„...už gyvenimą paraštėse, polinkį pirmiausia išvaikščioti tuos vaizduotės užkaborius, kuriuose ne tik nėra šviesos, bet ir teisingo kelio. Ten vaikštau be baimės, be savigraužos ir tik iš pažiūros be tikslo.“

Lina Lipnevičiūtė-Rakova

 

Berkana

aš miriau prieš daug mėnulių, mielasis
mano veidą uždengė voratinkliai
puošnias įkapes persmelkė tvaikas
pelėsis greitai įsimetė
į drėgnas kriptos sienas

sapnavau tave mirusį
laimingas
braidei žolėje
po blėstančiais žvaigždynais
vėjas draikė tau plaukus
nešė žemes į akis
bet tau čirpė cikados
ir tu
nesiilgėjai manęs

tu mirei prieš daug mėnulių
tavo akiduobės išdžiūvo
kaulai sudūlėjo
nesutramdoma širdis
tikrai liovėsi daužiusis

po pirmų šalnų mėnesiena
prasiskverbusi pro topolių lają
atgijo ant marmurinio antkapio
androginais ir pelikanais
ar verkiau tavęs tada, mielasis
kai sapnavai mane
laimingą

 

Hagalaz

atpažinsi mane iš nakties
kai kitas supermėnuo
patekės aukštai virš šakų
ant tavo lovos kris
linguojantis obels šešėlis
vėsa skverbsis pro sienas
ir balsvi žiedai apguls duris
duslus tanato juokas
suskambs tamsoje
tarp tavo drabužių ir odos

atpažinsi mane lietuje
keistai sugirgždės sūpuoklės
į tuščią dėklą byrančios
monetos sužvangės
kai pelenų vardu tave pakvies
skubiai nutolstantis praeivis
tik balso aidas užsidels
klavišams perrėžus pirštus
blandus tanato verksmas
užpildys tylas tarp akordų

atpažinsi mane kai mirtis
žemėm dvelkiančiu bučiniu
liudys artumą
mylimų kapinynų alėjose
tarp suanglėjusių arkų
ir nuodėgulių po kojom
nuogais krumpliais tave glamonės
pamėkliška tanato meilė plieks
vien tau raidžiais
skaisčiais neapykantos žvaigždynais

 

Gedulas yra gaisro dalis

Geismas priklauso A tipo degimui
dažniausiam, užgesinamam
kad ir ledinio vandens kibiru ant galvos
pavojingam tik tuo, jog kartais
atvira liepsna
pereina į vidinį smilksmą.

Tad sudie, jau metas
užmesti nedegųjį audeklą
ant seniai supleškėjusių mūsų laiškų
užmiršti neišpildytus pažadus
kai žarijos pasiekia tokį gylį
kito būdo nėra.

Aišku, yra
dar ir būdas paleisti viską pelenais –
išsinešti tik nuotraukas, pinigus, pasą
pabūti skvotere
dieną ar kelias
bet kas garantuos
kad, kai bėgsi
degančiais koridoriais
kibirkštis nepateks į plaukus
neįsimes į akies tinklainę
kad nesineši gaisro savyje
kur bekeliautum.

Nes geismas pradegina viduriuose
labai didelę skylę
o trečio laipsnio nudegimai
gydomi šalinant mirusius audinius –
gedulas yra gaisro dalis.
Jis laikinas
nors ir užtrunka.

Tad sudie, atsisveikinimas
tėra antraeilė gesinimo priemonė
pirmiausia reikia
stabdyti deguonies padavimą –
uždaryti visas duris.

 

Diletantiška pabaiga

trys dienos iš septynių – per mažai
pasiekti kitai mėnulio pusei
ir prisijaukinti
jos krateryje guolį
susirentusiai aviai
delnu paglostyti jos švelnią galvą ir vilnonį kūną
pavadinti vardu

tris naktis iš septynių
jei tiek man teskirta
sapnuoti mėnulio avį
ir perrišti jos iki kraujo
nučiulptus riešus
priklaupus šalia
paklausti, kur skauda
ir uždėti ranką
ant šilto vilnonio pilvelio

o mėnulio avis nesibado
kas man pakuždėjo
kad jos – raguoti sutvėrimai
kas sakė
pasisaugok
tad aš, atėjusi su šarvais
likau nesuprasta
mėnulio avies

ir dar
aš neišmokau mėnulio avių kalbos
nors girdėjau kitus
su jomis kalbančius
apie ne fizinį grožį
apie gebėjimą rašyti
apie norą
būti mylimoms tik labai stipriai
jei iš vis
tai ar aš nemoku
mylėti mėnulio avies
jei likus trims dienoms iš septynių
vogčiomis pabučiuoju ją į skruostą
ir pažadu retsykiais pamoti
žvilgtelėjusi į rugpjūčio supermėnulį

 

Alisos atsisveikinimo raštelis

anapus triušio urvo nebelauk manęs
išnykstantis katine
nubudusi šerkšnėtose paklodėse
nebeužuosiu tavęs
tavo pėdsakų jau nesimato
ant pelenais nubarstytos mano palangės
tavo monstriško kūno įpjovoms sutvarstyti
eterio mano kraujyje ne gana

prieaušrio drėgnuose rūsiuose
mudu nesumedžiosime vaiduoklio
išnykstantis katine
tad savo žvėries sapnuose
ir tu nebeliesk manęs:
jau kitų plaukų kuokštų paryčiais
prilenda man į gerklę
jau kitos aštrianagės letenos išgramdo
many įsikerojusias
kraupaus tavo juoko metastazes

kai anapus triušio urvo ims lyti
negyvėliais paukščiais, išnykstantis katine
kai jų apdegę kūnai
lėks kiaurai langus ir išdaužys stogus
mums nepriklausančių namų
išnyk nepalikdamas šypsenos
nes mano ašarų cunamiai
nuneš tavo lizergo medžius
ir rausvas kreko aikšteles

naktis eskapizmo šalyje trumpa –
vos vienas gyvenimas, Češyro katine
melsva tabletė išpūliuotų vidiniais laikrodžiais
raudona ataušintų mūsų kryžkaulių reivo akmes
lik sveikas, mano išmintingas mielasis,
nesvarbu, kuriuo keliu eičiau
daugiau jau nebelauksiu tavęs

 

Crash and burn

Per meteoritų lietų, drauge
ar pameni
kristalai lydėsi karštame tavo kraujyje
o kraujas tirštėjo
neteko plazmos
pakeitė spalvą užviręs
tuomet paprašiau atsigerti
tavo kraujo
ar pameni, drauge

medinėje valtelėje tik mudu
plaukėme pasroviui
irklavau aš, o troškimai
lydėsi karštame mano kraujyje
taip stipriai burbuliavo
garavo pro ausis
tu juokeisi, kol mes yrėmės
juodo stiklo upe
neatspindinčia meteoritų
platesne už mano glėbį
tirštesne nei tavoji tamsa

ratilai vilnijo tąsiu paviršiumi
stipri srovė nešė tolyn
glitūs čiuptuvėliai
išnirę iš tavo tamsos
ieškojo manęs
o meteoritai jau krito
į upę ir daužė juodąjį stiklą
neatspindėjusį paskutinę savo valandą
miegančių mūsų
ar tu tai matai – klausei manęs, drauge
nukreipęs manąsias akis į dangų
degantis meteoritas
didesnis už kitus
prakirto troposferą
suodimis aptraukė debesis
lėkė tiesiai į mus, ar pameni
ir pataikė
man į glėbį

štai tada aš nusprendžiau
suvis pamiršti tave
ir dabar
kai virdamas tavo kraujas
retsykiais sukreša į juodą stiklą
kristalas surėži akyje
ar meteoritas
pataiko į langą nelyg paklydęs paukštis
tu nebeprisimeni siauros mūsų valties
nei mano svylančios odos kvapo, drauge
tik čiuptuvėliai
gimę iš tavosios tamsos
tuštumoje kažko
tarsi ieško