Elčinas Huseinbeilis – šiuolaikinis azerbaidžaniečių rašytojas. Populiarus prozininkas, dramaturgas ir publicistas. Gimė 1961 m. gruodžio 23 d., Džabrailo rajone (Azerbaidžanas), kurį 1993 m. užėmė Armėnijos karinės pajėgos.

1989 m. E. Huseinbeilis baigė Maskvos M. Lomonosovo universiteto Žurnalistikos fakultetą. Jis į literatūrą atėjo tautinio atgimimo ir Azerbaidžano nepriklausomybės atkūrimo metais. Parašė ir išleido apie 20 knygų. Daugelio romanų, apsakymų, esė ir publicistikos kūrinių autorius.

Skaitytojai rašytoją pamėgo kaip mažosios prozos – apsakymo meistrą. Ypač populiarios E. Huseinbeilio knygos „Žmogus žuvis", „Ponas XXI amžius", „Tryliktasis apaštalas – 141-asis Donžuanas", „Nuotaka iš šiaurės", „Šachas Abasas" ir kitos. Jo pjesės „Fantomas", „Labirintas", „Žaidimas dviem", „Fanatai", „Cezaris" ir kiti dramaturgijos kūriniai pastatyti Azerbaidžano teatruose.

Yra nacionalinių ir tarptautinių literatūrinos premijų laureatas. Jo kūriniai yra išversti į anglų, rusų, prancūzų, lenkų, ukrainiečių, persų, arabų ir kitas kalbas.

Nuo 2004 m. – Azerbaidžano rašytojų sąjungos leidžiamo literatūrinio žurnalo „Ulduz" vyriausiasis redaktorius.

Jis keletą kartų lankėsi Lietuvoje. Čia susitiko su plunksnos broliais, įvairių konfesijų atstovais, Pranciškonų brolijos ir seserijos vadovais. Apie savo kelionių ir susitikimų įspūdžius azerų kalba yra išspausdinęs keletą publicistinių kūrinių lietuviška tematika.

Vertėjai

---

Iš tikrųjų... Jei sakinio pradžioje nebūtų šio žodžių junginio, žmonės manytų, kad čia tik žaidimas. O čia ne žodžių žaismas. Čia meilės žaidimas... Tokius žaidimus kadaise mėgo Chulijas Kortasaras.

Metro vagone aš stebiu žmonių veidus, tyrinėju, nagrinėju jų charakterius, ir nors tai nėra geriausias būdas trumpinti laiką, tas pusvalandis neprapuola tuščiai ir aš nesigailiu šitaip jį praleidęs. Nes kaip tik per tą pusvalandį užsisvajojęs suku ratus ore, sklandau sau čia su viena, o jei pavyksta, ir su keliom panelėm, kalbu joms anksčiau susigalvotus apžavų žodžius ir kuriu vis naujus ir naujus, jei anų kerai neveiktų. Ir tai, patikėkite, nuostabus įprotis arba, jei norite, dar daugiau – tiesiog malonumas.

Tas lūpų švelnumas – prisipažįstu iš karto – man patinka putlios kaip Sezen Aksu lūpytės (aš pateiksiu dar daug palyginimų, bet juose nė karto neminėsiu mūsiškių vardų, nes, kad ir kaip suktum, vis dėlto galima užgauti garbę, pažeisti tradicijas, o teismai šiandien prie to kabinėjasi), bet tai ilganosei aš tokių žodžių nepasakyčiau.

Jos ne tik plonos lūpos, bet ir maža kaip Džudi Foster krūtinė. Mažakrūtės moterys būna neištikimos, piktos ir egoistiškos. Žinoma, šito negali taikyti visoms, nes čia, kaip ir visur, pasitaiko išimčių, ypač tarp mano skaitytojų!

Žodžiai, kuriuos aš ypač kruopščiai parenku, mokausi mintinai, kalu, bet iki šiol nė karto neištariau garsiai (atkreipkite dėmesį – nė karto), teikia man neapsakomo malonumo. Aš sąmoningai vilkinu atskleisti šių žodžių prasmę, nes jokios prasmės ir nėra. Galbūt tai iš tikrųjų tik žodžių žaismas, o ne meilės žaidimas. Dievai žino...
Štai šita šviesiaakė – panaši į Turken Šoraj – savo žvilgsniu mėgina mane apkerėti. Tos šviesios, tyros, neaprėpiamos, anot poetų, kaip dangus, gilios kaip vandenynas akys mane sužavėjo, kaip turbūt ir kitus vyrus, tuos gyvates, gali lengvai apžavėti tokios akys.

Paskui mano žvilgsnis nukrypo į jos putnią – kaip Pamelos Anderson – krūtinę (čia ir mūsų gražuoles tiktų paminėti), ir mane užplūdo musulmonams nepritinkančios mintys.

Stambiakrūtės moterys visada meilios ir dosnios. O man, kaip ir visiems vyrams, šito, žinoma, stinga. Iš anksto džiūgaudamas, jau buvau betariąs daugybę sykių mintyse kartotus žodžius...

Tačiau kažkokia man nepavaldi jėga nukreipė mano žvilgsnį į merginą, sėdinčią tiesiai priešais. Jos tikrai čia anksčiau nebuvo. Arba mane pernelyg ilgai buvo užvaldžiusios tos nepadorios mintys.

Tai buvo ji! Žinoma – ji! Ta, kurios aš laukiau tūkstantį metų, ta, kurią aš kasdien puoselėdavau savo svajose, net mintyse nedrįsdamas apie ją blogai pagalvoti! Ir štai – tas švelnumo įsikūnijimas sėdėjo dabar tiesiai priešais mane.

Iš pradžių aš dėmesingai pažvelgiau į ją, o ji tingiai kilstelėjo neseniai dažytus melsvus it žibuoklės vokus, pažvelgė į mane tarsi tikra žibuoklė iš po sniego ir lyg pamaniusi, kad mato mane sapne, vėl užsimerkė, užsidengė burną delnais, lyg būtų norėjusi nusižiovauti, bet ūmai apsigalvojusi sukryžiavo rankas ir pasidėjo jas ant rankinės su užrašu „Levi's".

Ji atrodė kaip ką tik nupiešta kvepalų reklamos gražuolė: putlios lūpytės, tiesi nosytė, geidulingos lyg tie granatai dėdės Sefetdino sode krūtys... Kiek kartų aš slapta skyniau tuos granatus – kažin, ar man dabar praverstų tas patyrimas? Jos veido oda buvo glotni kaip Madonos (Rafaelio Madonos), blakstienos ilgos, akys it migdolai, kaštoniniai plaukai – visiškas mano vaizduotėje susikurtos moters idealas, ir aš kaipmat įsimylėjau.

Žengiau pirmą žingsnį paslaptingojo meilės ryšio link – ne veltui sakoma, kad meilė, būdama paslaptinga, yra nepaprastai patraukli.

O ji išsitraukė nosinaitę ir kažkaip nenatūraliai, gal prisiminusi naują madą, o gal norėdama nusišluostyti iš sumišimo sudrėkusias lūpas, pakėlė rankas.

Aš gerai ištyrinėjau jos baltas tarsi Anželikos Varum ir švelnias it gulbės sparnai rankas.

Nosinaitė buvo siuvinėta, tačiau ne mašina – kad ir tvarkingai siūta, bet rašto kraštai buvo nelygūs, ir tai leido manyti, kad čia rankdarbis, vadinasi, ji nėra labai užsiėmusi ir neturi mylimojo. Nosinaitė buvo balta, pasiūta iš naujo audinio, kurio skleidžiamas kvapas maloniai kuteno man nosį.

Naujų audinių kvapas man itin mielas ir brangus. Jis man primena vaikystę, nes, būdamas jauniausias šeimoje, retai gaudavau uosti naujų daiktų kvapą...

Ir ne dėl to, kad sovietinė sistema vertė taupyti, o dėl skurdo, ir kai man retkarčiais nupirkdavo kokį naują daiktą, aš jo šviežumą labai brangindavau ir tausodavau, kol jis visiškai prarasdavo savo pirmykštį malonų kvapą.

Vadinasi, ir čia mūsų skoniai būtų galėję sutapti. Gal ir ji jauniausia šeimoje. O rašto kraštų nepaisymas galėtų liudyti ir nervingumą.

Nors moterys su geidulinga krūtine retai būna nervingos. Savo romantiškose svajose jos dažnai įsivaizduoja savo krūtų glamones. Nes tą vyrams patrauklų, paslaptingą, bet ranka pasiekiamą objektą jos nešiojasi tiesiai prieš save, rūpinasi jo išvaizda ir ne tik kad nesinervina, o patiria neapsakomą malonumą ypač tada, kai vyrai įsiliepsnoja. Vadinasi, iš krašto išėję siuvinio raštai veikiausiai liudija tik patirties stoką, kraštutiniu atveju – slapčiausias svajas.

Manau, kad ji iš geros šeimos... Nauja nosinaitė, be abejonės, rodo gerą jos kilmę. Juk naujai nosinaitei ir ypatingiems jos raštams pasiūti reikia ir laiko, ir pinigų. Ir butą ji, tikriausiai, turi...

Aš dar sykį pažvelgiau į jos gražias it gulbės sparnai rankas, laikančias nosinaitę. Tikriausiai niekas dar nebuvo drįsęs jų suspausti. Jos švelnios rankos traškėte traškėtų kokio nors grubaus, plaukuoto meškino letenose.

Turbūt ją ir apkabinti būtų sunku.

Iš pradžių moterims plaukuotas vyro kūnas nepatinka, jos net išsigąsta, bet iš tos baimės pamažu įsimyli, tokiu būdu lyg ir neutralizuodamos išgąsčio objektą, o paskui patiria ir meilės skonį, – ir gerai, kad tą žavesį jos suvokia gerokai prieš pasendamos.

Tuo tarpu ištiesusi savo baltas it gulbės sparnai rankas, ji tarsi kokia Kim Besindžer atmetė ilgus kaštoninius plaukus atgal. Ir tą pačią akimirką pirmoji aplink pasklidusio „Climate" kvapo banga įsiskverbė į mano stambios, kreivokos it žąsies snapas nosies šnerves. Kadangi jos buvo plačios, kvapas tučtuojau pasiekė mano smegenų imtuvą (jutiklius?), ir aš kaipmat apkvaišau.

Paskui mano tyrimo objektas atsidarė rankinę ir išsiėmė sąsiuvinuką... Studentė! Nesupratau, kas ten buvo parašyta, bet aiškiai mačiau, kad lotyniškai –­ greičiausiai vaistų pavadinimai.

Būsimoji daktarė!.. Taigi vyras be išsilavinimo, galima sakyti, beraštis, bet aukštaūgis, išvaizdus – nosis suteikė mano veidui riterišką išvaizdą –­ gražios žmonos, jaunos daktarės savininkas –­ juk santuoka ir yra turto įsigijimas, – tai garbingas, didis dalykas.

Tačiau tai ne šiaip sau netikėtai į galvą šovęs koks lengvas darbelis. Norėdamas būti savininku, turi kovoti. Kaip sakė vienas mano draugelis: moteris –­ tai tvirtovė ir ją reikia imti! O kartą pasakęs, aš, reikalui esant, tai galiu pakartoti dar penkis kartus. Nes ta tvirtovė labai paslaptinga – žmogų iš proto varanti ir pasiutiškai viliojanti.

Tvirtovė gali pasitaikyti visokia – ir silpna, ir galinga. Ją reikia ištirti, sužinoti silpnąsias vietas, o tam reikia laiko! Bet laikas nelaukė, ir aš pakartojau mintyse iš anksto iškaltus gražius ir labai saldžius žodžius. Mano slidus liežuvis, galintis, kaip maniau, ir gyvatę iš narvo išvilioti, tyliai sučepsėjo...

Netrukus mes išeisime iš metro. Aš prieisiu prie jos ir tarsiu žodžius, kuriuos nešiojausi širdyje ištisus metus ir kasdien kartodavau:

„Sveika! Ar jūs manęs nepažinote?"

O ji užduos klausimą, tiesiantį tiltą pokalbiui:

„Kodėl turėčiau jus pažinti?"

„Įdomus klausimas, iš tikrųjų, kodėl? Na, kad ir dėl to, kad aš jau daug daug metų jūsų ieškau, galvoju apie jus, ir norom nenorom mano siunčiami jums impulsai, virstantys energetinėmis bangomis, turėjo mus suartinti!"

„Įdomu!" – sakys ji.

„Ir aš taip sakau. Žinoma, įdomu!"

„Ar jūs visada toks savimi pasitikintis?"

„Žinoma! – atsakysiu ir aiškinsiu toliau: Žinote, aš manau, kad norint susipažinti visiškai nebūtini vardai. Jūs galite vadinti mane kaip norite. Koks patinkantis vardas šaus jums į galvą, tuo ir vadinkite. O aš norėčiau vadinti jus Mila!" – sakysiu.

„Nieko sau! Iš kur jūs žinote mano vardą?" – paklaus ji.

„Tiesiog aš kiekvieną naktį skaičiavau danguje po devynias žvaigždes ir pamačiau jus sapne. Vadinasi, man jus atsiuntė Dangus! – pasakysiu aš ir paimsiu ją už rankos. – Ne, ne, negalvokite nieko blogo (juk negaliu sau leisti kokio pokšto gatvės viduryje, pavyzdžiui, negaliu žvilgtelti po sijonu, nes tokių dalykų net nesapnavau, o pažeisti sapno neketinu), mano mintys apie jus tokios skaidrios!"

Ji turėtų žiūrėti į mane svajingomis, mieguistomis akimis... Pokalbis būtinai turi vykti tokiu stiliumi.

Tiesiog kaip kine... (Ak, tas gražusis Paryžius!)

Mes išėjome iš metro. Tačiau ji į mane nežiūrėjo, o negailestingi keleiviai, nepajutę rezgamų meilės gijų, įsispraudė tarp mūsų. Aš stebėjau ją iš tolo.

Ilgu gazelės kaklu – kaip Džulija Roberts – ji iš pradžių baugščiai apsidairė, paskui išskėtusi it gulbės sparnai rankas nubėgo pasitikti jos lūkuriuojančio vaikino.

Dėl akinančios dienos šviesos aš negalėjau jo gerai įžiūrėti, bet jos bruožai saulės spinduliuose atrodė dar gražesni, dar labiau prašėsi dailininko teptuko ir priminė Sindi Kroufurd siluetą.

Pagaliau lengvos it gulbės sparnai jos rankos gulė ant vaikino pečių, ir aš pamačiau jo veidą. Labai keista, bet tai buvau aš ir, kaip paprastai, plačiai šypsojausi...

„Sveika, chanym, ar ilgai manęs ieškojai?.."

2000 m. sausis

Iš azerbaidžaniečių kalbos vertė Halina Kobeckaitė ir Mahiras Gamzajevas