Gimiau 1991 m., jau gerokai po visko; esu Laisvės vaikas. Literatūros mokiausi Škotijoje, studijoms užsidirbdavau Prancūzijoje, laimę pažinau Prahoje; kiekvieną buvimo svetur dieną galvodavau apie savo šalį, savo bendraamžę, draugę, seserį. Dabar nenusakomai gera kiekvieną rytą atsibusti Vilniuje ir kalbėti kalba, kurios nereikia tikrintis žodyne, kuria susišnekame ne tik žodžiais, bet ir žvilgsniais, kuria išmokau mylėti, dainuoti, tikėti ir sapnuoti. Ir niekada į nieką nekeisčiau nei šitos kalbos, nei tų žmonių, su kuriais ja susišneku.

ilguma

aš mačiau gyvatvores
mačiau, kaip išsišiepę nuo šalčio taksi laukia sijonuoti vyrai
mačiau laukimo salėse nebeverkiančias moteris
mačiau šefus su neišplaunamomis dėmelėmis prijuostėse
mačiau baltomis dulkėmis apdulkėjusius balandžius
mačiau vyrą, kuris moka vieną sakinį
mačiau snieguoles, valgančias moliuskų troškinį
(pirmadieniais) arba bagetes su dešra (ketvirtadieniais)
mačiau denyje žiaukčiojančius keltininkus

aš mačiau akmenis
mačiau man smakrą siekiančius šunis
mačiau lapes, skubriai ryjančias mano pietų likučius
mačiau bepirštį grojant mažučiu smuikiuku
mačiau aludarius apsipūkavusiais megztiniais
mačiau tailandiečius sakant vaikui, kad jie japonai
vaikas fotografavo ir buvo patenkintas

aš mačiau tiltus
mačiau muziejaus prižiūrėtoją, vaiką vadinant „ponu“
mačiau mažas moterytes tipenant ant medinių kaladžių
mačiau jaunąją degančiom blakstienom
mačiau stirnas reikalaujant ėdesio iš suvenyrų pardavėjo
tas, išmetęs į gatvę porą kąsnių, tuoj užsitraukė užuolaidas

aš mačiau vandenį, iš kurio atėjo cunamis
mačiau, kaip patinę nuo karščio rikšų laukia turistai
mačiau karalienę iš lego kaladėlių
mačiau ištisą minią tylinčių vyrų
mačiau ištisą minią ramiai sėdinčių vaikų
mačiau paramedikus, kurie važiuodami juokiasi taip,
tarsi gyventi dar būtų šimtmečiai

aš mačiau, kaip sukasi Žemė
pakibusi ore apkeliavau ištisą ilgumą
pridėti pirštus prie tavo vaikystės venos
atsigulti šalia
ir žiūrėti į meteoritais krentančio dangaus veidą

 

potvynis

mane pašaukė
sugrįžti
sakė, kad pasaulis yra potvynis,
o Nojus kalba niekam nesuprantamomis kalbomis

derybas vedėme pirštais
nuo riešo iki alkūnės
ir nuo raktikaulio iki smakro
siurbėme žodžius
bet nežinojome žodžių
iki kauliukų stovėdami vandenyje
braukėme nuo lūpų lietų
ir raukšlėjomės

ant manęs šaukė
atkišę varvančias rankas
sakė, kad išplauksiu pilvu į viršų
kad užspringsiu potvynio dumblu
kad pasikūkčiodama raudosiu ašakomis

o aš nieko nebegirdėjau
mes buvom du apkurtę senukai
čiupinėjantys vienas kito lūpas

 

dar vienas apie meilę

jeigu meilę
būtų galima nusipirkti, tai aš
dirbčiau iki nukritimo
daužyčiau bankų duris
apsiginklavusi žygiuočiau išmušinėti senų skolų
ir galiausiai gal išskleisčiau
banknotų krūveles ant prekystalio:
man prašom meilės

ir jeigu galima būtų meilę prisikalbinti
aš mokyčiausi visų pasaulio kalbų
net ir tų, kurių kitoks alfabetas
net ir tų, kuriomis jau seniai kalba tik rankraščiai
iššifruočiau, kaip skamba dantiraštis,
ir sakyčiau: ateik, jau gali ateiti

bet jeigu meilę reikia
tiesiog įsileisti –
nežinau, kaip tada bus,
nežinau, ką daryti,
mama visą vaikystę kartojo – neįsileisk nepažįstamų
nuskriaus, apvogs, paliks pliką ir verkiančią
neatidarysiu nepažįstamiems durų
– kas, jei ten koks niekšas tik apsimeta meile?

 

didelis kelias

galėčiau tave išpjauti
kaip obuolio mėlynę
prieš duodama valgyti vaikui

kad neužspringtų krauju
kurį atmušė nustėrusi žemė

kad kramtydamas nečiuptų mano rankos, nesakytų:
atsimenu, atšliaužė įšalas
nusinešė obuolius ir šunį
namai auštant rikiavosi pasieniui
ir kniubo po vieną

vakare žarnomis plovė kelio dulkes
ne, kraują nuo kelio
susėmė delnais
sudėjo kruviną kelią į butelius
išvežė

neišpjoviau tavęs, nebeturėjau jėgų –
bėgom iš paskos, paklaikę, žemėti,
ir negalėjom ištarti nė žodžio

 

vabalėli, savo sparnuose nešantis Mesopotamijos dulkes

išplyštu iš laiko:
jei kiekvienas žmogus
pasakytų po žodį,
išgirsčiau kojomis, pilvu, krūtine ropojantį vabalėlį
gerklėje jis išskleistų sparnus
ir imtų plaktis
nenuryjamas, neišspjaunamas, neiškalbamas

vabalėli, savo sparnuose nešantis Mesopotamijos dulkes,
aš dūstu nunykusių miestų pelenais
tavo kojelės praduria mano trachėjoje skylutes
brukiesi į mano venas
bliaudamas apie Pasaulio Pabaigą
kuriai akompanuosi trachėjos dūdele
užsigūžęs odos klostėse

gali išlįsti
vis tiek jau visur prislapstei kiaušinėlių
jei išlįsi, uždarysiu tave dėžutėje
ir laikysiu, įrėmintą laiko, kol iš tavęs išskrepliuos
gyvybė
o tada užsinuodysiu
iššnypšiu lauk visus tavo kiaušinėlius
ir, apsiginklavusi tavo išdžiūvusiu kiautu,
įsisiūsiu atgal į laiką