Du neseniai debiutavę jaunosios kartos rašytojai, naudodamiesi skirtingomis stilistinėmis priemonėmis, tapo šiuolaikinės visuomenės portretą, kuriame vyrauja slogios spalvos.

Mindaugas Jonas Urbonas. „Šimt­mečių melancholija“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

2016-aisiais laimėjęs Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbiamą tradicinį „Pirmosios knygos“ (PK) konkursą ir išleidęs trumposios prozos rinkinį „Dvasių urna“ (įvertintą Augustino Griciaus premija ir patekusį į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką) Mindaugas Jonas Urbonas (g. 1989) suskubo skaitytojams pateikti ilgesnės apimties kūrinį –­ magiškojo realizmo stiliumi parašytą romaną apie melancholišką Vilnių bei jo gyventojus. Romano veiksmas nukelia į Pilies gatvėje stūksančią kavinę „Apokalipsė“, kurioje šeimininkaujantis 25-erių jaunuolis tampa istorijos protagonistu, o nuolatiniai lankytojai bei namo kaimynai – pagrindiniais veikėjais.

Pilies gatvės name, kurio viršuje yra liukas į magiškąjį Antrojo plano (astralinį) Vilnių, gyvena aiškiaregė Apãčių Ašara, Moterimi Uraganu vadinama vieniša TV laidų prodiuserė Nijolė, rūsyje užsidaręs alkoholikas Ponas Rūpestis, striptizo šokėja Blondinė ir kiti personažai, kurių asmeninėms istorijoms neretai skiriamas atskiras knygos skyrius. Prie jų prisijungia miesto simboliais tapę Rožytė, Kunigaikštis, politinės personalijos (meras Drakula, prezidentė Šviesiaplaukė ledi), greta lyg niekur nieko sukiojasi Ievos Simonaitytės, Jurgio Kunčino, Jurgos Ivanauskaitės, Žygimanto Augusto ir kitų garsių rašytojų, istorinių asmenybių vaiduokliai: „Naujamiestyje visi pažinojo Jurgą Ivanauskaitę, kuri dažais ant sienų ir pamatų atsargiai (čia atsitūpusi, čia pasistiebusi) tapė drugelius. Žymioji rašytoja niekur nebuvo dingusi, po mirties ji sugrįžo į savo rajoną ir ėmėsi tapybos“ (p. 108). Daugelis veikėjų persmelkti melancholiškų rudens būsenų, juos kamuoja nesibaigiantis „Galaktinis liūdesys“: „Sapnuojamojo miesto gyventojai grįžę namo įsikniaubdavo į savo pagalves ir verkdavo iš beprotiško ilgesio, vienatvės ir melancholijos tol, kol juos pasiglemždavo sunki ir nuožmi nuovargio ir miego ranka“ (p. 115). Nelaimingi vienišiai netgi palikinėja daiktus kavinėje tikėdamiesi, kad juos radę taip pat suras šeimininką ir padės jam įveikti vienatvę.

Vienas įsimintinesnių knygos skyrių – „Blondinė“. Jame papasakojama transseksualo istorija, jo vaikystės patirtys, būsenos, lytinio potraukio formavimasis, vienatvės ir nepritapimo prie kitų jausmas, išnaudojimo patirtys. Šis skyrius tarsi literatūrinė tapsmo, buvimo kitokiam manifestacija, tragiškas konflikto su visuomene, joje gajais stereotipais ir akistatos su žiauria pogrindine nusikalstama veikla liudijimas: „Gal tada, tomis naktimis, kai slėpdamasis nuo patėvio miegodavo malkinėje, jis suprato, kad nori būti panašus į tą gražią lėlytę skaisčiai žydromis akytėmis, rausva suknyte, ilgais auksiniais plaukais, taip, gal tada jis pirmą kartą pagalvojo, kad pasaulis gali būti labai gražus ir jis pats gali būti gražus, jeigu tik būtų mergytė“ (p. 183); „Blondinė atsilošė automobilio sėdynėje ir pasakė, kad kartais, kažkur giliai viduje, kur taip bijo sugrįžti į praeitį, taip bijo prisiliesti, paglostyti, lyg galėtų nudegti, ji iš tikrųjų tebėra tas mažas berniukas, kuris užmiega malkinės slėptuvėje, žiūrėdamas pro šiferio lakštą į naktinį Visatos šulinį“ (p. 204).

Ribinės patirtys, nepritapimo, neišsipildymo, ilgesio jausmas, meilės ir rūpesčio stygius – lyg apibendrinta nūdienės jaunosios kartos savijauta – tampa romano leitmotyvu, apipintu mistiniais, maginiais elementais: mieste labai ilgai nesibaigia liūtis, Senojo Žydo dvasia įlipus į medį mėto smuiko raktus, Gedimino Geležinis vilkas gatvėmis gainiojasi Vilniaus baziliską ir pan. Protagonistas ieško – nors dažniau atrodo, jog tik imituoja, tik apgaudinėja savęs ieškąs, – būdų ištrūkti iš melancholijos spąstų: „Reikėjo kaip nors nustoti gailėtis savęs, bet nesuradau tam gailesčiui jokių priešnuodžių, tik alkoholį, pyktį ir riziką“ (p. 223). Tokios „paieškos“ suteikia efemerišką pasitenkinimą ir vėl grąžina į įprastą būklę, kurios nepakeičia net santuokiniai ryšiai: „Buvau vedęs, bet vedusiu nesijaučiau, tai veikiau buvo tik keistas statusas, įrėžtas dokumentuose lyg sutartyje su banku, o iš tikrųjų jaučiausi vienišas“ (p. 236).

Nors markeziškąją Vilniaus legendą M. Urbonas kuria neblogai valdydamas kalbą, puoselėdamas pasakojimo ritmiką ir sakinių sintaksę, visumos vertę menkina klišiškų, tuštokų samprotavimų gausa: „...pasaulis tikriausiai ir yra vienas didelis vaiduoklių ir fantomų teatras, o mes esame jo aktoriai, vaidinantys gyvenimą“ (p. 27), „Pripažinkime, kad šiame pasaulyje niekas nėra tobulas“ (p. 57), „...ne kiek­vienam šio pasaulio žmogui suprantamos moterų rietenos“ (p. 162), „atsarga niekada nedaranti gėdos“ (p. 251) ir pan. Pasitaiko ir stilistinių kliaudų, net akivaizdžios patetikos, kičo: „...o kai mane perskrodė naujojo rūpesčio suvokimas“ (p. 40), „...Julius – kaip begalinis ruduo, kaip medis, subrandinęs vaisius, kaip išskrendančios gervės, kaip amžinas lietus, o kartu jiedu buvo kaip pavasario ir rudens pasikalbėjimas“ (p. 72). Kartais pereinama ir į žurnalistinę, „skandalingąją“ rašymo manierą: „...pradėjo mane ir kitus sveikinti kaip tikrus brolius, susprogdindamas iš kojų verčiančią valkatos smarvės bombą“ (p. 44).

Nuo patoso ir sentimentalumo gelbsti humoras, protagonisto autoironija, kiek priminusi kad ir Bohumilo Hrabalo ar Jerzio Pilcho ištarmes. Gaila, bet romane ja naudojamasi retai: „Mane įgrūdo į šešių vyrų palatą ir skyrė gultą šalia pono Flegmos, kuris sužinojęs, kad atvykau, atkimšo šaldyto šampano butelį ir visiems pripylė į plastiko indelius. Prie mūsų prisidėjo slaugės ir daktarai, kažkas pagarsino muziką ir netrukus personalas ir ligoniai, apsvaigę nuo burbuliukų ir tab­lečių, pradėjo pagalvių karą, o man atrodė, kad numiriau ir patekau į rojų, kuriame ant lovų lig debesų šokinėjo linksmi ir viskuo patenkinti angelai“ (p. 225).

Nepaisant išvardytų trūkumų ir kiek užtęstos atomazgos (ar nepasiduota vilionėms sukurti monumentalią pabaigą, viską paaiškinti kiek suprimityvinant? Ar negalėjo istorija baigtis anksčiau, tarkim, kad ir šaunia paskutine pastraipa 248-ame puslapy?), spėju, knyga neliks neįvertinta. Melodingas M. Urbono sakinys užliūliuoja ir įtraukia, tad kiek apsnūdęs esi priverstas pasitikrinti, kurio plano Vilniuje atsibudai.

 

Virginija Rimkaitė. „21 a“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Naujas vardas šiuolaikinės lietuvių prozos lauke – Klaipėdoje lietuvių filologijos ir režisūros bakalauro bei teatrologijos magistro studijas baigusi Virginija Rimkaitė (g. 1991), taip pat laimėjusi „Pirmosios knygos“ konkursą. Pretenzingu pavadinimu „21 a“ pasirodžiusi jaunosios dramaturgės knyga palydima ne mažiau manieringu, postmodernaus sub­jekto „situaciją“ tiesmukai deklaruojančiu tekstu galiniame viršelyje: „Į XXI amžių žmogus įžengė palaidojęs ir Sūnų, ir Tėvą, taip panaikindamas visas su metafizinio centro idėja susijusias hie­rarchijas. Pasidarę absoliučiai laisvi, deja, netikėtai tapome nūdienos dekonstrukcijų, destrukcijų, decent­racijų, desakralizacijų ir kitų akcijų įkaitai. Stovime ant slenksčio, mieli draugai. Tešviečia ir mūsų šviesa.“ Tuščiai deklaratyvus atrodo ir knygos epigrafas: „Mes gimstame iš nieko dėl nieko.“ (Ar ne geriau būtų buvę palikti tik citatą iš Jono evangelijos?) Bet tai tik nekokį pirmą įspūdį kūrusios detalės.

Veikėjai, kaip ir M. Urbono knygoje, neturi įprastų vardų: pavadinti tiesiog pirmosiomis raidėmis – pedagogas J., motina M., patėvis U., senelė Šd., rašytojas Ž. ir kt. Nuasmeninant akcentuojami jų elgesio modeliai, būsenos, tipizuotos patirtys. Nors pasakojimas padalytas į smulkesnius skyrius, pedagogo J. mirties, laidotuvių motyvas tampa kone ryškiausias, daugiau ar mažiau susisiejantis su kitų veikėjų istorijomis. Pasakojant pastarąsias šokinėjama laike, sugrįžtama vėl į tą patį apysakos momentą, tik iš kito veikėjo perspektyvos.

Pirmame knygos skyriuje aprašoma absurdiška pedagogo J. lemtis. Ėjęs mišku ir pamatęs duobę, jis nusprendžia ten prigulti, kol palengva yra užkasamas kito žmogaus: „Pedagogas J. pagalvojo, kad galėtų išlipti iš duobės ir pasižiūrėti, kas ten per žmogus, bet jis to nedarė“ (p. 9). Veikėjas vis kreipiasi į kasantįjį, bando su juo užmegzti ryšį, bet nesulaukęs atsako rezignuoja ir duobėje pasitinka mirtį. Skyriaus stilistika, atmosfera ir veiksmo vieta asociatyviai priminė garsiąją Arvydo Ambraso pjesę „Duobė“.

Daugumoje istorijų bandoma pašiepti visuomenėje vyraujančias problemas ir ydas, pvz., godumą (senelė Šd. pyksta davusi maisto šuniui, kuris nudvėsė jo nesuėdęs); manija tapusį skubėjimą (tėvas V. pradeda mėgautis lėtai slenkančiu laiku tik tada, kai nusprendžia tapti šunimi); susvetimėjimą, apatiją, egocentrizmą (pedagogas J. užkasamas, nors bando kreiptis į kasantįjį, nori jį pažinti; šeimininkas ilgai nepastebėjo toje pačioje smuklėje dirbančios suvenyrų pardavėjos; vargonininkas Č. vieną dieną be didesnių paaiškinimų iškeldinamas iš savo namų; ponas K. tik nudvėsus šuniui iš žmonos sužino, kad jie augino šunį); sumenkusią atmintį („Paprastai ponia M. užmiršdavo žmonių veidus, vos tik jie užverdavo jos namų duris“, p. 91); perdėtą tėvų kontrolę ir asmeninių problemų projektavimą į atžalas.

Dekonstruojami vis dar gajūs stereotipai, tarkim, moters kaip namų židinio kurstytojos, moters-vyro (iš)gelbėtojos. Apskritai daug dėmesio skiriama vidiniam moters pasauliui, ryški feministinė žiūra: „Tu nuostabi, kartojo našlė M. sužinojusi, kad jos vyras mirė, ištverk šitą vakarą; tu nuostabi, kartojo motina M., kai jos šampano padauginęs sutuoktinis krito veidu į tortą, tik išbūk“ (p. 57). Tiesa, veikėjai dažniausiai greitai susitaiko su jiems primetama padėtimi, netiki, kad pajėgtų būti kitokie: „T. pamėgino įsivaizduoti, kaip reikėtų gyventi su devyniais pirštais – tai turbūt neįmanoma. – Jeigu jau yra dešimt pirštų, tai taip ir turi būti“ (p. 132).

V. Rimkaitės pasakojimo maniera primena teatrinę kalbą (o forma prie jos ypač priartėja septynioliktame skyriuje), ir tai savaime nėra blogai, tačiau vietoj literatūrai būdingos pastangos vaizduoti, kartais apsiribojama statišku įvykiu konstravimu ir bereikalingais sufleravimais skaitytojui – būsimam šios „pjesės“ režisieriui (net jei tai daroma ironiškai, ironija pernelyg tiesmuka): „Mūsų pasakojimas apima kelias dienas ir šią akimirką pedagogas J. dar yra gyvas“ (p. 18), „Duobkasys žingsnis po žingsnio artėjo link tikslo, o tai buvo neabejotinai džiugi žinia“ (p. 31) ir pan. Neretai, užuot ieškojus originalesnių epitetų ar vaizdingesnių palyginimų, apsiribojama abstraktokais, sustabarėjusiais apibūdinimais: „racionalus bejausmis senis“ (p. 15), „griežtas ir rimtas, tačiau skulptūriškai dailus jo veidas“ (p. 24), „galantiškas ir įdomus vyras“ (p. 33). Todėl dalies veikėjų pristatymai tipiški, nuobodūs. Kaip ir M. Urbono knygoje, čia pasitaiko lėkštų, patetiškų frazių: „Tėvas V. žiūrėjo į jas palaimingai merdėdamas. Jis nežinojo, kad pagaliau yra tik žmogus“ (p. 23); „Nugalėję pasaulį jie atgavo gyvenimą. Tai buvo dieviškos vienatvės triumfas“ (p. 43). Atstumia ir plokšti pafilosofavimai: „Ar ap­skritai žmogus gali būti laisvas, ar manydamas, kad toks yra, jis netampa priklausomas nuo pačios laisvės?“ (p. 73) Galvodamas apie juos, prisiminiau pasirengimą brandos egzaminų samprotavimo rašiniui, kuris, matyt, aplaužo net ir talentingiausiųjų plunksnas.

Knygoje publikuojami tekstai skirtingos meninės kokybės. Nors jie ir sujungti į vieną apysaka pavadintą visetą, susidaro įspūdis, kad rašyti skirtingu laiku, gal net iš anksto negalvojant apie sintezę (jei taip, retorinis klausimas autorei – ar tikrai toks jungimas buvo būtinas, o gal kiek forsuotas siekiant rankraščio vientisumo ir konkurso komisijos prielankumo?). Įtikinantys, organiški, apie veikėjų emocijas ir vidinį pasaulį netiesiogiai bylojantys dia­logai – stiprioji tekstų pusė. Kai kuriuos norėčiau išgirsti teatro scenoje, pvz., tryliktojo skyriaus. Įtaigūs devinto skyriaus monologai, rašymas pirmuoju asmeniu. Verta paminėti eksperimentavimą forma: šeštajame skyriuje tekstas išskaidytas kad­rais, aštuntojo viršuje išvardyti veikėjai ir pan. Nors galima dvejoti, ar tokie eksperimentai visada praplečia prasmių lauką, ar kartais nelieka tik dirbtiniais, formaliais priedais. Tarkim, kampinių skliaustų (<...>), žyminčių praleistą teksto dalį, naudojimas atrodė dekoratyvus.

Visai kas kita – žaidimas kalba, sintakse, motyvuotas skyrybos atsisakymas, sąmonės srauto technikos bandymai – dažnai pavykę ir darantys poveikį: „Dar tas bjaurybė pažiūrės trenksiu į snukį ko jis šypsosi kaip iškrypėlis kaip idiotas man nejauku ir neramu reikia persėsti į kitą vietą apsimesiu kad noriu pasikalbėti su seserimi apie užuolaidas aš atsakinga už inventorių kas tai tarnaitei pasidarė sudegino naujas užuolaidas vidury kiemo visas namas mėšle skęsta užuolaidos dega kas visiems darosi kažkokia psichozė <...>“ (p. 124). Dėl šios priežasties lauksiu antrosios autorės knygos.