, nevykėliui"). Reikia pripažinti, kad knyga intriguoja: jautiesi kaip detektyvas, bandantis sekti žodžių nužymėtais pėdsakais, klaidžiodamas nutylėjimų brėžiamose elipsėse („ša, nebūtina apie tai kalbėti balsu / jau buvau įspėtas / apie galimas pasekmes", p. 58), spėliojimais užpildydamas grafinio tekstų pateikimo „baltas dėmes" ar „atvirkštinę" dalies antrojo skyriaus eilėraščių struktūrą – didžiąsias raides eilučių pabaigoje – aiškindamas sau tuo, kad taip pasiekęs skaitytoją balsas veikiausiai sklinda iš anapus žmogiškos būties patyrimo:

                                    atėjau verkdamaS
neturėjau kitos išeities: kaži kas traukė iš apačI
os bet iš viršaus žymiai stipriau daugybė rankŲ
pirštų šypsenų žiedadulkėm aplipęs torsas įgaV
o visas žemiškas savybes formas atkriauklėjo P
risitaikė prie naujos šviesos laužiančios spinduliuS
                                                                p. 48

Naikinanti istorija – Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, Černobylis, Balkanų konflikto ar Libijos neramumų atgarsiai –­ liejasi į nenutrūkstamą srautą, pratekantį pro šalį, kai paties kalbančiojo laikas anapus yra sustojęs ir tapęs (bene reinkarnacijos, kuria tikėti jam atrodo naivu) galimybe: „(...) marma juodas vanduo pasiimdamaS / miestus karo įrankius žmogeliukusssss dabar štaI / po šiuo akmeniu tarsi įgręžtas laukiu sau patogauS / kito pavidalo žinau kad naivu tikėti sauskelnėM" (p. 48). Vilnius pervartų suraižytame Europos žemėlapyje atrodo gluminamai taikus:

tekėjo liepų medus visi su mažom stiklinaitėm
tik gaudė tik čiulpė tai tu esi vilniau
visų šventųjų su svetimų kraštų peteliškėm
užneštom vėjo gūsio
imbiero ir cinamono dvelksmo
o kartu visa sumaišius tu esi debesis
kuris neša mus per europą
lyg gerąją žinią kad nesame žiaurūs
                               „šakelė brėžianti vandenį", p. 56

Tiesa, šis trijų dalių eilėraštis, nors ir stiprus pats savaime, sunkiai įsikomponuoja į rinkinio visumos lokacijas, kur Europos egzistavimą suvoki labiau kaip Pajevonių kaimo gyventojų sąmonėje paliktą praeities išgyvenimų pėdsaką. Vilnius – pernelyg tikras, pernelyg atsietas nuo subjektyvių patyrimų, kad ir kaip būtų stengiamasi jį suasmeninti užuominomis, jog vienas iš tekstuose veikiančių asmenų ten lankėsi susiliedamas su vietiniais valkatomis: „vilniau dar nenueik kaip mane susiradai / pasilenkusį ties šiukšliadėže pakėlei / ir pasodinai ant suoliuko sereikiškių parke" (p. 55).
Tad ką galime pasakyti apie tą ledoką eilėraščio subjektą? Nieko tikra, išskyrus tai, kad jis pajėgus keisti pavidalus, kalbėti įvairiais registrais – tiek už save, tiek už tuos, kuriuos kadaise pažinojo. Pirmajame pirmojo skyriaus tekste jis prisistato kaip šizikas, gydytojo (psichoterapeuto?..) kabinete pateikiantis analizei sapno medžiagą. Paskui – kaip poetas, kurio žodžiai „atitirpsta / į sąsiuvinius linijom / dukters pirktus / kai buvau ligoninėj", suvokiantis, jog eilėraščiai rašomi tuomet, kai kitaip neįmanoma išreikšti savo buvimo pasaulyje: „ar reikėtų / tiek daug eilėraščių / jeigu būtume šiek tiek geresni / būties numatytojai" (p. 11). Dar kitame tekste netikėtai – kaip „pingvinų vartytojas" (išnašoje paaiškinama, kad tai žmonės, apverčiantys pingvinus, kurie užsižiūrėję į lėktuvus, pargriūna ant nugarų ir patys negali apsiversti), t. y. čia galėtume įžvelgti tam tikrą ironiją, šaipūnišką žvilgsnį į poetui kadaise priskirtą (o ir dabar sunkiai atsikratomą) misiją „gelbėti pasaulį", kuriame žmonės nelyg tie pingvinai užsižiopso į jų gyvenimams jokios įtakos nedarančius reiškinius, kurie transformuojami į siurrealistinę situaciją, kai išvystamas kruizinis laineris, įplaukęs į jiesios upelį ir net linksmės kalną užstojęs:

– anuprai nelįsk pirmas o tu
pervazai prisitrauk lėkštę arčiau
pro skylę drimba mielės ir kruopos
– man vis dėlto neramu, aneliute
kaip iš po nakties čia galėjo atsidurti
laikraščiuos nerašo
per storas kad lįstų
p. 28

Ši J. Kalinausko knyga turi dar vieną keistą savybę: vartoma pirmą kartą, ji atrodo atšiauri, sunkiai praverianti prasmių duris atsitiktiniam skaitytojui. Tarsi jos dalyviai Pajevonių kaimo gyventojai būtų susimokę neįsileisti svetimojo, bandančio perprasti jų kasdienybę, palengva grimztančią į užmarštį, nes „negali vis atsukti / išardyto laikrodžio nemuno viduryje / srovės nešamas / ir nuo tavęs / daiktai tolsta prisipažink" (p. 76). Skaitai tekstus ir tarsi girdi tų juose gyvenusių žmonių pokalbių nuotrupas, šnabždesius tau už nugaros, nebūtinai – apie tave, bet... jautiesi stebimas, tikrinamas, ar tikrai apsisprendei pasilikti. Esi lyg tas vagis, iš svetimo sodo bandantis sugriebti tai, kas pirmiausia pasitaiko po ranka – estetiniam poezijos klodui priklausančius ženklus: švylių šluoteles, čiobrelių kvapą, saują šlapių uogų... arba –­ tris baltus bijūnus, vietoj kurių svetimajam linkstama numesti „rainų obuolių išsigimėlių":

(...) bet man vis tiek svarbiausia tie trys balti bijūnai
stebuklu išlikę nugriautoj gimtinėj sulaukėjusių
atsiminimų sode šekit rainų obuolių išsigimėlių
daugiau nebeskambinkit
p. 31

J. Kalinausko eilėraščių subjektas nepatikliai stebi vagį – skaitytoją, kuris kėsinasi į privačią jo teritoriją. Tekstų gyventojas suvokia, jog tai, kas sugula į raštą, yra tik atvaizdai to, ką kadaise lietė jo rankos, puoselėjusios sodą, kurio seniai nebėra: jis iškirstas ar parduotas „skoloms išmokėti". Jei knygos išleidimą prilyginsime „iškirstam sodui" – medžiams, kurie tapo popieriumi, kad būtų įdaiktinta efemeriška kūrinio būtis, tai pats autorius taip pat tampa susvetimėjęs, atitrūkęs nuo to, ką pats parašė, transformuotas į eilėraščio subjektą. Šizikas ledokas, matantis kitą tokį pat:

čia kažkas nesuprantamo
kaip ir mano gyvenimėlis
mano sodo vagis be mano sodo
bet man patinka
jis tiesiog privalo ten pasilikti
mano sodo vagis man yra giminė
p. 83

Tad tenka daryti išvadą, jog J. Kalinausko knyga „Mano sodo vagis" yra pavojinga tam, kuris nori ją perprasti. Užsibuvęs sode (skaitydamas eilėraščius trečią, penktą, septintą kartą...), gali ir nebeišeiti. Iš anapus gyvenimo esančios erdvės išnirę dalyviai „su mirtos šakelėm burnose" apsups įsibrovėlį nepatikliais šnabždesiais, bet galiausiai pripažins jo teisę būti kartu nušviestiems raudonų saulėlydžio kunigaikščio plaukų, skanaujant „metaforą / jos efemeriją / neapibrėžtumą / laukinį grožį" (p. 84). Ir liksime čia iki paskutinio skiemens – ar atodūsio.