Rasa Milerytė. Vytautas Kaziela: „Kultūra ir menas vaikšto tik Vilniaus gatvėmis?“

Vytautas Kaziela – uteniškis poetas, žurnalistas, leidėjas. 2018 m. leidykla „Kauko laiptai“ išleido 11-ąją poezijos knygą „Alyvmedžiai“. Anot knygos leidėjo ir redaktoriaus Viktoro Rudžiansko, V. Kaziela – nepagrįstai užmirštas.

Vytautas Kaziela. Ugnės Žilytės piešinys
Vytautas Kaziela. Ugnės Žilytės piešinys


Esate sakęs, kad knygas reikia skaityti, o ne apie jas kalbėti. Vis dėlto paklausiu: apie ką jūsų naujausioji knyga?


Prieš pradėdamas rašyti šią knygą, jau žinojau pavadinimą. Tikintieji žino apie Alyvų kalną – vietą, į kurią savo paskutinės maldos pasitraukė Jėzus, ir alyvmedžių giraitę. Prieš keliolika metų važiuodamas Dzūkijos keliais iš tolo pamačiau žydintį lietuviškų alyvų krūmą, o privažiavęs arčiau ir seną kryžių jame – lietuviškos kančios ir tikėjimo simbolį. Sakysite, Jeruzalės alyvmedžiai išoriškai neprimena lietuviškų alyvų. Galbūt. Bet tik išoriškai, esmė – giliau...

Vieni literatūros kritikai mano knygą vadina išminties, kiti – senatvės knyga. Man labiau patinka pirmieji. Bet gal šiek tiek teisūs ir antrieji. Reikia sulaukti atitinkamo amžiaus, kad galėtum atsitolinti, atsitraukti, kad atokumoje, kur nėra pašalinio triukšmo, galėtum apmąstyti sau svarbius dalykus, kad galėtum į nueitą gyvenimo kelią pažvelgti tarsi iš šalies.

Apie ką rašau? Apie tai, apie ką rašo visi poetai. Apie tikėjimą, viltį ir meilę. Kas būtume be jų? Gyvūnai, bijantys mirties. Nes neturėdami tikėjimo prarandame viltį, o gyvendami be meilės netenkame visko.

Knygoje yra eilėraščių apie meilę, gal be jaunatviškos aistros, bet su brandos išmintimi, kai svarbūs tampa kiti dalykai. Yra eilėraščių apie namus. Jie visada man buvo svarbūs. Su „Alyvmedžiais“ baigiu kalbėti apie tai, apie ką pradėjau knygose „Ištinka šviesa“ ir „Vieta ir kiti nutylėjimai“. Jei Dievas duos, gal dar parašysiu kokią knygą. Nežinau kokia, bet žinau, kad bus kitokia.


Gyvenate Utenoje. Regionuose kultūrinis gyvenimas kitoks nei didžiuosiuose miestuose. Čia mažiau renginių, lėtesnis kultūrinis gyvenimas, mažesnė kuriančiųjų bendruomenė. Ar Utenoje galite save realizuoti, ar netrūksta erdvės?


Tai mano apsisprendimas, už kurį jau sumokėjau. Visada tikėjau, kad mažame mieste galima daugiau padaryti. Gal pasirodysiu nekuklus – per gyvenimą man pavyko šį tą nuveikti. Dideliame mieste reikia kurtis jaunam. Tada atsiveria didesnių galimybių ir perspektyvų. O dabar... Manęs nebetraukia didmiesčio triukšmas, aš, kaip ta kregždė, užsimuščiau į Vilniaus ar kito didmiesčio stiklainius... Žinote, kodėl netekome Broniaus Radzevičiaus, Antano Masionio, Raimondo Jonučio, daugybės kitų talentingų žmonių? Jie buvo ne miesto žmonės. Juos nužudė miesto žvėris. Dabar man reikia tylos ir atokumos. Kad galėčiau daug ką apmąstyti. O dėl kultūrinio gyvenimo, kultūrinio ar meninio vyksmo, – esu pastebėjęs, kaip stipriai sumažėjo atstumai. Nuvažiuoti į renginį, spektaklį, parodą Vilniuje nereikia nė valandos. Svarbu, kad noro būtų.


Utenoje gyvena Petras Panavas, Regina Katinaitė-Lumpickienė, Alvydas Katinas, Stepas Eitminavičius. Yra eilėraščius bei prozą rašančiųjų, kurie nepriklauso Rašytojų sąjungai, nėra įvertinti premijomis, jų kūryba žinoma tik mūsų rajone, na, galbūt dar aplinkiniuose miestuose. Neabejoju, esate skaitęs jų kūrinius. Kokia ta ambicijų išplaukti į plačiuosius vandenis neturinti Utenos kūrėjų bendruomenė?


Dar nepaminėjote į Škotiją emigravusios Rūtos Mikulėnaitės-Jonuškienės. Visi turi mažiau ar daugiau pamatuotų ambicijų. Utena – įdomus miestas vien todėl, kad net, rodos, ir tada, kai nebėra kam nustebinti, iš kažkur atsiranda, pavyzdžiui, Rasa Milerytė. Yra keletas įdomesnių vyresnių autorių. Džiaugiuosi, kad žmonės rašo, pina tautines juostas, drožia. Tai ateina iš noro gyventi gražiau, bent truputėlį pakilti aukščiau kasdienybės. Išleidžia, pavyzdžiui, nepretenzingas literatas savo eilių knygelę 50 ar 100 egz. tiražu ir išdalija draugams, pažįstamiems. Kas čia bloga? Jie neatima iš kitų pinigų, tai daro už savus. Kalbant apie vietinių kūrėjų bendruomenę, – ji liūdnai sensta. Bet tai vyksta visoje Lietuvoje. Su šia karta išeis ir kai kurios vertybės. Aš pats prieš 7 metus stengiausi įkalbėti poetę R. Katinaitę-Lumpickienę palikti tarminę kūrybą ir grįžti prie bendrinės kalbos. Dabar nebeįkalbinėju, nes suvokiau, kad po mūsų kartos niekas ir niekada neberašys tarmiškai. Žinoma, stebiu kuriančius žmones. Ir ne tik Utenoje.


Ar toliau nuo sostinės gyvenantis kūrėjas gali būti pastebėtas?


Žinoma, gali. Juk buvo pastebėtas Stasys Jonauskas, Vytautas Stulpinas. Vienas svarbus dalykas – knygos turi būti geros. Gal net geresnės nei kitų.

Ką reiškia pastebėtas? Jaučiu, turite galvoje literatūrines premijas. Nesu jų gavęs ir negausiu. Bet gavęs premiją nė vienas autorius nepradėjo rašyti geriau. Greičiau atvirkščiai. Kartais galvoju, kad jos labiausiai reikalingos atokumoje kuriančiam žmogui. Ne jam pačiam. O kultūros ekspertams. Ar normalu, jog ketvirtį amžiaus Lietuvos rašytojų sąjungai priklausantis autorius nėra gavęs finansavimo nė vienai savo knygai? Arba įvyko klaida jį priimant į kūrybinę sąjungą, arba...


Įtariu, vienas dėsnis regionuose nesiskiria nuo galiojančio didmiesčiuose – reikia turėti draugų, kad būtum pastebėtas. Nesakau, jog tai būdinga visam meno pasauliui, bet...


Praėjo tie laikai, kai literatūrinė Lietuva ir iš Vilniaus matėsi. Sakau, gal miškai apie Vilnių aukštesni tapo, gal tankesni. O gal beveik neliko tų, kurie sugebėjo matyti, kurių regėjimui netrukdė savo paties spindesys. Man labai trūksta Jono Strielkūno, Marcelijaus Martinaičio, Onės Baliukonytės, Valdemaro Kukulo žiūrėjimo ir kalbėjimo. Jie turėjo Dievo dovaną įžvelgti giluminius procesus. O dėl draugų... Nesu ir nebuvau bandos žmogus. Nors priklausyti bandai ir naudingiau, ir saugiau.


Esate įsteigęs savo leidyklą, tačiau „Alyvmedžius“ leidote „Kauko laiptuose“. Kodėl?


Mes, leidėjai, turime prietarą – neleisti savo knygų nuosavoje leidykloje. O iš tikrųjų leidyklą renkuosi pagal tai, koks redaktorius ten dirba. Knygą „Užklumpa šviesa“ leidau Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje, kai joje dirbo Valentinas Sventickas. Man nereikia redaktoriaus, kuris taisytų eilėraščius, bet reikia, kad parodytų, ką reikia man pataisyti. Visada reikia žvilgsnio iš šalies. Pažįstu kelis redaguoti neleidžiančius autorius. Paskui pyksta ant kritikų, baksnojančių į klaidas. Man patinka reiklūs redaktoriai. Geriau ilgiau padirbėti su knyga, bet kad joje neliktų nieko nereikalinga. Redaktorius turi pareikalauti iš tavęs gal net daugiau, nei manai galintis padaryti. Iš pradžių pyksti, o paskui imi ir padarai.

„Kauko laiptai“ išleidžia jau antrą mano knygą. Viktoras Rudžianskas – geras redaktorius. Pats būdamas leidėjas suprantu, kaip svarbu, jog knygą iki pabaigos lydėtų tas pat žmogus. Nuo redagavimo iki maketo, nuo maketo iki spaudos. Kad tas pat žmogus ne tik iščiupinėtų eilutes, bet ir popierių. Be to, ši leidykla turi nuostabią dailininkę Ingą Zamulskienę, puikiai jaučiančią poeziją. Manau, „Kauko laiptai“ – dabar geriausia leidykla poezijos knygoms leisti.


Didžiosios leidyklos gali sau leisti atsirinkti, kurias knygas leisti, bet mažoje leidykloje, mažame mieste turbūt viskas vyksta kitaip. Kokius kriterijus keliate leidžiamoms knygoms?


Nėra pasirinkimo. Neišleisi tu, išleis kita leidykla arba spaustuvė, neturinti nei redaktoriaus, nei dailininko. Todėl ir leidi. Bandai, kiek gali, padėti autoriui, aišku, jei jis to nori. Ir labai džiaugiesi, kai pavyksta išleisti gerą knygą. Jei iš kažkur nukrenta geras autorius.


Įdomi jūsų iniciatyva – almanachas „Atokios stotys“, kuriame publikuojama Lietuvos periferijose ir emigracijoje gyvenančių lietuvių poetų kūryba. Kertiniai žodžiai – periferija, emigracija. Kodėl ne didmiestis?


Didmiesčių poetai turi daugiau galimybių. Mes, gyvenantys periferijose, kartais pasijuntame, lyg gyventume ne toje pačioje Lietuvoje. Nors ir priklausome Lietuvos rašytojų sąjungai, bet dažniausiai Kultūros taryba mūsų knygų neremia. Ekspertams mūsų pavardės negirdėtos. Turėtų būti žinoma, kiek šiais metais bus skirta knygų leidybai, o kokias knygas leisti, turėtų nuspręsti Lietuvos rašytojų sąjunga. Žinoma, ir šiuo atveju liktų nepatenkintų, bet, tikiu, jų būtų mažiau. Daugeliui Kultūros ministerijos klerkų atrodo, kad kultūra ir menas vaikšto tik Vilniaus šaligatviais ir jokiu būdu nebraido provincijos purve. Dar mus įsileidžia į „Poezijos pavasario“ ir kitus festivalius. Per festivalį nuvažiuoji į kitą Lietuvos pakraštį, skaitai savo kūrybą, o paskui išgirsti: man patiko jūsų kūryba, bet kodėl jūsų knygų nėra bibliotekoje? Aš taip pat norėčiau paklausti – kodėl.

Grįžkime prie „Atokių stočių“ almanacho. 2018 m. išėjo aštuntasis. Sudėliojęs pirmąjį nustebau: Lietuvos periferijose labai daug įdomių ir gerų autorių. O kalbėdamas apie lietuvių rašytojus, gyvenančius išeivijoje, noriu pabrėžti, kaip svarbu, kad trapūs siūlai, jungiantys juos su Lietuva, visai nenutrūktų. Juk jie – mūsų literatūros dalis. Aš nedaug galiu, bet, kiek galiu, tiek darau.


Pamenu, viename renginyje Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje nuskambėjo žodžiai, kad jūs ir V. Rudžianskas mėgstate pasivaržyti, kuris ras ir išleis naują įdomų poetą. Kaip sekasi ieškoti, kur ieškote?


Gal būtų per drąsu lyginti „Kauko laiptų“ ir mūsų leidyklėlę. Pas mus ateina tik labai neturtingi autoriai. Jų niekas neremia. Džiaugiuosi, jei per metus pavyksta išleisti 1–2 geras knygas. Dar 2–3 vidutines. Kuo geresnis autorius, tuo lengviau su juo dirbti. Pradėjus galvoti apie atradimus, pirmiausia į galvą ateina Virginijos Žvarėlaitės, o iš praėjusių metų – kunigo Justo Jasėno pavardės. Daug metų kuravau Molėtų rajono literatus. Išaugo stipri jaunų, įdomių autorių karta. Naiviai tikėdami rašėme projektus ir gavome finansavimą tik vienai knygai. Geriausius autorius be pykčio ar nuoskaudos perleidžiu „Kauko laiptams“ ar kitai žinomesnei leidyklai. Ateina laikas, kai turi tai padaryti. Dėl pačių autorių.


Dar viena jūsų veikla – laikraščio leidyba. Jau seniai rūpi paklausti: regionuose egzistuoja spaudos laisvė?


Kodėl tik regionuose? Manote, spauda yra laisva? Jau daugiau nei tris dešimtmečius dirbu spaudoje. Mūsų rinka per maža, žmonės pernelyg neturtingi, spaudos rėmimo įstatymai netobuli. Kad laikraštis būtų bent jau iš dalies nepriklausomas, jo tiražas turi būti didesnis negu 3 tūkst. egzempliorių. O rajonų laikraščių tiražai, geriausiu atveju, tesiekia pusantro. Neretai net ir mažiau. Nors jų leidėjai nepriklauso partijoms, už jų vis tiek kyšo politikų ausys, verslo grupių rankos. Vienas Seimo saugumo komiteto pirmininkas žadėjo skatinti tiriamąją žurnalistiką. Puiku. Nejaugi niekas nepastebėjo, kad tiriamoji žurnalistika mirė? Ne dabar. Prieš 10 metų. Redakcijose dirba perpus mažiau žmonių nei 2005–2008 m., nors apimtys tos pačios. Kai žurnalistui mokamas 400 eurų atlyginimas, o honoraras tesiekia 20 eurų už straipsnį, apie kokią tiriamąją žurnalistiką kalbame? Į jos vietą atėjo užsakomoji žurnalistika.

Ir dar: apie kokią spaudos laisvę galima kalbėti, kai prekybos tinklą valdantis verslininkas už kritiką uždraudžia tinklo parduotuvėse prekiauti su jo pozicija nesutikusį laikraštį? Svaigus jausmas ta nepriklausomybė... Bet šiandien, geriausiu atveju, galime kalbėti apie padorumą. Apie padorią ir nepadorią žurnalistiką.

Deja, kai kurių leidėjų darbo metodai priartėja prie šantažo ir net prievartavimo ribos. Va, kažin kas iš valdžios vyrų ar moterų kalbėjo, kad spaudoje turėtų būti daugiau teigiamos informacijos. Net įstatymais žadėjo tai įtvirtinti. Primityviausias būdas ką nors uždrausti, įpareigoti. Daug sudėtingiau paskatinti, sudaryti sąlygas. Duokite man 50 tūkst. eurų dotaciją per metus ir mielai leisiu įdomų, pozityvų laikraštį. Arba į projektų vertinimo kriterijus kas nors įtrauktų pozityvumo kriterijų ir už pozityvumą skirtų 20 balų. Bet nėra to. Ir nebus.

 

Draugai