Vilniuje tęsiasi garsiųjų orkestrų pasirodymų serija. Kad ir ne per dažnai, bet vis dėlto. Naująjį sezoną Nacionaliniame operos ir baleto teatre rugsėjo 18 d. pradėjo Izraelio filharmonijos orkestras, diriguojamas Zubino Mehtos. Kaskart suvoki, kad tokie koncertai sukuria savo aplinką: pre ir post. Antai dienraščių skiltyse pasirodo įvairia­spalviai anonsai, kelionių iš taško A į tašką B sąlygoti nesklandumų aprašymai, vėliau – koncertus aplankiusios publikos fotogalerijos (juk tai turbūt be galo svarbu). O ir tokių koncertų konkretusis turinys gerokai pranoksta (jei ne iškreipia) rimto ir solidaus renginio ribas. Ir tuomet susimąstai, ką tokių keistų „mozaikų" (linkusių „sukičinti" rimtos muzikos programą) akivaizdoje turėtų veikti profesionalus muzikas, linkęs pasiklausyti, pasimėgauti, kritiškai įvertinti, o gal ką nors ir permąstyti, palyginti, sugretinti? Juk vis dėlto gyvo koncerto lygmuo turėtų garantuoti tam tikrą idealią klausymo teritoriją, kurioje kiekvienas narys – dirigentas, orkestras, publika, – etiškai, padoriai ir adekvačiai suvokia savo vietą. Ir gal nebūtina per ruporus skardentis tiems, kurie neša gėles. Gal nebūtina stotis tuomet, kai norisi tiesiog pagerbti, pasidžiaugti, pasimėgauti. Juk atsistojus, kaip kad laipsniuojant savo pripažinimo fazes, taip pat reikia žinoti, ką toliau daryti –­ sporadiškai lėkti į rūbinę ar pagarbiai palydėti koncertą pagrojusį orkestrą, solistą į užkulisius. Čia norėtųsi prisiminti prieš šimtmetį kompozitoriaus Arnoldo Schönbergo išsakytas mintis, –­ kaip jam būdinga, kategoriškas ir nulemtas visai kitokio konteksto, bet aiškiai apibrėžiančias tam tikras funkcijas: „Bilietas į koncertą suteikia teisę tik klausytis koncerto, bet ne trukdyti jį atlikti. Bilieto pirkėjas yra kviestinis svečias, įgijęs teisę klausytis, daugiau nieko."

Izraelio filharmonijos orkestro kon­certas išties buvo laukiamas, juoba kad pirmąkart klausėmės šiam koncertui dirigavusio Zubino Mehto –­ atstovo tos dirigentų senjorų kartos, kuri ilgus metus kūrė solidų dirigento kaip muzikinių programų vadovo, kaip ilgus metus puoselėtos orkestro individualybės konceptualisto, kaip tam tikros vertybės kūrėjo prestižą.

Kiekvienas koncertas – savotiška kelionė: sklandi, logiška, tolygi ar paaštrinta tam tikrų slenksčių. Tai nulemia muzikinis turinys, jo elementų tarpusavio logika. Negali sakyti, kad šio koncerto logika buvo tradiciška, ypač pirmoji dalis. Užsimota sugretinti kelias epochas ir žanrus: vėlyvojo romantizmo ir Vidurio Rytų atgarsiais paženklintą XX a. Izraelio kompozitoriaus Paulio Ben-Haimo kūrybą, klasicizmo šedevrą – W. A. Mozarto 40-ąją simfoniją g-moll bei tris romantinio muzikinio teatro arijas: Dalilos ariją iš C. Saint-Saënso operos „Samsonas ir Dalila", Azučenos ariją iš G. Verdi operos „Trubadūras" ir Eboli ariją iš G. Verdi operos „Don Karlas". Solistė – Violeta Urmana.

Tikrajai orkestro reprezentacijai labiausiai pritiko P. Ben-Haimo Psalmė iš Simfonijos Nr. 1. Gilūs ir darnūs styginių monologai, įtaigūs melodijų vingiai, plastiški dinamikos sluoksniai. Ir štai po to santūri, itin santūri Mozarto 40-osios simfonijos artikuliacinė visuma. Manyčiau, kad tai buvo ir teatro salės akustikos pakoreguotas rezultatas: blyškoka visuma tobulos tempų, ritmų, dinamikos proporcijos akivaizdoje. Vietomis pristigo kontrasto žiežirbos, struktūrinės gyvybės. O štai ir trys V. Urmanos padainuotos arijos, – solistė geba sukurti atmosferą, dramatinę įtampą, o jai antrina subtilybes „pagaunantis" orkestras. Tačiau stinga kažko, kas vainikuotų pirmosios koncerto dalies formą, nors publikos ovacijos liudija ką kita. Vis dėlto Eboli arija sukuria dramaturginės viršūnės aukštumą, primenančią prieš metus patirtą įspūdį Wiener Staatsoper, kai V. Urmana tapo tikrąja „Don Karlo" spektaklio pažiba su savuoju Eboli vaidmeniu.

Norint nuosekliai įsiklausyti į Izraelio filharmonijos orkestro autentiško garso bei dramaturgijos estetiką, itin palankia terpe tapo Richardo Strausso simfoninė poema „Herojaus gyvenimas". Čia galėjome pasigėrėti visų orkestro instrumentų grupių darna, balansu, konceptualiu formos sprendimu, pučiamųjų jėga. Ir visu tuo, kas įkūnija stipraus simfoninio orkestro savitą jėgą. Suvaldyti tokią monumentalią visumą, įprasminti intensyvų tematinį audinį, dinamiškai aprėpti stambaus simfoninio žanro konstrukciją ir atlikti darbą taip profesionaliai, kad publika galėtų mėgautis jo estetinio rezultato vaisiais – tai didžiulė meistrystė. To liudininkais ir tapome.

Ši partitūra taip ir liko atmintyje kaip ilgesio išgirsti „kažką" etalonas.