Ne mąstysena, o išsiblaškymas.
Baltos antklodės liepsnoja deguto tamsoj,
ir naktis sūdo dangaus kraują.
Nepažįstami žmonės prie miesto
sulaužytų vartų įsidiegia
tarp voratinklių ir purvo,
nebijo nei praradimų, nei mirties,
nei žemių, kurios netikėtai užkloja
visas jų akių dvejones.
Nieko negalvok. Kūnas
bus šviesos atspindys,
senovės sparnai šalto vėjo stikle.

 

*

Lėkštas duslios nakties kvėpavimas
aidi miesto gatvėse.
Plonos tartum pats badas lietaus
čiurkšlės čiuožia nuo pilkų įstrižainių.
Angelai, surišti iš šiaudų, šviesūs
it vėjas, užgniaužtas miglų maiše,
atgręžia nugaras tamsiems raudoniems namams.
Liečiu žvaigždes virš juodo
kanalo, sumišęs, bekraštis,
ir pasaulis ima judėti greičiau po kojom.
Anapus aikštės, pasiklydę šunys išloja
slaptuosius vardus ugnies ir ledo.

 

*

Sniegas krito, slopus ir šaltas, ant geltonųjų
narcizų laukų, pievų šviesių netoli
išblyškusios jūros kranto.
Bangos lūžta gesindamos popietės
žarijas, tušti dangaus pakraščiai
bunda temstant įgaudami
atsargines spalvas ir it ledas tuščiai
dvejodami tarp akmenų:
nepermaldaujamas pasaulis, kuriam
tamsiųjų vaiduoklių raudos
kyla virš tuščių lygumų
ir siaurų mūsų gyvenimų skriejimų.

 

*

Žiema atslinko iš lėto, krentant kaštonams,
žvaigždėms išlinkstant pasaulio dugne,
sapnui mirkčiojant šaltyje.
Paskutinis paukštis tamsoj
virš upės švilpavo
lyg vėjas verktų per šermenis
arba nelaimė tykotų pakelėje,
nusėta vanagų sėklom,
neatpažįstamai pagilintom.
Išlaisvink mane iš šio trapaus
trūkinėjančio laiko, tegu mano kūnas
dar kartą pakyla į tylą, į šviesą.

 

*

Abejingas miglotas rytas.
Vaikštant ilgai skaidriame lietuje.
Violetiniai šešėliai sumirga
paukščių pavidalais virš vandens
ir nutolsta suvirpinę orą.
Žolė, tempiama už lapelių,
senas melas – žemė virš žemės –
akmenys, sugulę į begalines grandines,
aklai susipynę garsuos.
Dangus prie trigubos sienos.
Skilus šaka, suauganti vėl,
negyva horizonto liestinė.

 

*

Tai buvo vieta kur baigėsi laikas,
išblukusi istorijos užuolaida,
užtraukta, sutampyta kaip trumpas sapnas,
nei dabarties, nei praeities,
tačiau graži tartum greitai švytruojantys peiliai.
Metai baigiasi raudonais
pleištais ant vandens, toli
siekiančiom rankom, pro palaikius
besiskiriančio pasaulio kaulus,
kurie lankstos ore ir šnabždasi
šią amžiną akimirką,
gaubiančią paskutinį mėnulio tekėjimą.

 

*

Persikėlę išlipom į žemą krantą.
Mūsų balsai silpnėjo aplipę purvu ir migla.
Girdėjome jauną moterį, dainuojančią
anapus vandens,
rūką ežero pakraščiuos
ir nematomų žmonių kuždesius,
kai mėnulio palietos šviesos gijos
susispietė debesyse.
Iš jos sklido garsas, kurio aš niekad
ankščiau negirdėjau: išlaisvinta siela kilo
baltam laike link ilgos Dievo kelionės briaunos.
Lijo, ir visos žvaigždės alsavo.

 

*

Suvok pagaliau, kas yra meilė –
juodalksniai šalia pilko užšalusio vandens,
staigi eterinė vienpusė tiesa,
suskaldanti lango stiklą, akla širdis,
tykanti žodžiuos ir metuos,
paskutinis laiko lašas, negalintis
tuštumos iškęsti,
dvasia, pasimetusi skausmo klostėse,
karti dulkių žemė, erdvė,
kur išbalus mergaitė renka gėles
šaltom, be perstojo drebančiom rankom –
ir į lietų pavirsk, į plieną.

 

*

Matuoju bėgantį laiką
už mažo langelio su balta
šakele, brėždamas mėnesio
pjautuvą ant dulkėtų
grindų, matau tūkstantmetį,
tykantį, pilką ir nuogą, po šalto
horizonto žaizdom,
skaičiuoju lietaus dygsnius
senos moters išskleistame skėtyje –
ir staiga suprantu, kaip atlaikyti
nesibaigiantį amžinybės ilgesį,
kaip iškęsti paukščių nepastovumą.

 

*

Kai muzika nutyla ir platūs sparnuoti
šešėliai praeina, kai atodūsiai susilieja
į kantrias raudonas rožes ir šokis
pagaliau sustingsta, kai visi pakraščiai ir tuštumos
kisdamos susipainioja ir negyvas oras
nurimsta ir ištuštėja, tegu tavo ranka įsitvirtina
pasaulyje, kuriame nebedalyvauji, ir klajoja brūkšniais,
išlikusiais, dangui visiškai užsidarius.
Kilki kaip tuščias šauksmas tuščiam name.
Stok nuogas prieš veidrodį:
išduoda tave kiekviena menkiausia tiesa,
tavo veido užuomina kabo kiekvienoje sienoje.