Iš pirmo žvilgsnio šios knygos struktūra gali sugluminti. Romanu ją vargu ar pavadinsi – netgi „fragmentų“ romanu, kai jungiami asociatyvūs teksto gabalai, o siužetas ganosi tolimose Arkadijos pievose (paprasčiau tariant, kai autoriui siužetas nelabai rūpi). Bet... „Triukšmaujantys: katalikai“, manyčiau, turi siužetą – ir labai tvirtą, nors jeigu skaitytum knygą priešokiais, o ne nuosekliai, galbūt tokia mintis ir nekiltų. Visų pirma – ryškinamas linijinis laikas, kiek subjektyviai, bet labai įdomiai ir savitai, jungiant specifines temas, pasitelkiant vietines (Lietuvos) ir pasaulio aktualijas, neapsiribojant siaura geografine erdve. Antra (tai pabrėžia ir rengėja), pagrindinis veikėjas yra kinas Lou Tseng-Tsiangas, vėliau tapęs katalikų vienuoliu, broliu Celestinu; jo gyvenimo istorija bene nuosekliausiai išdėstyta, ko gero, netgi išsprūsta iš faktų-gandų konteksto ir priartėja prie visaverčio beletristikos veikėjo tipažo. 

 

„Triukšmaujantys katalikai. Lengvas būdas parašyti istorinį romaną. Faktų ir gandų kortelės“. Parengė Agnė Žagrakalytė. Knygos dailininkė Eglė Kirlytė. – V.: „Tyto alba“, 2022. 

 

Knygos rengėją domina laikas ir to laiko žmogus – laikotarpio palydovas, liudininkas. Autentika, kuri ne tik žavi, bet ir gąsdina, taip pat sukelia déjà vu jausmą, liudijantį, kad istorija kartojasi, tik kitokiomis formomis ir pavidalais, o gal net paradoksais. (Kaip pavyzdį būtų galima pateikti porą susijusių įvykių: 1840 m. rugsėjo 11 d. Kinijoje, Uhane prie kryžiaus pririšamas ir lėtai pasmaugiamas misionierius Jeanas Gabrielis Perboyre’as, p. 20; 2020 m. „Uhane dūstantys vietiniai kinai katalikai ir piligrimai meldžia šiame mieste kadais uždusinto šv. Perboyre’o užtarimo“, p. 88.)

Nuo Lou Tseng-Tsiango gyvenimo istorijos, kurią galima įsivaizduoti šios knygos „siužetu“, pagrindine pasakojimo linija, atsišakoja gausybė šalutinių linijų, personažų, gandų, faktų ir netgi anekdotų (vienas geriausių – apie graikų skafandrininkus, lošiančius kortomis po vandeniu, p. 228). Neatidžiam skaitytojui gali susidaryti įspūdis, kad tų šalutinių linijų ir linijėlių gausa ir margumas – gana chaotiškas, padrikas. Bet taip nėra. Ir faktai, ir gandai (užduotis skaitytojui: kaip atskirti vienus nuo kitų?!) pateikiami sistemingai ir tvarkingai, pagal tam tikrą logiką. Sakyčiau, prisitaikyta ir prie skaitytojų, kurie neįsipareigoja siužetui – šią knygą įmanoma skaityti atsitiktinai atsivertus bet kurį puslapį. Įprastai knygas perskaitome vieną kartą ir vėliau prie jų nebegrįžtame, o štai prie šios vis sugrįžti ne tik galima, bet ir būtina. Ir ne tik pasitikrinti faktų, bet ir (po tam tikro laiko, įvykus kokiam nors laikotarpio paradoksui ar anekdotui) pamatyti juos naujoje šviesoje. Taigi A. Žagrakalytės kūrinį apibūdinčiau taip: knyga, neprarandanti aktualumo, nesenstanti. Jau nekalbu apie tai, koks platus gali būti skaitytojų ratas – istorikai, kariškiai, vyno ir maisto žinovai, menininkai, pedagogai, studentai, moksleiviai, influenceriai ir kt.

Skaitydama bandžiau sisteminti faktus ir gandus pagal temas, bet, tiesą pasakius, toks darbas tik atima teksto skaitymo smagumą. Be to, ir nelabai prasmingas. Juk prie kiekvieno fakto-gando pridėtas simbolinis paveiksliukas – autorė įvardija tuos paveiksliukus kaip ženklus, padėsiančius skaityti šią knygą. To, sakyčiau, visiškai pakanka. Žavingos ištraukos iš kantičkų, platus pateikiamų citatų spektras: nuo senovės kinų autorių iki „Nedėldienio skaitymų“ ir babos Elžbietos išminties. Giminės istorijos gijelė neįkyriai ir organiškai įsiaudžia į bendrą pasakojimo struktūrą ir suteikia jam asmeniškumo, intymumo, nepa­stebimai ir grakščiai pereinama prie pačios autorės žvilgsnio į fiksuojamus įvykius. Ir nors bene visuose pateikiamuose faktuose-ganduose juntamas autorės literatūrinis stilius – žaismingas, leng­vas, bet ne bravūriškas ir toli gražu ne lengvapėdiškas, turbūt geriausiai jis atsiskleidžia skyreliuose „Muziejus“ ir „Nuotrauka“. 

Žvelgiant į paveikslus ir nuotraukas, juos vertinant ir apie juos pasakojant, iš tiesų, rodos, svarbiau ne konstatuoti faktus (koks istorinis įvykis ar asmuo pavaizduotas paveiksle), bet ir žvelgti į jį ir interpretuoti asmeniškai. Tarkim, tikimasi, kad žvelgiant į Vaterlo mūšio panoraminį paveikslą muziejuje, rengėjos dėmesys kryps į prancūzų kavaleriją, bet ši žavisi kirasyrų šalmais, kokardomis, žirgų balnais su leopardo kailio aksesuarais ir alkoholio statinaites kautynių dalyviams nešiojančių panaičių laibumu ir galvelių žvit­rumu („1815 m. Vaterlo (Waterloo)“, p. 23). Ir būtų sunku teigti, kad tai nėra svarbu! Ir – taip pat – kad prancūzų kavalerija su tuo neturi nieko bendro!

Arba štai kaip nuotraukoje matomas Lou Tseng-Tsiangas: pabrėžiamas šilko švitesys, aksomo apykaklė, ordinų žvaigždės, „akinukai tokiais rėmeliais, kad rodos be rėmelių“ („1907 m. Haga. Lou Tseng-Tsiangas“, p. 143). Tarsi ir nieko ypatingo, detalės santūrios, bet iškalbingos. Ir labai gerai, kad jomis nepiktnaudžiaujama. Kaip ir interpretacijomis. „Pasaką apie Petrą kareivį“, kurią „užrašė Kazimieras, perrašė Agnė“, galima laikyti modernia pasakos versija, keliančia šypseną ir pasigėrėjimą knygos sudarytojos stiliumi, tačiau į „perrašymą“ šiuo atveju jau reikėtų žvelgti įtariau, jeigu trokšime šimtaprocentinės autentikos (p. 80).

Dar viena tematinė grupė, galinti išvirsti į šalutinius siužetus, yra „Laiškai“. Man įdomiausi pasirodė kareivių laiškai iš fronto, kuriuose apstu ir karo klaiko, ir absurdo, ir juodojo humoro, pvz., Jozefas – jau viena koja namie; rašydamas iš ligoninės primygtinai ragina savo žmoną kvėpintis („Žinai, kaip man patinka delikatūs parfumai, vibruojantys nuo moterytės“, p. 213) ir atgauti gražią krūtinę („tikiuosi, kad valgai gerai“, p. 198), bet po operacijos koja gangrenuoja, ir paskutinį laišką Jozefo žmonai rašo jau kapelionas. Kareivio Raimondo laiškai beveik pretenduotų į Ericho Marios Remarque’o „Vakarų fronte nieko naujo“ arba Kurto Vonneguto „Skerdyklos Nr. 5“ atmosferą, mat juose gausu linksmo absurdo, atsiskleidžia autentiški charakteriai, detalės ir likimai. 

Apskritai A. Žagrakalytės knyga – tarsi konspektas, savotiškas paruoštukas ne vieno žanro romanui: meilės (Lou ir Bertos susitikimas, pagarba ir ištikimybė), kelionių (Belgija, Lietuva, Kinija), antikariniam-satyriniam (Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, ipritas ir fosgenas, „Didžioji Berta“, dronų pirmtakai – „naujoviškos bombos V1 ir V2“, p. 293) ir galbūt netgi kulinariniam (bent jau vyno istorijai Lietuvoje tikrai pasitarnautų). Sakytum, A. Žagrakalytė, pririnkusi tiek įdomybių, galėtų įsipareigoti visus tuos romanus ir parašyti. Betgi ji grakščiai išsisuka nuo tokių įsipareigojimų: „Ilgiems pasakojimams mes nebeturime laiko. Tad to laiko jums šiek tiek pakarpiau, kas man buvo gražu. Savo laike atsirinksit, kas jūsų“ („Vietoj įžangos“, p. 9). Ir su švelnia ironija prideda paantraštę „Lengvas būdas parašyti istorinį romaną“. Nė velnio tas būdas nėra lengvas – neįmanoma paliudyti istorinio laiko, jame negyvenant. Man atrodo, kad knygos sudarytoja tai žino.

Tačiau svarbiausia šioje knygoje vis dėlto ne tai. Kodėl „triukšmas“, kodėl „katalikai“? Ką tai galėtų reikšti sekuliarizacijos amžiuje? Kodėl tiek daug faktų, gandų, paradoksų, peripetijų, susijusių su šventaisiais, misionieriais, kankiniais, bažnyčių statymu, vienuolynais, krikščionybės kultūra ir politika? Dėl paprasčiausios priežasties – katalikybė sukūrė Vakarų civilizaciją, Lietuva – ne išimtis (kortelėse minimi Antanas Strazdas, Kazimieras Jaunius, Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas, Maironis, Jurgis Matulaitis, Andrius Rudamina). Pagaliau knyga ir baigiama kunigo Felikso Eremino 1945–1946 m. dienoraščiais, atskleidžiančiais, koks likimas laukia Lietuvos atėjus totalitarinei okupacinei santvarkai, kuriai, kaip rašė George’as Orwellas, svarbiausia įminti žmogaus veidą į purvą. 

Aldousas Huxley’s ir Clive’as Staplesas Lewisas primena ir kitą žmogaus sunaikinimo būdą – hedonistinę pasaulėžiūrą, kai visuomenė formuojama kaip laimingų gyvūnų bendruomenė, patenkinanti savo instinktus ir norus. Abi didžiosios XX a. distopijos, žvelgiant į nūdieną, nė kiek nepaseno, nekalbant jau apie C. S. Lewiso įžvalgas. Žinoma, trokštant ramaus gyvenimo, kalbėti apie tai nepolitkorektiška, gal netgi nepadoru. Galite būti apkaltintas keliąs sąmyšį ir liguista vaizduote. Kam kelti triukšmą, ponai, jeigu nėra pagrindo? Bet šioje knygoje pateikti pavyzdžiai rodo, kad „triukšmauti“ reikia ir yra dėl ko. Ir turbūt visada reikės. Taigi „Triukšmaujantys: katalikai“ – apie trapią, skaudžią ir kilnią žmogiškumo esmę ir misiją.