Neringa Mikalauskienė. Populiariosios literatūros tinkluose –­ istorinis romanas

Flick R. PASKUTINIS TRAUKINYS. Romanas. – Vilnius: Alma littera, 2012.

Roko Flicko istorinį romaną „Paskutinis traukinys“ be jokių abejonių galima dėti į šviečiamosios, populiarinamosios literatūros lentyną –­ čia kalbama apie keblią Rytų Prūsijos situaciją Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. Pramaišiui plėtojamos dvi siužeto linijos, kurias skiria nemažas laiko tarpas. Pradedama nuo 1975-ųjų, kai pagrindinis veikėjas architektas Valteris Toleikis atvyksta į Sovietų Sąjungą ir pasinaudojęs šia proga ima ieškoti pokariu dingusio jaunesniojo brolio Karolio. Kituose skyriuose vis grįžtama į karo ir pokario laiką, kuomet visi tie įvykiai ir nutiko. Nekyla abejonių, jog autorius turėjo nemažai istorinės medžiagos ir įterpė ją į siužetą būtent ten, kur reikia, tačiau skaitant romaną nuolat jauti dirbtinumą: pasakotojo balsą, kuris daug žino (arba tariasi žinąs) apie to meto asmenybes ir istorinius įvykius, kurie knygoje dėstomi sausu vadovėliniu stiliumi, ir nieko – apie aprašomosios šeimos (vokietės Martos, ištekėjusios už lietuvio Vincento, ir dviejų jų sūnų Valterio ir Karolio) likimą. Nenuostabu. Juk taip ir turi būti kuriama pasakojimo intriga: ras ar neras Valteris savo brolį? Įtampą didina ir tai, jog ieškoma ne šiais laikais, kai sienos atsidariusios, tad ieškomiesiems jokio pavojaus nekyla būti surastiems, bet sovietmečiu, kai vien tik vokiška kilmė ir praeitis galėjo tapti nuosprendžiu, jog nesi lojalus Sovietų Sąjungos pilietis.
Ypač dirbtinumas jaučiasi bandant gilintis į veikėjų charakterius. Jie – tarsi indai, į kuriuos autorius linkęs supilti jam patogų turinį. Vaizduojama ideali Valterio tėvų Martos ir Vincento šeima, kurių meilės istorija pradedama klišiniu populiariems romanams būdingu aprašymu: „Dievas ir tėvai Martą apdovanojo ir grožiu, ir protu. O paskui ramų jos gyvenimą sujaukė tas į akį kritęs universiteto trečiakursis – svetimšalis ekonomistas Vincentas Toleikis. Aukštas, stiprus kaip ąžuolas, lino spalvos plaukais, vis užkrintančiais ant kaktos, žydromis lyg dangaus mėlynė, didelėmis visad besišypsančiomis akimis. Tos akys Martą ir užbūrė“ (p. 38). Martos išvaizda irgi stulbinanti: „Trumpai kirpti vešlūs kaštoniniai stambiomis bangomis krintantys plaukai, tvarkingai sušukuoti ant dešinio šono, išryškino švelnią pablyškusią odą; moters veidas buvo pailgas, daili nosis – su nedidele kuprele, o spindinčios akys – pilkai žalios. Sprendžiant iš laikysenos ir griežtų manierų –­ tikra aristokratė“ (p. 37). Klasikinių meilės romanų štampų rinkinys. Martos ir Vincento istorija plėtojama tradiciškai paskirsčius vaidmenis: vyras darbštus, rūpestingas, matantis nerimą keliančią situaciją ir dedantis visas pastangas, kad apsaugotų šeimą, žmona – jautri, besąlygiškai pasitikinti vyro sprendimais, kur jis – ten ir ji, net abipusio atvirumo valandėlė apie buvusią neištikimybę jų santykius sudrumsčia tik trumpam. Tuo užsitikrinamos vidutinio skaitytojo simpatijos pagrindiniams veikėjams, tad juo baisesnės atrodo kančios, kurias jiems tenka vėliau išgyventi: antroje romano dalyje nemažai smurto, prievartos, gyvuliškų kareivių aistrų tenkinimo epizodų, alkana Valterio ir Karolio vaikystė, retsykiais pagardinama keliais gabaliukais cukraus... Siužetą, autorius, tiesa, šioje priverstinių klajonių dalyje sugeba kurti labai intriguojantį, tik stilius, pasakojimo raiška skurdi, nuolat prasprūsta deklaratyvi retorika: „Šiandien – rugsėjo pirmoji. Jie turėtų džiaugtis gyvenimu, vyresnėlis – sėdėti mokyklos suole, o ne gatvėje ant laiptų. Ir kas dėl to kaltas? Karas? Tie, kurie nuniokojo mūsų kraštą? O gal savi rudmarškiniai?“ (p. 257).  
Vaizduojant 1975-ųjų įvykius, dingusio brolio paieškas nustelbia besimezgantis Valterio ir rusės Svetlanos meilės romanas: Valteris susipažįsta su gundančio grožio (!) mergina, ir, suprantama, santykiams plėtotis paliekamas atviras kelias –­­ skaitytojas sentimentaliai graudinamas užuo­mina apie Valterio žmoną ir abu sūnus, kurie visi prieš porą metų žuvo lėktuvo katastrofoje. Taigi duodama užtektinai laiko, kad Valteris taptų pasirengęs naujiems jausmams. Tolesnė jų eiga nuspėjama, o stilius reiklesniam skaitytojui gali pasirodyti netgi komiškas: „– Ne, ne, nesirenk! –­ sušuko Toleikis, paėmė Svetlaną ant rankų ir nunešė į lovą. Lyg bijodamas, kad jo grobis nepabūgtų ir nepabėgtų, skubiai išsinėrė iš drabužių ir nuogas liuoktelėjo į lovą. Jie mylėjosi ilgai ir aistringai, tarytum būtų išsiilgę vienas kito. Abu jautė, kad šis susitikimas ir suartėjimas – nepaprasta likimo dovana.“ (p. 298). Nuspėjamas, deja, ir būsimas dramatiškas išsiskyrimas.
Kodėl vis dėlto verta imti į rankas R. Flicko romaną „Paskutinis traukinys“? Pats autorius linkęs manyti, jog jis skirtas labai plačiam skaitytojų ratui. Žinoma. Literatūros gurmanams tai bus puikus pavyzdys, kaip į populiariosios literatūros tinklus patenka gana įdomi istorinė medžiaga, nors sunku pasakyti, kiek stambaus laimikio tuose tinkluose sužvejotų profesionalūs istorikai (galbūt jiems netgi kiltų noras ginčytis dėl kai kurių istorinių asmenybių veiksmų interpretacijos...). Į klišes, kurių ten apstu, nebūtina žvelgti vien tik piktinantis – erzina tik iš pradžių, paskui priimi tai kaip komiškus efektus, lyg iš šalies stebėtum rimtą visažinį pasakotoją, iš kurio kostiumo kyšo antras ten netyčia pamirštas kaklaraištis su spalvotais žirneliais. Pasakotojas, suprantama, to nežino. Nematys jo ir sentimentalios lektūros gerbėjai, kurių, tikiu, vis dar atsiranda užtektinai daug.

Draugai