Bepigu kalbėti apie užsieniečių knygas. Kad ir kokie jautrūs būtų, nenutrauks su tavimi ryšių Joyce'as ir Kafka. Romainas Gary nenulips nuo postamento Basanavičiaus gatvėje ir nemes į recenzentą bato, ir nebus taip, kad Fitzgeraldas nebesisveikins, ir neaprėks tavęs Heming­way'us. O Proustas, užuodęs tokį patį pyragaitį, kokį valgė skaitydamas apžvalgas, nenubalsuos prieš tave premijų skyrimo komitete. Gali ramiai burnoti net ant Coelho, Browno ar Beigbederio. Bet jei kartą sulauksi keisto, matyt, su google translatorium išversto pikto komentaro, tai jau, žinok, prasti popieriai.

Justinas Žilinskas. „KGB vaikai". –­ Vilnius: „Aukso žuvys", 2013.

Ir aš, ir aš pamenu laikus, kai su tėvais nuomodavomės VHS videokasetes. Filmų pasitaikydavo įvairių. Saldžių ir graudinusių, pavyzdžiui, „Žinutė butelyje", ir tuo metu visai neaiškių, tik vėliau pamėgtų kaip „Amerikos grožybės". Justino Žilinsko knyga-vaizdajuostė originaliu apipavidalinimu tiesiog pirštu baksnoja į save knygynuose. „Mūsų praeitis niekur nedingo. Paslaptis, išdavystė, meilė, prisitaikymas, ištikimybė", – šūkauja knygos viršelis kaip koks laikraščių pardavėjas. O buvo taip: kartą ką tik studijas baigusio Viliaus gyvenime iš niekur atsiranda sesuo, ir dar ne šiaip kokia, bet su galiomis („Tą nepaprastą dovaną – ne, kokią dar dovaną, pradžioje tiesiog nesąmonę – supratau būdama gal kokių dešimties (...) Įsivaizduokit, jeigu tėvai (nors dabar turėčiau sakyti įtėviai) ant manęs rėkdavo, aš sušaldavau. Tiesiogine prasme! O teigiami svetimi jausmai mane sušildydavo. Būtent jausmai, ne žodžiai. Kaip vėliau sužinojau, vaikystėje daktarai diagnozavo ligą – kažkokią termoreguliacijos disfunkciją", p. 67). O tada ir prasideda: kitų žmonių su galiomis sąrašai, persekiotojai, pagrobėjai, blogiečiai, geriečiai, „mėlynas kraujas", susišaudymai, KGB, žydai... Kaip kokios salotos iš kiaulienos, šokolado, pomidorų, kiaušinių, lašišos ir plaktos grietinėlės.
Net atleidus už klišes, iki gero, įtraukiančio, dėmesį kaustančio trilerio trūksta: siužeto posūkiai nuspėjami, dialogai perkrauti paaiškinimais, apskritai per daug nukrypstama į pasirinktam žanrui netinkamą detalizavimą ir aprašinėjimą. Pasakotojų kalbėjimo stilius monotoniškas, o patys personažai... Rasai, kurios gyvybei gresia pavojus, svarbiausia slėptuvės komfortas („ten turėtų būti šiltas vanduo, balta patalynė ir galimybė bent nusipirkti drabužių!" p. 237). O paprastam vaikinui Viliui, per pora dienų įsisukusiam į naujos „Kieto riešutėlio" dalies vertą veiksmą, – gerai išsimiegoti: „Ech, reikia keltis, reikia veikti. Bet kaip tingisi... Kaip gera gulėti, tiesiog gulėti, žiūrėti į lubas, į tingaus rudens ryto atspindžius sekcijos stikluose. Arba kaip vaikystėje – matyti užuolaidos ornamentuose veidus, fantastinius mechanizmus ar keistas būtybes. Ir vis dėlto, kiek to laiko, kad jau šviesu? Oho, ir vėl beveik vienuolika! Pradedu gyventi pagal principą trumpos dienos, ilgos naktys... Gerai pamiegojau, nekeista, kad galva vėl lengva, šviesi" (p. 246).
Didžiausias knygos privalumas – atpažįstami laiko ir vietos ženklai. 1996-ieji, gariūnmetis, brigados, pirmi folksvageno golfai, plytos dydžio motorolos, „Dinamika" ir „Nirvana", „Amatininkai" ir politinės realijos, Kaune dygstančios naujųjų lietuvių pilaitės ir seni Vilniaus troleibusų stotelių pavadinimai. Kai kur pro socialinį teksto turinį prasikala ir universalesnės patirties daigeliai: „Kažkodėl prisiminiau, kaip dar sovietmečiu, pasirodžius naujiesiems troleibusų modeliams, važiuodavome bent stotelę, kad pasiklausytume to keisto zyzimo, atsirandančio troleibusui greitėjant" (p. 260). Peržengus vieną kitą šimtą puslapių veiksmas pagreitėja, siužetas ima netikėčiau rangytis, o veikėjai pradeda daugiau keiktis.

Marijus Gailius. „Šlapias spalis". – Vilnius: Lietuvos rašytojų są­jungos leidykla, 2013.

„Mano mintyse tik debesys, ir aš nežinau, kada pradės lyti. Kiekvieną dieną – debesys. Po lietaus pasidaro lengviau, po lietaus išnyra vaivorykštė ir pragiedrėja, bet aš matau tik debesis, – galop daoistine maniera atitaria mergina iš Šanchajaus, susigūžia, susineria rankas ir kelia koją ant kojos, sukdama smulkų veidelį į tamsą už stiklo" („Metro", p. 61).
Prozininkai fechtuojasi! Recenzijų karas! Marijui Gailiui Pirmosios knygos konkurso finale pralaimėjęs Vytautas Varanius gegužės trečiosios „Litmenio" numeryje išpila kibirą pagiežos autoriui, o ne novelių rinkiniui, – tarp priekaištų it šaukštas medaus degute paskęsta ir taiklūs V. Varaniaus pastebėjimai. Recenzija mane paveikia kaip reklama knygai ir antireklama V. Varaniui – puolu užsisakinėti „Šlapią spalį" bibliotekoje įsivaizduodama, kaip pulsiu atsikirtinėti. Bet mane pralenkia ir ginti M. Gailiaus tekstų stoja Rasa Milerytė („Literatūra ir menas", 2013-05-24). Tuo metu kažkur pajūryje, iš kurio kilęs ir pats autorius, Dainius Vanagas „Gintaro lašuose" parašo kitą recenziją, kurioje gana tiksliai įvardija knygos privalumus ir trūkumus (gal kiek be reikalo susitelkdamas prie pastarųjų). Galandamos špagos, žvanga metalas. Darosi baisu kišti trigrašį.
„Šlapiame spalyje" ne vien lietus, vėjas, audringa jūra ir „sumušto paakio spalvos debesys" (p. 87), kaip to paties pavadinimo novelėje, nors nuotaika dažnai rudeniška, kaip tirštu egzistenciniu nerimu plūstančiuose tekstuose „Sutemų namai" ir „Žmogus pelėsis". Čia panišką baimę kelia grėsmingas, anapusybe dvelkiantis, į savą, namų erdvę prasibraunantis Kitas.
Knygoje galima aptikti cukraus, druskos ir pipirų: po sniegą klampojantį laidotuvių fotografą, je t'aime Eifelio fone kartojančių porelių, 2084-aisiais po apsemtą Palangą plaukiojančių akvamobilių, Joną Šliūpą ir net Kęstutį su Birute iš LDK, ir vaidilučių. Smagiausias rinkinio tekstas – „Birutės pagrobimas" („Kol sūnėnas maukė alų tiesiai iš ąsočio, Algirdas skaitė štai tokio turinio laišką nuo jaunėlio: Brangus broli! Varom mergų. Su pagarba, Trakų ir Žemaičių valdovas Kęstutis", p. 112).
Rinkinio novelės labai įvairios ir nelygiavertės. Atpažįstamos, puikiai užčiuoptos, vaikystės patirties blykstelėjimais gyvi tekstai „Paskui mirė tėtis" ir „Sutiksiąs lūšį". Dirbtinai sukonstruotas atrodo „Šlapias spalis". Kažin, ar išliekamosios vertės turi socialinės kritikos rašiniai: „Atsuktuvas", „Promenada". Bereikalingi seniokiški pagrasymai („Toks šitas laikas, visuomenės būvis, neapčiuopiamosios ir nesuturimosios (N) kartos pasaulėvoka: jaunikliai skuba, gula, mylisi, kartu gyvena, tuoktis nemano ir paskui tarsi atitoksta – kas tą N individą apskritai sieja su Kitu?" p. 77). Recenzentai taip pat pabrėžia stiliaus (banaloko, publicistiško) trūkumus, autentiškos kalbos reorganizacijos stoką.
Dabar turbūt reikėtų parašyti klišę: bet jaunam autoriui dar viskas prieš akis, ateityje tikimės geresnių tekstų. O jei nuoširdžiau – daugiau tokių kaip „Paskui mirė tėtis", „Sutiksiąs lūšį" ir būtinai „Birutės pagrobimas"! Šitaip galima būtų smagiai perkonstruoti visą LDK istoriją.

„Poezijos pavasaris 2013". Sudarė Antanas Šimkus, Gytis Norvilas ir Benediktas Januševičius. – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2013.

„Varna Albertina net aukštyn kojom skrisdama miegos!" – pradėjau dainuoti, kai pamačiau „Poezijos pavasario" almanachą su raudonu apverstu paukščiu ant viršelio. „Pamaniau, kad beždžionė", –­ tarstelėjo poetus priėmęs Vilkaviškio meras. Kažkas iš kolegų sugalvojo –­ grumpy bird (aliuzija į internete plintančio paniurusio katino vaizdus). Įdaryta paprika, pamuštas bombonešis, o kodėl jis apverstas? Pagaliau draiskosi apipešiotos PoPa paukštės plunksnos ir darosi įdomiau gyventi. Almanache, be poezijos, yra dar šio bei to. Tad apie šį bei tą.
Trys anketos klausimai autoriams maždaug tokie: ką gero pernai perskaitėt? Ką manot apie tarmes? O apie literatūrinius festivalius? Kalbėdami apie įsiminusias pernykštes knygas poetai dažniausiai mini Gintaro Bleizgio „Sodą" ir Gyčio Norvilo „Išlydžių zonas". Dėl tarmių dauguma pasisako panašiai: „Tikra poe­zija yra tikra poezija, kad ir kokia kalba ar tarme ją rašytum" (Marius Burokas, p. 64). Apie festivalius ties ta pačia R raide išrikiuoti Rimvydas ir Romas atsiliepia skirtingai: „Literatūrinius festivalius nepaprastai vertinu. Mano manymu, tai kultūros žaizdrai, vėliau įsimetantys liepsnomis į periferijas, miegamuosius didmiesčių rajonus, televizoriaus pasiglemžtas širdis..." (R. Stankevičius, p. 90) „Esu intravertas, individualistas, „vienišas vilkas". Todėl nemėgstu minios ir viešumo. Devyniasdešimt procentų festivalinio šurmulio –­ tuštybių mugė. Bet vis dėlto dar lieka dešimt procentų. Kad suvoktum, jog nesi vienišas idiotas (yra ir daugiau)" (R. Daugirdas, p. 95).
Prisimenamas „daugelyje žmonių, susitikimų, pokalbių likęs gyventi" Marcelijus Martinaitis, minimas Sigito Gedos 70-metis, Tarmių metams atsodinamas „Anykščių šilelis", mirusiųjų balsais pragysta šimtametis Vilniaus geto žydas Avromas Suckeveris, o gyvųjų – dešimt pernai knygas išleidusių poetų iš almanacho CD.
Dalis tų gyvųjų susirinko į festivalio skaitymus Vilniaus žydiškajai kultūrai atminti, vykusius Didžiosios sinagogos vietoje pastatytoje pradinėje mokykloje. „Guliu aš karste / lyg mediniam drabužy, / guliu. / Tebūna jis luotu / linguojamu ūžesio, / tebūna lopšiu" (A. Suckeveris, iš jidiš kalbos vertė M. Kvietkauskas, p. 141).
Na, o visa kita. Visa kita poezija. Lietuviškoji. Sudarytojų nuomone, įdomiausi pernai kultūrinėje spaudoje publikuoti eilėraščiai. Ir lietuviškai popierin „sugulę" aštuoni užsienio svečiai. Norėtųsi sakyti: nuo Keiptauno iki Folklendo salų, pasak festivalio laureatės Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraščio žodžių. Latvė, amerikietė, ukrainietė, olandė, airis, lenkas, prancūzas ir bosnis. Nuo krikščioniškajai literatūros tradicijai atstovaujančio provansiečio Pascalio Riou iki Krokuvos kalnakasybos ir metalurgijos akademiją baigusio Miłoszo Biedrzyckio.
Šiame almanache man, ko gero, labiausiai patikusio Donato Paulausko teksto nuotrupa: „Už kalbėjimo, už paskutinio paviršiaus, / už rašymo ir balso, už paskutinės molekulės / kaitrioje operacinės lempos šviesoje... / prarasti, viską prarasti, / kad galėtum / sukurti kambarį / atradimui..." (Beckettui, p. 25)