Sprendimas kartu pristatyti tautos poeto Justino Marcinkevičiaus ir poeto-svetimo Valdo Gedgaudo knygas grindžiamas ne vien tuo, kad abu rinkiniai išleisti po autorių mirties. Ryšys tarp Marcinkevičiaus ir Gedgaudo daug fundamentalesnis: abu tiek savo kūryba, tiek vieša laikysena atstovauja dviem radikaliai priešingoms, tačiau normaliam kultūros funkcionavimui būtinoms tendencijoms – nuosaikumui ir maištui, saugojimui ir ardymui. Gal dėl mūsų sociokultūrinės situacijos pirmenybė paprastai teikiama nuosaikumui, saugojimui, tačiau vien iš praeities, iš kanono stiprybę besisemianti kultūra ir literatūra yra negyvybinga, stokojanti dinamikos. Todėl norisi tikėtis, kad su laiku rasis ne tik vis daugiau naujų Marcinkevičiaus kūrybos ir viešojo asmens interpretacijų¹, o taip pat suaktyvės ir Gedgaudo bei kitų „nepatogių", mokyklinėms programoms ne itin tinkamų, tačiau dėl to ne mažiau svarbių autorių kūrybos recepcija.

Justinas Marcinkevičius. „Iš natūros". – Vilnius: „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla", 2013.

„Iš natūros" sudarė Valentinas Sventickas, savo nuožiūra iš poeto stalčių atrinkęs eilėraščius ir rank­raščių paraštėse aptiktus pamąstymus. Dalis eilėraščių dar autoriui gyvam esant buvo publikuoti „Metuose", „Santaroje" (jie yra pirmame skyriuje), o antrą knygos dalį sudaro 1993–2008 m. rašyti anksčiau nepublikuoti tekstai ir jau minėti užrašai bei pamąstymai. Dauguma tekstų su datomis, o Sventickas, savo ruožtu, dar nurodo, iš kurio sąsiuvinio ar aplanko eilėraščiai paimti, fiksuoja smulkias korektūros klaidas, rankraščiuose aptiktus skirtingus to paties eilėraščio variantus. Kiek eiliniam skaitytojui gali būti svarbu/įdomu, žaliajame aplanke ar raudonajame sąsiuvinyje eilėraštis rastas –­ klausimas atviras. Rimtam Marcinkevičiaus tyrinėtojui tokio tekstologinio aprašo vargu ar pakaks. O ir atrinkti tekstai nepretenduoja būti svarbūs nei savo menine kokybe, nei kokiomis nors ypatingomis sąsajomis su sociokultūriniu kontekstu etc.

Tad kaip šį rinkinį skaityti ir išvis ar verta tiems, kurių nekamuoja ypatingas ilgesys? Man asmeniškai patys įdomiausi buvo tekstai, publikuoti su autoriaus pataisymais, ankstesnėse publikacijose atsiradusiomis ir kūrinio prasmę keičiančiomis knygos sudarytojo pastebėtomis korektūros klaidomis. Pavyzdžiui, publikacijoje mėnraštyje „Metai" vietoje rankraštyje esančio veiksnio tvėrinija atsiranda tarinys tvėrinėja: „auga kažkas / lyg manyje / lyg tam krūme už lango / kur mažoji tvėrinėja / dūzgia ropščiasi lando" (p. 20). Šalia Sventicko pastaba: „Turbūt spausdinimo klaida, tikriausiai turėtų būti tvėrinija, kaip rankraštyje." Skaitant „klaidingą" variantą veikiančioji „mažoji" taip ir lieka iki galo neįvardyta, paslaptinga tvėrėja, tvėrinėtoja, kuri „ieško kažko / pagalvoji gal tikslo", kurį „kažkas ištiko / guli mažas kojeles užvertęs / sules koks paukštis sules / negyvas bevertis?". Šalia –­ antra Sventicko pastaba: „Žurnalo Metai publikacijoje: vis tiek jau bevertis?" (ten pat). Dar prieštaringesni du tarsi ir to paties, bet iš esmės naujus tekstus žymintys variantai: „Maestro ruduo nepaleidžia batutos iš rankų. / Crescendo: užgriūna atoninė lapų gausa. / Ir finalas: apsinuoginusi tiesa". Antras variantas: „Ir finalas: apsinuoginusi tamsa" (p. 21). Ir nuspręsk po to, kad gudrus, kuri gi pabaiga geresnė.

Mirties, nuovargio simbolikos, abe­jonių pomirtiniame rinkinyje ypač gausu: „nesiryžtu atsakyti / kad ir aš nežinau / nežinau net kas žino" (p. 28); „negalėčiau pasakyti, jog tai aš / kad ne aš – taipogi negalėčiau / baigdamas gyvenimą – bemaž / viską ir išmėčiau" (p. 37). Šios rezignacinės nuotaikos ir nuojautos keistai koreliuoja su láiminti, žmogų ir patį Viešpatį, jo darbus išteisinti ar pasmerkti galinčiu poeto-dievo patosu: „Nubaudei, Viešpatie, mano savimeilę / ir mano tuštybę leidai sutrypti. (...) / Nenoriu, kad mano lūpoms / tektų liudyti prieš tave. // Aš laiminu tave ir tavo darbą, nors ir nežinau, / kas išdygs ten, kur tu praeini" (p. 39–43); „viešpatie juk ir tave / abejonės apnikusios buvo // atsikratei / man jas perleidai" (p. 82). Greta kandžios satyros („Ačiū, kad išsisakėte / Ačiū, kad liovėtės staugti. / Tarytum vilkai į aketę / sumerkėt uodegas: laukiat", p. 54), pasiteisinimų („Dabar vis aiškiau matau, kad vadinamasis prisitaikymas (vadinčiau bendradarbiavimu su laiku) buvo bene pats vaisingiausias pasipriešinimas", p. 128) rinkinyje galima aptikti ir meditacinių posmų („išsiskleidė žodis / ir tartum tapo gryna / tvaru ir tikra / viešpatie pabūk dar / neišeik", p. 100), ir tradicinių marcinkevičiškų krikščioniškuosius ir gamtiškuosius pradus jungiančių, niveliuojančių topų („Su gėle ir malda balse: / žemės dangiškesnės, / dangaus žemiškesnio!", p. 89), kuriuos vieni laiko poeto pasaulėvaizdžio unikalumo, autentiškumo ženklu, kiti – bendradarbiavimo su laiku žyme.

Ragaujant šį keistą skirtingų stilių, registrų ir intonacijų kokteilį, prisiminiau prieš mirtį rašytus tos pačios 1930-ųjų kartos poetės Janinos Degutytės eilėraščius, kuriuose aiškiai juntamas tam tikras kokybinis poetinio pasaulėvaizdžio ir lyrinės subjektės pokytis – iki tol neretai stilizuoti, nudailinti, suliteratūrinti augmenijos vaizdeliai virsta gamtos, o per ją ir pačios būties paslaptį subjektei atveriančiomis ir susitaikymą atnešančiomis meditacijomis, nunyksta patetika, lieka ramus, užtikrintas kalbėjimas. Sventicko atrinktuose Marcinkevičiaus paskutiniuosiuose eilėraščiuose, nors rinkinio pavadinimas žada nuoširdumą, intymumą, jokio at(si)vėrimo, ap(si)nuoginimo nėra – tautos poetas iki pat pabaigos išlieka santūriai patetiškai ambivalentiškas.

Valdas Gedgaudas. „Stiprėjanti juoda". – Vilnius: „Homoliber", 2013.

Rinkinį „Stiprėjanti juoda", skirtingai nei Marcinkevičiaus knygą, autorius sudarė ir į leidyklą atnešė pats. Šia prasme „Stiprėjančią juodą" galima, o gal ir reiktų skaityti kaip sąmoningą pasirinkimą rašyti suvokiant, kad užrašyti žodžiai gali būti paskutiniai – nebekoreguojami, neperrašomi. Tai patvirtina ir eilėraščių tematika – dauguma jų skirti mirčiai, mirimo patirčiai reflektuoti, tad gali būti laikytini tam tikra modernia ars moriendi versija. Kita vertus, mirties, irimo, nykimo tema ryški visoje populiarumu, recenzijų, mokintinių ir pasekėjų gausa niekuomet pasigirti negalėjusioje Gedgaudo kūryboje: pasaulyje, kuriame mirtis, mirimas neigiami, maskuojami, glaistomi ir pudruojami, arba, geriausiu atveju, pateikiami kaip negatyvi išliekančio gyvenimo opozicija, sąmoningas pasirinkimas apie mirtį rašyti be patoso, apskritai pasirinkimas ramiai, savo nuožiūra susidėlioti taškus ant i, susitvarkyti savo poetinius kambarius ir savo poetinius drabužius yra beveik provokacija, beveik nepadorus balansavimas ant „gero skonio", visuotinai priimtinų normų ir vertybių ribos.
Tokia – beveik nepadori, sunkiai priimtina ir priimama – yra ir apviltų lūkesčių principu grindžiama Gedgaudo poezijos struktūra: deminutyvai ir folklorinės aliuzijos čia įgyja bauginančio šiurpumo, o džeržgianti, šnypščianti fonika, trūkčiojantis ritmas paradoksaliai dera su grafiniu teksto lygmeniu. Pasak Romo Daugirdo, kurio trumpas, bet vertingas rinktinę palydintis įvadinis straipsnis publikuojamas knygos pabaigoje, Gedgaudo „tekstai tarsi suverti ant vienos ašies. (...) Taip tarsi pabrėžiama simetrija kaip harmonijos atmaina. Kaip siekiamybė, kaip tai, ko gamtoje nėra" (p. 151). Su šia interpretacija sutikti galima tik tol, kol laikomasi prielaidos, kad Gedgaudo eilėraštis apskritai siekia tradicinės harmonijos. Mano manymu, tokia grafinė raiška tik dar labiau trikdo prie tradicinio harmoningo kairėje pusėje sulygiuoto eilėraščio pripratusį skaitytojo žvilgsnį.

Kam reikalingi šie trikdžiai, kokia jų funkcija – klausimai, į kuriuos būtina atsakyti, norint suprasti, vertinti Gedgaudo poetinį pasaulėvaizdį. Itin dažnai kyla mintis, kad poetas galėtų rašyti „geriau", „švariau", „brandžiau", tačiau to neįvyksta net ir paskutiniame rinkinyje. Eilėraščiai gadinami tikslingai: atsisakoma „smūginės", išrišančios pabaigos, tarp įspūdingų metaforų pripinama visokių bjaurasčių, džeržgiančių, ausį rėžiančių tarptautinių žodelyčių, keistų vulgarybių ir pan., ir taip praskiedžiamas, suardomas, subjaurojamas patrauklus, „teisingas" galėjęs būti teksto audinys. Tokią strategiją galima interpretuoti ir kaip poetinį nebrandumą ar negrabumą, ir kaip sąmoningą pasirinkimą nemeluoti, neištarti, neužrašyti to, kuo netiki, negražinti ir nežodinti to, kas ne(be)įžodinama („gal be reikalo bandėm įžodinti / tą negyvą nebeįžodinamą", p. 41) – nesistengti patikti ir įtikti, ne-prisitaikyti.

Keista, nejauki yra ir lyrinio subjekto laikysena mirties akivaizdoje: jis nei su švelniu liūdesiu apdainuoja paliekamą gyvenimą, nei su švelniu užtikrintumu steigia save kaip tą, kuris išliks net tuomet, kai fizinis eiles parašiusiojo kūnas suirs. Visiškai nėra ir mirimo egzaltacijos – Gedgaudo lyriniam subjektui mirimas, prisilietimas prie anapusybės, skirtingai nei, pvz., Rimvydui Stankevičiui, neatveria paslapčių, nesuteikia vidinės gelmės, mirtis čia nebaugina ir nedžiugina, ji neišlygina nuodėmių raukšlių, ji pati yra raukšlėta, netobula, todėl anapusybės sąvoka jai net nelabai taikytina –­ Gedgaudo mirtis tiek pat svetima ir paslaptinga, kiek ir gyvenimas, literatūra, kultūra, menas – tiek pat ir reikšminga („Ir viskas?!. / Taip. / Nejaugi?!. / Taip. / Ir viskas", p. 21). Mirties išskirtinumas slypi nebent tame, kad, skirtingai nei visos įmanomos kultūrinės formos, ji yra neatšaukiama, neperkalbama ir neužkalbama: „Tartum pavargęs garvežys / su juodu dūmų nuometu / ji abejingai šnypštė tvirtą „taip" / ant bėgių parblokštam / suklypusiam romantikui / skausmingai spiegiant / bergždžią „ne" (p. 80).

Kultūra pasirodo kaip bergždžias, pasyvus („ir kur bekeliautum / aplink jokio tarinio", p. 78), degraduotai kartotei paklūstantis anachronizmas. Pavyzdžiui, skyriuje „Autoportretas su kaukole" sudėti eilėraščiai – aukštosios literatūros, mitų parafrazės. Visų jų principas tas pats seniai nenaujas triukas², kai aukštą statusą turintis kultūrinis herojus, literatūrinis personažas „perkeliamas" į šiuos laikus, kuriuose iš didingo virsta niekingu, iš veiklaus – liurbiu, iš tragiško – komišku. Gedgaudas taip nužemina ne tik Žilviną, Eglę ir jų dukrą drebulę, Edipą, Solveigą ir Perą Giuntą, bet ir tokius Lietuvos kultūrinius didvyrius kaip Sigitas Geda („Epitafija", p. 54) bei Justinas Marcinkevičius („In memoriam I", p. 61; „In memoriam II", p. 63). Apskritai santykį su tradicija geriausiai nusako šios eilutės: „kodėl tu taip skubi / kodėl tu visada numiršti pirmas ---" (p. 87).

O santykis su Dievu (krikščioniškuoju) daug sudėtingesnis. Pavyzdžiui, skyriuje „Stotys" lyrinis subjektas kartoja Kristaus nueitas kryžiaus stotis. Ir nors aiškiai juntama gedgaudiška nužeminimo gaida, pagilinama groteskiškais folkloriniais deminutyvais, Kristaus kelias yra ir asmeninis kelias, savanoriškai prisiimama asmeninė programa – „Gana čia suveltai kraujuot / pravėtytas apsipešiojęs iškylautojau / rugsėjo saulei į delyro šiaurę / įnyrant gal susikrakmolyk lovą klok ir prauskis jau" (eil. „I Nuteisiamas mirti", p. 31). Nevienprasmį santykį su Kristaus kančios keliu atskleidžia ir tai, kad Gedgaudo lyrinis subjektas nueina ne 14, o 15, t. y. viena stotimi daugiau. Kas tai – tuštybė, juoda ironija, suvokimas, kad žmogui, skirtingai nei Dievui, viskas taip paprastai nesibaigia, net mirtis žmogaus galutinai neatskiria nuo pasaulio, nes ir ji turi to, kas sudaro Gedgaudo lyrinio subjekto ir poe­tinio pasaulėvaizdžio apskritai esmę – netobulumo. „Stiprėjanti juoda" poeto Gedgaudo kūrybos kontekste – brandus ir paveikus šio netobulumo iš(si)pildymas, tad lieka tik konstatuoti, kad čia kitaip jau nebus: „ir savo duoną lauš / ir savo vyną gers // ir ne kitaip gyvens jau / ir ne kitaip valkataus jau per amžius" (p. 7).

 

¹ Kaip vieną tokių norėtųsi paminėti Rimanto Kmitos straipsnį, greta kitų klausimų aptariantį ir tai, kodėl mus trikdo rūkančio Marcinkevičiaus (be abejo, suaugusio, o ne vaiko ar paauglio) nuotrauka. Rimantas Kmita, „Justino Marcinkevičiaus herojus", Colloquia 28, p. 75–98. Prieiga internetu: http://www.llti.lt/failai/Nr_28Colloquia_Str_Kmita.pdf

² Tačiau savo laiku pašiurpinęs (o gal vis dar ir tebešiurpinantis) ne tik jautrius filologus ir filologes, bet ir kolegas poetus, pavyzdžiui, bjaurumo estetikos apologetą Sigitą Parulskį, priekaištavusį „Svetimiems", o visų labiausiai – Gedgaudui, už neatleistiną tautosakos personažų išniekinimą, žr. Sigitas Parulskis, „Penkių gėlių kvintesencija", Metai, 12, 1994, p. 92.