Silvija Vosyliūtė. 2012-ųjų „Gaidos“ karavanas

Neverta apsimesti, kad žodžiai, kuriais apibūdiname muziką, – „šiuolaikinė“, „gyva“, „negyva“, „elektroninė“, „pranokstanti gyvenimą“ – reiškia kažką absoliutaus, nekintamo. Visa, ką mes tam tikrais žodžiais bandome apibrėžti, tėra galimybė išsigelbėti. Žodis yra mažytė matoma dalelė, už kurios slypi milžiniška nematoma struktūra. Visa, kas siejama su žodžiais, atrodo negyva – o visa, ką jie iš tikrųjų reiškia, yra mums labai reikalinga.
Jeigu suprantame, kas yra katarsis, tai todėl, kad jį tapatiname su savo emocine patirtimi. Jeigu suprantame, kas yra naujovė, tai vien dėl to, kad anksčiau niekada to nebuvome matę ar girdėję.  „Štampas“, nusikaltimas ar neišvengiamybė, kuria anksčiau ar vėliau tampa kiekvienas originalus, bet reikšmingas sprendimas? Kokios muzikos ieško žmogus? Kokia muzika laikoma aktualia?
Į šį pasvarstymą bandysime atsakyti apžvelgdami XXII tarptautinio aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ koncertus. Vienuolika koncertų – vienuolika naujų ar tik prisimintų spalvų derinių Lietuvos muzikinėje sferoje. Kai kam tie potėpiai atrodė ryškūs, kai kam priminė grafiką – visi vertina skirtingai.

Tai, kas amerikietiška
 
Prašnekus apie minimalistinę muziką, sąmoningai ar ne, man, o kadangi neturiu argumentų tikėti šimtaprocentiniu savo asociacijų šioje sferoje unikumu (todėl drįstu manyti, jog ir kitiems), pirmiausiai prieš akis iškyla Johno Cage’o bei Steve’o Reicho portretai. Šie kompozitoriai neabejotinai yra vieni įtakingiausių XX a. muzikos kūrėjų. 2012-ųjų metų „Gaidos“ festivalis pažymi 100-ąjį Johno Cage’o gimtadienį, skirdamas jam dalį programos. Tai spalio 21 dieną Menų spaustuvėje įvykęs šiuolaikinio šokio ir gyvos muzikos spektaklis „Danza preparata“, kurį pagal Johno Cage’o muziką sukūrė choreografas Rui Horta iš Portugalijos, o šokėjos Silvios Bertoncelli bei pianisto Rolfo Hindo duetas atskleidė dar vieną šios muzikos interpretaciją. Garsinė vakaro erdvė buvo gerai žinomi kūriniai preparuotam fortepijonui – sonatos ir interliudai. Ciklas artimai siejasi su indiškąja rasos teorija – šviesios ir tamsios emocijos, vedančios mus į palaimingą būtį, skleidėsi per muzikos bei judesių sąveiką, kurioje muzikinė partija išsiskyrė ypač geru atlikimu, taip suduodama kirtį šokio išraiškai, kuriai protarpiais pritrūkdavo įtaigumo.
Šio kompozitoriaus kūrinius interpretavo ir spalio 25 dieną įsikūręs „Cage Link“ – „gyvenamasis kambarys“ Nacionalinėje filharmonijoje su Ieva Prudnikovaite (sopranas), Artūru Šilale (smuikas), Kerry’iu Shawn’u (poetu), Petru Geniušu (fortepijonas), Tomu Kulikausku bei Vladimiru Tarasovu (mušamieji).
Ypatingas dėmesys skirtas ir kito amerikiečių kompozitoriaus, Steve’o Reicho, kūrybai. Spalio 24 d. keturių perkusininkų grupė „Amadinda“ iš Vengrijos išskleidė geriausius šio kompozitoriaus kūrinius mušamiesiems instrumentams – vedančius mus į garsiniais efektais užpildytas erdves.
„Gaidos“ pradžios degustacija šį kartą atiteko Niujorko muzikos kolektyvui „Bang On A Can All – Stars“ – sekstetui, sėkmingai įgyvendinusiam sumanymą derinant džiazo, roko, world music bei eksperimentinės muzikos elementus peržengti nusistovėjusios minimalistinės muzikos rėmus.  Ansamblį sudaro bosas, klarnetas, elektrinė gitara, violončelė, fortepijonas, mušamieji. Šis kolektyvas Lietuvoje koncertavo jau antrą kartą. Pirmasis pasirodymas įvyko 1997-aisiais ir sulaukė didžiulio pasisekimo. Šį kartą amerikiečiai puikiai pasirinkta programa atskleidė ansamb­lio spalvų paletę – nuo šiek tiek dramatiškų, skaudžių Michaelo Gordono bei Julios Wolfe kompozicijų, sukurtų inspiruotų liūdnų prisiminimų, iki gitaristo Marko Stewarto atliekamo Steve’o Reicho „Elektrinio kontrapunkto“ bei gitaristo Thurstono Moore’o kūrinių.
Pirmoji kompozicija – tai Davido Lango „Sunray“, dedikuota tėvui Danieliui Langui jo 80- mečio proga. Kūrinys pasižymėjo išklausyta, švelnia pradžia – ji tarsi atveda iš amžinybės, kuria viskas prasideda ir iš kurios viskas kyla, kuri harmoninga, nekintanti ir net šiek tiek sakrališka. Atveda ir palieka desperatiškoje, roko ritmais pagrįstoje tikrovėje. Jei žiūrėsime filosofiniu atžvilgiu, tai būtų galima lyginti ir su žmogaus egzistencija: atėjęs iš tobulos amžinybės, jis pakliūva į tai, ką vadiname realybe. Muzika skamba, garsai tie patys, bet jau taip toli nuo to, kas buvo. Tik gerai įsiklausę kartais galime rasti buvusio prisiminimo pėdsakus. Kolektyvo nariai „įėjo“ į tylų susiklausymą, kuriame visos partijos, neužgoždamos viena kitos, kūrė kūrinio vienybę, iš klausytojų reikalaudami įdėmios koncentracijos.
Atrodytų, toks pat skaudus realybės bei neišmatuojamos tobulybės ilgesio sugretinimas dominuoja ir Michaelo Gordono kompozicijoje „For Madeline“, sukurtoje kompozitoriaus motinai Madeline’ai, prieš kelerius metus palikusiai šį pasaulį. „Visus praėjusius metus aš lankiausi sinagogose ir kalbėjau kadišo maldą Madeline’ai. Be abejo, ji nebūtų pritarusi tokiam pamaldumui. Madeline atėjo iš kitokio pasaulio – tame pasaulyje žydai augo getuose“, – sakė Michaelis Gordonas. Kūrinys – aštuonių minučių trukmės lamento. Klausydamasis buvai priverstas visa savo esybe pasinerti į impulsus, gimstančius kažkur viduje, paslaptingoje ertmėje. Kūrinio nuotaika sukūrė nenusakomo skausmo baimės bei nerimo jausmus. Fone švelniai kartojami skaidrūs fortepijono garsai bei vibrafono ir violončelės akordai skaičiavo tiksintį laiką iki tol, kol viskas ištirpo garsų migloje. Klarnetas, įsimaišydamas į visą šitą garsų plaukimą, suteikė dar didesnę skaudaus beviltiškumo būseną. Žemai gaudžiantis bosas su elektrinės gitaros bei klarneto kuriamomis „sirenomis“ priminė holokausto siaubus. Tempas tai pagreitinamas, tai sulėtinamas, taip siekiant „sugyvinti“ kūrinio sielą, tarsi tai jau nebebūtų negyva materija, tačiau tikro žmogaus kvėpavimas.
Amerikiečių kompozitorės Julios Wolfe kompozicijos „Big Beautiful Dark and Scary“ idėjos sudėtos taip, kad juntama riba tarp tam tikrų emocijų peizažo, bet taip pat ir išskiemenuoto intensyvaus kirčio formos neatribojamos nuo bendro minties išraiškingumo. Sukurta skaudi ir įtaigi įtampa. Iš karto po to skambėjo į programą neįtraukta Evano Ziporyno kompozicija „ShadowBang“, kuri derino Balio liaudies pasakojimų magišką realizmą su triukšmingu amerikiečių „Bang On A Can All –­ Stars“ grupės garsu. Keturios dalys puikiai atskleidžia ir kompozitoriaus – šio seksteto klarnetisto – talentą.
Antrojoje koncerto dalyje jau ne naujas Steve’o Reicho „Electric Counterpoint“, skirtas daugybei gitarų, atliktas naudojant Pato Metheny’io fonogramoje įrašytas gitarų partijas su gyvai skambančia Marko Stewarto gitara. Taip pat palyginti seniai parašyto (1969 m.) Philippo Glasso „Music in Similar Motion“ kūrinio interpretacija nesiekė fotografiškai tiksliai atgaminti kiekvieną detalę.
Jau 7-ame dešimtmetyje ant bangos pakilę kompozitoriai šiuolaikinės muzikos programose tampa neišvengiamu minimalistinės muzikos „švarumo“ garantu. Galbūt šių kūrėjų neįtraukimas į programą atrodytų kaip standartų laužymas ar netgi nusikaltimas?

Erdvės alkis

Viena pagrindinių festivalių temų – erdvė. Meno, šiuo atveju – muzikos, raiškos priemonėmis užkabinama ir su skausmingu, atviru nervu traukiama bei velėjama dabartinio urbanizmo kultūroje erdvės išsiilgusio sociumo situacija ir problematika. Žmogus trūkstamą erdvę, viliuosi, nesąmoningai bando išsikovoti pačia brangiausia – Kito emocinio artumo atsisakymo kaina.  „Žmogus prie žmogaus“ – plačiai eskaluojamas šūkis visuomenėje, bandant apsigauti ir tikėti, jog tai, kad mes retai galime pabūti vieni, nuolat esame tarp žmonių, išlaiko mūsų ryšį su jais. Gal ir negaliu teigti, kad ryšio nėra. Bet, teatleidžia man visuomenininkai ir humanistai, leisiu sau truputį modifikuoti šį utopinį teiginį į „žmogus ant žmogaus“, kas, nors ir kaip gaila ir gal net kiek žiauru, mano nuomone, yra arčiau realybės. Praradęs vidinės erdvės suvokimą savyje, jo nejunti ir kitame. Susvetimėjimas  – dar ne visas rezultatas. Gyventi ant kito ir to nejusti –­ šitai jau pavojus, kuris ne gresia, o vyksta.
Turbūt plačiausiai erdvės vartus festivalyje atidarė projektas „Musikfabrik“ iš Vokietijos, leidęs laisvai judėti, sekti garsus arba nuo jų nutolti. Londone gimusi, tačiau gyvenanti ir kurianti Vokietijoje kompozitorė ir atlikėja Rebecca Saunders Šiuolaikinio meno centro erdvėse pristatė savo kompoziciją „Chroma XVII“. Skirtingose pastato vietose išdėlioti instrumentai įspėjo apie neįprastą kūrinio pateiktį ir formą. Ir iš tiesų tai net nepriminė įprastinio koncerto klausymosi, visa tai atrodė tarsi vaikščiojimas po mistifikuotą parodą, kurios objektai buvo ne paveikslai, o instrumentai bei jų garsai. Tai buvo greičiau garsų mozaika, tarsi instrumentai tik išbandytų savo garsą nesiekdami išgroti nė vieno muzikinio pasažo. Vaikščiojant ir tyrinėjant šią garsinę aplinką buvo galima pastebėti, kad muzika erdvėje susipynusi, bet taip pat ir labai epizodiška. Kompozitorė  pati yra sakiusi, kad kiekvienas „garso paviršius“ turi išsiskirti iš kitų. Šiuo požiūriu vienas nuo kito izoliuoti instrumentai save išreiškia per tembrų bei registrų lygmenis, pavyzdžiui, fortepijono partija, pratrūkusi nediferencijuoto aukščio garsų daužymu. Savotiški muzikos kūrinio interpretatoriai buvome ir mes – šlepsėdami, šiugždėdami, kaukšėdami savo batais, kūrėme garsinę visumą. Bendrą kūrinio atmosferą papildė ir kiti skambantys objektai, pavyzdžiui, daugybė mažų muzikinių dėžučių, kurios buvo paleistos visos kartu, bei sentimentali norvegų liaudies daina, įrašyta plokštelėje. Taip pasivaikščioję – išsiskirstėme. Atradę, pamatę, apčiuopę ar ne, tačiau pajutę vykstančią žmogaus bei aplinkinio pasaulio begalinį veržimąsi, norą pirmauti, būti išskirtiniu.
Šiek tiek kitokį muzikos erdvės suvokimą pateikė suomių vargonininko Tuomo Pyrhoneno atliekami kūriniai. Drįsčiau teigti, kad pasirinkta programa neatskleidė vargonų įvairiapusiškų tembrų subtilybių. Amerikiečių roko ritmai mums ilgam įsirėžė į atmintį, o čia trūko kažkokio svarbaus akcento, kuris labiau išskleistų dabartinį žmogaus poreikį – aktualią muziką girdėti ne tik Šiuolaikinio meno centre, tačiau ir bažnyčioje. Aš nekalbu apie tai, kad muzika turi būti triukšminga ar destruktyvi. Juk nepadarytume jokio nusikaltimo paįvairindami programą, o galų gale sukurdami labiau žemišką, tiesmukišką bažnyčiose atliekamų kūrinių gyvavimo terpę. Pasirinktoms  jau „nebešviežioms“ muzikinėms naujovėms stigo veiksmo. Galbūt tik Onutės Narbutaitės „Ėjimas į tylą“, nors parašytas 1980-aisiais, sovietmečiu, išlieka problemiškas ir šiais laikais: įkūnytos dvi besigrumančios dimensijos, du laikai ir dorovės.    
Koncertus belankančios publikos gausa rodo, kad žmonės nori muzikos. Muzikos rūšių, interpretacijų gali būti labai daug, tačiau kiekvienas žmogus ieško sau artimos tiesos. Mes aiškiai juntame, kad su kiekvienu garsu mus sieja kažkoks ryšys, tačiau niekada nieko neatrasime, jeigu lauksime, kad kas nors paaiškintų jo prasmę.

B. d.

Draugai