Su rusų kompozitoriumi, muzikos kritiku ir filosofu VLADIMIRU MARTYNOVU (g. 1946) kalbasi Dmitrijus Lisinas.

Kodėl siaura profesinė bendrija, pavyzdžiui, kompozitoriai, negali pagal naujuosius laikus pervardyti pagrindinių muzikos parametrų? Štai Aleksejus Losevas (1893–1923, rusų filosofas, filologas – vert.) ėmė ir savosios piramidinės dialektikos lauke, traktate „Muzika kaip logikos objektas", suformulavo, kas iš tiesų yra garsas: jo tempas, aukštis, tonalumas, tonas, tembras, kadencija, šviesėjimas, ilgis, spalvingumas, dinamika, apimtis, tankumas ir svoris. Kaip jums patinka toks gajus platonizmas?

Losevo koncepcija tęsia, iš esmės, pitagorinius dalykus. Jeigu kastumės giliau, kiekvienas muzikantas privalo būti pitagorietis. Tačiau esama ir priešingos praktikos (Cage'o –­­ jam viskas, ką sako Losevas, juokinga), kuri iš pirmo žvilgsnio prieštarauja – ir vis dėlto nuveda prie to paties šaltinio. Cage'as nesuprato žmonių, teigiančių, kad muzika yra būtent klasifikacija ir logiškų apibūdinimų rinkinys arba net pilnas rinkinys visų pasaulio diskų, natų, įrašų. Cage'as pasakys, kad muzika –­ kiekvienas garsas gatvėje, reikia tik išmokti klausytis. Automobilio, vėjo, žingsnių garsas yra muzika. Svarbu ne kokia mintis, o kokia praktika dominuoja. Dabar tinkle muziką daro žmonės be muzikinio išsilavinimo, apskritai be išsilavinimo. Meninė praktika dabar tokia: žmogus mobiliuoju filmuoja cunamį Japonijoje, ir tai yra stipriau nei bet koks meno kūrinys, lyginant jų poveikio ir įtraukimo jėgą. Remb­rantai, vagneriai, mocartai įvykius gaudant su pagalbine technika visiškai nereikalingi. Išlošia būtent gaudytojai, o ne atidūs meno kūrinio audinio pynimo meistrai. Viskas akimirksniu virsta pinigais ar netgi brendais. Šiame kontekste Losevo samprotavimai tampa bejėgiški, nes nebenurodo, kaip veikti. Štai XV amžiuje didysis Losevas būtų kaip tik.

Ar elektroninis, kompiuterinis garsas nėra ateities garsas? O kompozitoriaus sintezė su skaitmeniniu garsu išgelbės, pratęs kompozitorių epochą?

Kiekviena epocha išstumia į viršų savo garsų. Epochų sandūroje gerai skamba Voltaire'o frazė: niekada ta šūkaujanti bjaurybė (plaktukinis klavyras) neužtemdys kilnaus klavesino garso! Rojalis, tuo labiau simfoninis orkestras, lyginant su klavesinu, yra turgus. Garso įrašų revoliucija, apskritai techninė revoliucija, pagimdė naują saundą, kurio akimirksniu ir griebėsi roko muzikantai, bet pirmieji čia buvo Stockhausenas ir Schaefferis (1910–1995, prancūzų kompozitorius, rašytojas – vert.), – ir tai buvo avangardas, įskaitant nepakeliamas disonansines garsų eiles. O „bitlai" įspraudė elektroniką į tradicinę simfoninę konsonansinę sistemą.

Ar nėra tokioje pikselinėje garso sistemoje, kai ausis jau nebegirdi tono mikrodalelių, galimybės ir universaliai, galutinai kompiuterizuotai muzikai, – juk iš muzikos atomų galima programiškai, automatiškai surinkti bet kokią masę?

Skaitmeniniu būdu įrašyti kaip tik įmanoma, tačiau neįmanoma analoginiu. Beje, skaitmeniniu negalima įrašyti uodo zyzimo. Perėjimas nuo juostelės ir vinilo prie kompaktinės plokštelės 9-ame dešimtmetyje buvo skausmin­gas –­­ visi mano pažįstami garso režisieriai susirgo: opa, nemiga, depresija.

Dabar MVU filosofijos fakultete dėstote muzikinę antropologiją. Apie ką ten kalbate?

Kas yra muzika. Anksčiau atsakant į tokį klausimą užtekdavo muzikos teorijos ir istorijos žinių. XX a. viduryje, kai atsirado džiazas ir dar kažkas panašaus, susivokta, kad vien teorija visko nepaaiškinsi, – net Losevas nesugebėtų. Reikalinga muzikos antropologija, Adorno sugalvoja muzikos sociologiją. Teorija ir istorija tiria muzikines formas, o sociologija aiškina, ar muzikinė forma gali būti socialinio gyvenimo forma, kaip sociumas pagimdo muzikos formą. Vėliau paaiškėja, kad sociologijos maža, o muzika –­ tai jau veikiau antropologinis klausimas. Mes stebime tradicines Azijos ir Afrikos kultūras, jaunimo kontrkultūras, megapolio kultūrą, – tai vis skirtingi antropologiniai tipai. Tradicinio mąstymo afrikinis kaimiškas žmogaus tipas, megapolio protestantiškas, arabų islamiškas yra visai skirtingi.

Jeigu Prezidentas pakviestų jus į susitikimą su kultūros darbuotojais, atsisakytumėte ar nueitumėte?

Istorija neturi tariamojo laiko. Aš tenai niekada neatsidursiu, manęs niekada ir nepakvies. Apskritai manau, kad dabar reikia būti privačiu asmeniu, jokiais būdais nesantykiauti su valdžia, tačiau tai nereiškia, kad reikia jungtis prie jos opozicijos. Kadaise aš dėl savo dvasinių polinkių buvau patekęs į Bažnyčios struktūras – tačiau netgi ten nebuvau prileidžiamas prie viršūnių. Matyt, iš prigimties esu pogrindininkas, šitas sluoksnis juk tebėra ir po TSRS žlugimo, jis buvo, yra ir bus.

Jūs visą gyvenimą praleidote Maskvoje. Štai kai kur jau nuėmė nuo namų reklamą, tadžikai išsprogdino asfaltą, –­ ką jūs dar patartumėte padaryti miesto valdžiai dėl piliečių patogumo?

Patarinėti valdžiai, vadinasi, vėl patekti į tarybų šalį. Šito miesto jau negalima vadinti Maskva. Jis kasmet tampa vis mažiau gyventi tinkamu miestu, pagal daugelį parametrų būti Maskvoje neįmanoma. Mes čia gyvename tik todėl, kad esame sovietiškai užsigrūdinę – įvaldę tarakonišką išlikimo meną. Nors ir tarakonai jau yra išėję iš šito miesto. Jeigu juos taip veikia mobiliojo ryšio pastotės, vadinasi, jie yra subtilesnės konstitucijos būtybės nei mes. Taigi susilaikysiu ir nepatarinėsiu, tiesiog galiu konstatuoti, kad mūsų situacija – postkatastrofinė, viskas jau įvyko. Išvirtam vėžiui visa blogiausia jau atsitiko.

Jūsų dabartinė muzika man sukelia keistą, rytietišką pojūtį, kurį galima būtų vadinti minimalizmu. Viena frazė, vienas laikas be galo kartojasi tik su mikroskopiniais tono ir dermės postūmiais. Tai tirština ir laiką, ir pojūčius, o labai susikaupus galima panirti į tikrą samjamą, kai linijiniai dalykai – pradžia, vidurys, pabaiga – virsta spirale, būdraujanti sąmonė grimzta į sapnišką, archajinę būseną.

Iš tiesų taip ir yra. Tačiau nebūtina lyginti su Rytais. Visa tai išliko Rytuose, bet visada buvo ir Vakaruose, visos tos archajinės formos. Pažvelkite į seną antikinį ornamentą, senesnį nei VIII a. pr. m. e. Rytuose tai tiesiog užsikonservavo ir išliko. Žinoma, dar labai svarbu kontekstas, o ne tekstas. Klausydamasis įprastos muzikos, žmogus klausosi tam tikrų struktūrų, kurias jam siūlo kompozitorius. Klausydamasis minimalistinės, žmogus klausosi ne struktūrų, o savo nuosavo klausymosi. Žinoma, tai yra meditacijos būdas. Pats tekstas su savo struktūra atitolsta, slepiasi už kontekstualių koncentrinių judesių.

Muzika tolsta nuo linijinės struktūros ir nauju mantros būdu tiesia kelią archajinės būsenos link, – bet gal tai ir įpras­mina žodinės epochos pabaigą? Vėjo šniokštimas gali tapti svarbesnis nei pranešimas apie Hegelio logiką.

Tai būtų teisinga, jei kalbėtume apie ribines sapno ir būdravimo situacijas, bet mes juk kalbame apie vakarietišką, tam tikrą frontalų žvilgsnį, kai žiūrima iš kardinalaus perspektyvos taško, ir tai priešinama išfokusuotam šamano žvilgsniui. Šamano žvilgsnyje nėra subjekto ir objekto, jame ir objektas, ir jūs matosi kaip bendra situacija, jūs ir jis yra viena. Taigi čia svarbu ne sapnas ir būdravimas, o frontalaus žvilgsnio, pagimdančio subjekto–objekto santykius, atsisakymas. Visa tai veda ir prie archaikos, ir prie naujosios epochos pradžios.

Perskaičiau jūsų traktatą „Alisos laikas" ir noriu paklausti apie naujausias berniuko ir mergaitės skirtybes, apie mūsų įsivaizdavimą, kad matriarchatas jau čia pat.

Tokio visuomeninio elgesio kaip feminizmas negalima laikyti matriarchatu, moterys tiesiog savinasi kai kurias maskulinines funkcijas. Jos tampa stipresnės, valingesnės, o vyrai vis daugiau sėdi su vaikais ir verda pietus. Vis dėlto tai dar ne matriarchatas, nes jis yra visai kita sąmonės būsena. Tai, kas nutiko XX a., labai primena moters virtimą vyru pasisavinant jo funkcijas. Margaret Thatcher, „geležinė ledi", neturi nieko bendra su matriarchatu, kuris iš tiesų yra labai paslaptingas ir nesuvokiamas reiškinys. Amazonės irgi yra ne tai. Jos ne matriarchato liekana, o labiau grynas ideologinis revanšas. O kas vyksta? Genderiniai skirtumai dyla, beje, jau keletą amžių iš eilės. Vienas XVI a. japonų meistras rašė, kad vis mažėja skirtumas tarp moterų ir vyrų pulsų, kad nebesiskiria vaistai moterims ir vyrams.

Ar Mozarto pakeitimas „bitlais" yra lygiavertis? Ar neįžvelgiate čia artėjančios barbarų epochos simptomų?

Barbariška būtų taip vertinti. „The Beatles" – tai ne šiaip sau „bitlai". Įvyko antropologinis pasikeitimas, kaip tik jaunimas, tarp jų merginos, užėmė pozicijas, kuriose niekada anksčiau nebuvo. Po karo nusistovėjus tam tikrai ekonominei gerovei, atsirado galybė laisvo jaunimo, kaip sako vyresnieji, pusgalvių. Ir išsyk išdygo „rolingai" ir „bitlai", su Mozartu neturintys nieko bendra tuo atžvilgiu, kad nesekė jam įkandin. Jie yra atskirai. Hierarchinė apšvietos „senių" kultūra, gyvavo aristokratų ir Mozarto laikais, kai buvo tvarka, kai buvo valdžios simfonija. Todėl ten ir visai kiti muzikos pagrindai. Apie skirtingas kultūras negalima kalbėti aukštais ir žemais terminais, tinka tik nevertinantys samprotavimai. Pokarinė kultūra yra itin jaunatviška – skirtingai nei jaunojo Mozarto „senoji". Kartą, išgyvendamas tokį rokeriškai bitlomaninį periodą, pasižiūrėjau į 50-mečio Stravinskio portretą ir pagalvojau: negi galima būti muzikantu, kai tau penkiasdešimt, juk muzika priklauso jauniems. Tačiau kai atvažiuoja „Procol Harum", – jie visi žili 70-mečiai pienburniai, na, nekalbu jau apie „The Rolling Stones". Atrodo jie pakankamai anekdotiškai, ir štai viso šito Mozarto laikais nebuvo.

Dabar reikia nustoti būti kompozitoriumi įprastine to žodžio prasme. Klasikos kūrimo laikai baigėsi. Reikia tiesiog kur nors ir kaip nors atrasti savo vidinio ritmo atspindį. Kažkam iš klasikų juk reikėdavo uostyti raugintus obuolius, kad rašytųsi, kitam dar kažką. Neseniai žiūrėjau filmą „Išėjimas per suvenyrų parduotuvę" („Exit Through the Gift Shop", 2010). Jame meno atsiradimo mechanizmas išreikštas kažkaip labai jau ironiškai. Galima teigti, kad dabar meno „mechanika" visiškai neteko kriterijų. Be to, visuose menuose vyksta totalus profesionalumo lygio smukimas. Smunka visos muzikos sritys, kompozicija, atlikimas (nors klasikinės muzikos atlikimo techninis lygis išaugo maksimaliai). Paradoksalu, bet griežta mokykla naikina pojūčius ir įkvėpimą. Todėl viskas, kas susiję su klasikiniais laikais ir išsilavinimu, smarkiai nyksta.

Tiesioginė pasakojimo raiška išnyko drauge su rusų literatūros aukso amžiumi, – tada menininkas, kreipdamasis į skaitytoją, galėjo tikėtis, kad bus išgirstas. XX a. autoriaus modelis kinta: jis jau nemėgina būti suprastas auditorijos. Iki tam tikro momento manyta, kad vieninteliu prasminiu šaltiniu yra tekstas. Ir staiga išaiškėjo, kad lygiai tą patį vaidmenį gali atlikti kontekstas. Pasirodė, kad teksto pras­mė gali iš esmės keistis – priklausomai nuo kitų tekstų. Mano knygose man įdomūs ne tiek patys tekstai, kiek tai, kokį vakuuminį kontekstą jie sugeba sujudinti. Kontekstą, kuriame gims visai naujos prasmės – esančios šiame magnetiniame lauke, o ne tiesiogiai išsakomos. Dabar yra daug talentingų žmonių, kurie kaip ir anksčiau vartoja tiesioginę raišką, bet asmeniškai man ji neteko prasmės, man, apskritai imant, nesvarbu, kas kalbama. Perfrazuojant Wittgensteiną: man neįdomu tai, apie ką kalbama, man įdomiau tai, kas nutylėta. XX a. mene buvo trys revoliuciniai šuoliai: Malevičiaus „Juodas kvadratas", Duchampo „Fontanas" ir Cage'o „4'33"". Tai ir yra mano geidžiama ateitis – keidžiškoji tyla turi tęstis ne 4 minutes ir 33 sekundes, o visą gyvenimą. Žmogus gaminantis –­ evoliucijos aklavietė, tyla –­ naujo žmogaus laidas.

„Klauzura", 2011-09-29

Vertė Jūratė Visockaitė