Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Tibetiečių vienuolių grupė pila Avalokite švaros smėlio Mandalą

Užupio meno inkubatoriuje, galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2 A,Vilnius) tibetiečių vienuolių grupė iš Indijos Sera vienuolyno pila Avalokitešvaros smėlio Mandalą. 2013 m. rugsėjo 10 d. video reportažas iš mandalo kūrimo proceso. Parengė gytis norvilas.

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_mediateka_2016_mandala.jpg

Seamus Heaney poezijos rinktinės „Kasanti plunksna" pristatymas

Airių poeto, Nobelio premijos laureato Seamus Heaney poezijos rinktinės „Kasanti plunksna" pristatymas Vilniaus rotušėje 2002-05-21, dalyvaujant autoriui.


Prieš poezijos vakarą Vilniaus rotušėje. Audroniaus Gabrieliaus Žygavičiaus nuotrauka
Prieš poezijos vakarą Vilniaus rotušėje. Audroniaus Gabrieliaus Žygavičiaus nuotrauka

SEAMUS HEANEY: "KASANTI PLUNKSNA" (Literatūra ir menas 2002-05-24 nr. 2900)

 Gabrielė Gailiūtė

Seamus Heaney (g. 1939) - turbūt žymiausias šiuolaikinis airių poetas, 1995 metais pelnęs Nobelio premiją. Jo atvykimo į Poezijos pavasarį proga Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido dvikalbę jo 1966-1991 metais parašytų eilėraščių rinktinę "Kasanti plunksna"/ "The Digging Quill" (sudarė ir vertė Kornelijus Platelis). Gegužės 21 dieną ji buvo pristatyta Vilniaus rotušėje dalyvaujant pačiam autoriui.

S.Heaney kūryba neatsiejama nuo dabartinių Šiaurės Airijos realijų, tačiau jis dažnai kaltinamas "politiniu tylėjimu". Kitaip sakant, iš jo, kaip iš airių poeto, nuolat tikimasi išgirsti kokią nors aiškesnę nuomonę apie politinius tos šalies įvykius. Tą nuomonę jis iš tiesų reiškia, tik gal ne taip aštriai, ne tais žodžiais, kokių norėtų jo kritikai.


Todėl sakydamas, kad savo poezijoje stengiasi išnarplioti šaknis ir rasti prasmę, Seamus Heaney tikriausiai kalba apie Šiaurės Airijos problemą. Jis - ryškus visuomenės veikėjas, viešumos žmogus, visą laiką domėjęsis ir besidomįs visuomenės ir politikos gyvenimu.

Geriausia bus chronologiškai apžvelgti jo kūrybą, nes taip galima pastebėti jos kryptingumą, raidą - nuo tikslų užsibrėžimo rinkinyje "Death of Naturalist" ("Gamtininko mirtis") per tvirtos nuomonės susidarymą knygoje "Field Work" ("Lauko darbai") iki mėginimų ieškoti išeities rinkinyje "Station Island" ("Sala - stacija").

"Gamtininko mirtyje" S. Heaney prisimena vaikystę kaime. Čia ryškiausiai juntama ankstesnės kartos žymaus airių poeto Patricko Kavanagh"o įtaka. Tačiau S. Heaney nuo P. Kavanagh"o skiriasi tuo, kad ne vien aprašinėja ir garbina kaimo gyvenimą. Ankstyvojoje poezijoje jis ieško savo tapatybės. Todėl "Kasimas", eilėraštis, pilnas įvairiausių kasimo įvaizdžių - bulves kasantis tėvas ir durpes kasantis senelis, be to, rašiklis vietoj kastuvo, - yra bent iš dalies programinis. S.Heaney randa savo vietą kasėjų giminės grandinėje ir žada kasti rašikliu, kuris sykiu yra ir "kaip ginklas". Be abejo, šis palyginimas kilęs iš poeto gyvenimo karingoje Šiaurės Airijoje, bet kartu juo išsakoma dar viena programinė eilėraščio mintis - suvokimas, kad "kasti" nebus lengva, kad tai bus savotiška kova, greičiausiai sunki ir skausminga.

Pirmajame rinkinyje dar neaišku, ką gi S.Heaney rengiasi "kasti" (matyt, ne vien bulves ar durpes). Tačiau jau pats kasimo įvaizdis jo poezijoje labai dažnas. Kritikas Dickas Davisas rašo, kad S. Heaney'o eilėraščiuose požeminio ir povandeninio pasaulio įvaizdžiai dažnai vartojami kaip tyrinėjimo metaforos (todėl šaknų išnarpliojimą reikia suprasti beveik pažodžiui, šaknų įvaizdis ankstyvojoje S. Heaney'o kūryboje irgi dažnai aptinkamas). Be to, žvelgiant iš vėlesnės S. Heaney'o kūrybos perspektyvos, matyti, kad jis "rausiasi" laike ar istorijoje, airių tautos sąmonėje ir atmintyje, ieškodamas priežasčių to, kas vyksta Šiaurėje. Šis "rausimasis" laike jau matomas eilėraštyje "Kasimas", atsiminimuose apie praeities kartas.

Svečias pas LR Prezidentą Valdą Adamkų Džojos Barysaitės nuotrauka
Svečias pas LR Prezidentą Valdą Adamkų Džojos Barysaitės nuotrauka

Rinkinyje "Door into Dark" ("Durys į tamsą") S.Heaney lyg ir mėgina tęsti tyrinėjimus, bet kartu susiduria ir su pirmosiomis kliūtimis - nenoru ir baime nusikasti per giliai, rasti tai, ko verčiau nerasti. D.Davisas čia vėl įžvelgia vaikišką, panašią į "Gamtininko mirties", lyrinio subjekto laikyseną. Paskutinis šio rinkinio eilėraštis "Pelkių šalis" ("Bogland") - lyg vėlesnių "pelkių eilėraščių" rinkiniuose "Išžiemėjimas" ("Wintering Out") ir "Šiaurė" ("North") įžanga. Tai eilėraščiai apie dviejų tūkstantmečių senumo žmonių kūnus, rastus išsilaikiusius Šiaurės Europos pelkėse. Pagaliau paaiškėja viso to "kasimo" prasmė - pelkių vanduo, kurį S. Heaney tapatina apskritai su gamta, turi keistą savybę išsaugoti jame nugrimzdusius daiktus, galbūt jame išliko ir dabarties įvykių priežastys. Taigi dabar S. Heaney drįsta žengti dar žingsnį toliau. Kaip rašo P. V. Globas knygoje "The Bog People" ("Pelkių žmonės"), kuri ir įkvėpė S. Heaney sukurti "pelkių eilėraščius", tie kūnai yra žmonių, priklausiusių gentims, aukojusioms žmones Deivei Motinai. Ją S. Heaney tapatina su Cathleen ni Houlihan (airių poeto W.B.Yeatso sukurtu Airijos, kaip jaunatviškos energingos merginos, įvaizdžiu, plačiai paplitusiu airių literatūroje ir kultūroje), ir airių politinės kankinystės tradiciją paverčia archetipine apeiga. Ir štai eilėraštyje "Žmogus iš Tollundo" ("The Tollund Man") regime "deivės jaunikį", tikriausiai susijusį su mintimi, kad airių politiniai kankiniai yra savo tikslų "jaunikiai", todėl jų auka prasminga. Vis dėlto aiškiausiai Šiaurės Airijos problema su priešistorinių genčių mentalitetu susiejama eilėraštyje "Bausmė" ("Punishment"). Tai dar vienas tekstas apie "pelkių merginą", šįkart S. Heaney'o vadinamą "maža svetimautoja". Jame minimos "išdavikės seserys" iš Šiaurės Airijos, ir poetas sakosi suprantąs genties keršto neišvengiamumą".

Dailininkas Romas Orantas
Dailininkas Romas Orantas

"Pelkių eilėraščiuose", atrodo, išsprendžiamas "kasimo" uždavinys, lyg po jų - ar net juose pačiuose - S. Heaney būtų atradęs "šaknį" ar bent kokį nors posūkio tašką. Vėlesnėje poezijoje beveik nebelieka "kasimo" įvaizdžių, S. Heaney žvelgia tiesiai į dabarties problemą ir ieško išeities. Į rinktinę neįtrauktame eilėraštyje "Sibilė", antrojoje "Tripticho" dalyje iš rinkinio "Lauko darbai" aiškiai keliamas klausimas: "What will become of us?" ("Kas liks iš mūsų?"). Į šį klausimą pranašė atsako: "I think our very form is bound to change" ("Manau, pats mūsų pavidalas pasmerktas keistis"). Toliau einantys įvaizdžiai ir apibendrinamoji paskutinė eilutė "Our island is full of comfortless noises" ("Mūsų sala kupina neramių garsų") žada apokaliptiškus pokyčius. Toji apokalipsė pavaizduota eilėraštyje "Auka" ("Casualty"), kur minima konkreti religinio smurto auka, paties poeto giminaitis Columas McCartney.
Išsyk po to eina "Sala - stacija", poema iš to paties pavadinimo rinkinio. Tai labai sudėtingas kūrinys, jame daugybė įvairiausių aliuzijų, temų ir potemių, tačiau, kalbant apie Šiaurės Airijos problemą, svarbu tai, kad S. Heaney siūlo į Airiją žiūrėti kaip į skaistyklą. Tas aiškiausiai matyti iš aliuzijų į Dante's "Skaistyklą" (kai kurie kritikai rašo, kad S.Heaney'o susidomėjimas Dante pastebimas jau rinkinyje "Lauko darbai"). Sekdamas Dante's pavyzdžiu, S. Heaney paskutinėje poemos dalyje savo Vergilijumi renkasi Jamesą Joyce"ą ir turėtų žengti paskui jį iš skaistyklos ir iš Airijos (Joyce"as didžiąją gyvenimo dalį praleido emigracijoje, daugiausia Prancūzijoje, ir neretai pašaipiai ar net piktokai kalbėdavo apie savo tėvynę). Vis dėlto esmė yra ta, kad skaistykla - ne pragaras, skaistyklos kančios, pirma, yra ne bausmė, o apsivalymas, jos laiduoja tobulybę, antra, jos netrunka amžinai. Kaip rašoma eilėraštyje "Sibilė", po visų kančių, po apokalipsės ir neramumų kraštas pasikeis, jis bus geresnis ir laimingesnis. Kitaip sakant, ateityje S. Heaney įžvelgia viltį. Jis neranda konkretaus Šiaurės Airijos problemos sprendimo, juk jis, šiaip ar taip, ne politikas, o poetas, kad ir kaip aktyviai dalyvaująs visuomenės gyvenime. Tačiau jis leidžia skaitytojui suprasti, kad sprendimas yra, tik reikia palaukti, kol kas nors jį ras.

Žinoma, S.Heaney'o poeziją galima aiškinti ir kitaip. Jam rūpi ne tik kolektyvinė, bet ir asmeninė sąmonė, žmogaus prigimtis, ypač jo kūrybinės, meninės galios. Todėl "kasimas" gali būti siejamas ir su savęs, savo dvasios pažinimu. Tačiau negalima neigti, kad S. Heaney gyvai domisi visuomene, savo krašto istorija ir mentalitetu, tad, be abejonės, jis pirmiausia "kasa" būtent šią žemę. Tai nesunku suprasti, tokie klausimai neišvengiamai rūpi kiekvienam, gyvenančiam tokiame karštame krašte, koks yra Šiaurės Airija.

„Pažink Vilnių“

pazink_vilniu.png

„Vilniaus barokas“

Pasakojime aptariamas baroko formavimasis Vilniuje, jo laikmečiai, įtakos, stilistika. Atkreipiamas dėmesys į Vilniaus sąsajas su Italijos miestais kultūra, bet kartu pažymima, kad Vilniuje barokas įsiterpė į viduramžišką gatvių tinklą, pakeisdamas tik miesto siluetą, bet ne struktūrą.

„Žaliasis tiltas“

Pasakojime aptariama Žaliojo tilto istorija, prisimenant pirmąjį tiltą su mūrinėmis atramomis, pastatytą Ulricho Hozijaus, nesėkmingą inžinieriaus Giovanni Fredianni bandymą pastatyti pirmąjį pasaulyje net 73 metrų tarpatramio statinį, Nikolaj Beleliubskij suprojektuotą įspūdingą metalo konstrukcijų tiltą. Paminima, kada tiltas pirmą kartą pavadintas Žaliuoju.

„XX a. pr. vilniečių pramogų kompleksas“

Pasakojime aptariama Lentvario, dvaro ir jo savininkų istorija, nurodomi dvaro rūmų ir parko architektai. Papasakojama, kaip XX a. pr. būdavo leidžiamas laisvalaikis, kokias pramogas savo svečiams pasiūlė grafas Vladislovas Tiškevičius. Prisimenama garsioji kavinė "Rivjera", teatras, žirgynas, parkas, medinis viešbutis, kuriame savo vestuves švęsdavo turtingi Vilniaus žydai.


 

Projekto autorius - Linas Mackevičius

Įgarsino - Aistė Bimbirytė - Mackevičienė


Apie visą projekta čia: www.pazinkvilniu.info

3000

b_200_158_2734_00_images_iliustracijos_mediateka_2013_lm1946.jpg

 

Vytauto Michelkevičiaus ir Lino Kranausko sukurtas reklaminis klipas pasitinkant 3000-ąjį savaitraščio numerį 2004 metų gegužės 7 dieną.

Vladas Braziūnas pristatė eilėraščių rinkinį „Fontes amoris“

Vladas Braziūnas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Vladas Braziūnas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Sausio 31 d. Rašytojų klube sutiktas naujas Vlado Braziūno eilėraščių rinkinys „Fontes amoris“ (2012m. išleido „Petro ofsetas“).

Literatūrologė Elena Baliutytė pastebėjo, kad Vl. Braziūno poezijos skaitytojas turėtų būti ir lingvistas, ir etnologas, ir literatūrologas. Pasak E. Baliutytės, šis rinkinys nelabai skiriasi nuo ankstesnių: „Atpažįstamas gerai sukaltos struktūros eilėraštis, neretai – soneto formos, tas pats archainis pasaulėvaizdis, laikas, virtęs erdve, amžinas, kartu einantis, būtasis dažninis, nebaigtinis.“

Knygos dailininkė Ula Šimulynaitė džiaugėsi, turėjusi galimybę dirbti su tokiu žmogumi kaip Vladas Braziūnas, paprašęs gražiai apipavidalinti būsimą rinkinį, o, pasirodo, jųdviejų grožio suvokimas visiškai sutampa.

Vakaras, skirtas 70-osioms Sigito Gedos gimimo metinėms

Prof. Kęstutis Nastopka. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Prof. Kęstutis Nastopka. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

Vasario 4 d. Rašytojų klube vyko vakaras, skirtas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, poeto Sigito Gedos 70-osioms gimimo metinėms. S. Gedą prisiminė literatūros tyrinėtoja, profesorė Viktorija Daujotytė, profesorius Kęstutis Nastopka, poetai ir bičiuliai Gintaras Bleizgys, Liudvikas Jakimavičius, Kornelijus Platelis. Aktorius Andrius Bialobžeskis perskaitė S. Gedos „Nakties žiedus“, paskyrimų poemą Fransua Vijonui.

S. Gedą prisimena profesorė Viktorija Daujotytė:

Trumposios Tomo Dirgėlos dramos

Tomas Dirgėla. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Tomas Dirgėla. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Tomas Dirgėla – Lietuvos edukologijos universiteto lituanistas. Rašo eilėraščius ir trumpąsias dramas. Turi bičiulių kompaniją, kurią pristato kaip filologinį cirką ir su kuria kartais smagiai paskaito savo kūrinių.

T. Dirgėla apie save: „Į sostinę atvykau iš Palangos maršrutu Baltijos jūra–Neris. Išlipau ties Žvėrynu, kur ir glaudžiamės drauge su žmona ir katinu. Nuo tada Vilniuje esu auklėjamas ne tik jų, bet ir LEU dėstytojų. Pirmąjį trumposios dramos kūrinėlį parašiau Kosto Ostrausko skaitymams, įkvėptas pastarojo. Taip ir neiškvėptas, rašau iki šiol.“

 

LEU Lituanistikos fakultetas, 2012 m. gegužės 9 d. Aurika Kolpakovaitė, Paulius Urbonas, Simona Morkeliūnaitė, Skaistė Dirgėlienė ir Tomas Dirgėla skaito tekstą „Jūratė ir Kastytis. Ir Ostrauskas“ pagal Kosto Ostrausko „Jūratę ir Kastytį“:

Foto iš mediatekos

"Pietinia kronikas"
Fotoreportažas iš Adaukto Marcinkevičiaus parodos „Optimistai ir skeptikai. 1954-1959 metų fotografijos“
Eugenijaus Ališankos fotografijų paroda „Tanakos keliu“
Laisvydė Šalčiūtė. „(Melo)dramos. Kūniškumo įvaizdžiai“
Indrė Šerpytytė. Patyrimo nebuvimas

Loading

Naujausias žurnalo numeris:

b_115_160_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-07-28_nr._3626_2017-07-28_nr._3626_virselis.jpg

b_106_160_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-07-28_nr._3626_2017-07-28_nr._3626_turinys.jpg

 Žurnalas prekybos vietose pasirodo penktadienį.

Elektroninė versija – vėliau, artimiausią trečiadienį čia

    b_250_202_2734_00_images_iliustracijos_skelbimai_2017_premunerata.png

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai