Jeanas-Philippe’as Toussaint’as (g. 1957) – belgų rašytojas ir kino režisierius. 1978 m. baigė Paryžiaus politikos studijų institutą. Nuo 2014 m. yra Belgijos karališkosios prancūzų kalbos ir literatūros akademijos narys. Jo motina – lietuvė, o senelis Juozas Lanskoronskis tarpukario metais buvo Lietuvos ambasados Paryžiuje karo atašė. 

1985 m. išėjo jo pirmasis romanas „Vonios kambarys“ (liet. k. – 2003, šią ir kitas J.-P. Toussaint’o knygas vertė Vytautas Bikulčius), artimas naujojo romano, arba minimalistinio romano, pakraipai, ir sulaukė didžiulio pasisekimo visame pasaulyje, buvo išverstas į daugiau nei 30 kalbų. 1986 m. pasirodė romanas „Ponas“, 1989 m. – „Fotoaparatas“, 1991 m. – „Nutylėjimas“, 1997 m. – „Televizija“, 2002 m. pradeda rašyti tetralogiją „M. M. M. M“ („Mylėtis“, liet. k. – 2021; „Pabėgti“, 2005, liet. k. – 2022; „Visa tiesa apie Mari“, 2009; „Nuoga“, 2013). 2019 m. išleidžia romaną „Atmintukas“, kuris su 2020 m. pasirodžiusiais „Jausmais“ sudaro dilogiją. 

2023 m. rugpjūčio 31 d. išėjo naujausia knyga „Šachmatų lenta“, kurioje J.-Ph. Toussaint’as prisimena paauglystės ir jaunystės metus, kai susidomėjo šachmatais. Autorius nori, kad šachmatų žaidimas taptų savotišku Ariadnės siūlu, padedančiu jam sugrįžti į praeitį. Neatsitiktinai knygą sudaro 64 skyriai – šachmatų lenta turi 64 langelius. 

Rugsėjo pabaigoje rašytojas atvyksta į Lietuvą (rugsėjo 28 d. rengiamas pokalbis Prancūzų institute, rugsėjo 30 d. – Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekoje). Šia proga spausdinama ištrauka iš naujausios jo knygos „Šachmatų lenta“.

Vertėjas

 

Mathieu Zazzo nuotrauka

 

Nelabai gerai žinau senelio Lanskoronskio istoriją. Pulkininkas Lanskoronskis gimė Lietuvoje XIX a. paskutiniame dešimtmetyje, tačiau net tiksli jo gimimo data reikalauja patikrinimo – asmeninėje istorijoje Grigaliaus kalendorius susipina su Julijaus kalendoriumi, nes šis tuo metu galiojo carinėje Rusijoje, kur senelis gimė. Jį dažnai lygino su generolu Durakinu¹. Kalbėjo su spalvingu akcentu, praleisdavo artikelius, labai mėgo žodį „ça“², buvo valdingas ir choleriškas. Kai su sese buvome maži, pasisodindavo mus ant kelių ir klausdavo: „Koks jūsų gerasis senelis? Na, koks jūsų gerasis senelis?“ O sesuo ir aš vienu balsu, jo didžiausiam džiaugsmui, sušukdavome jo pasufleruotą atsakymą: „Nuostabus!“ 

Prisimenu nabokovišką nuotrauką, kurioje senelis sėdi šezlonge Gaidžio³ ar Ostendės paplūdimyje atsiraitojęs kelnes iki kelių, padėjęs kojas ant smėlio, ir žiūri į objektyvą su vangia elegantiško praplikusio rašytojo puikybe, primerktomis ir klastingomis akimis, šalia jo mano sesuo tiesi kaip nendrė su rankoje laikoma popierine gėle iš mūsų smėlio parduotuvės, kurioje jas parduodavome už septynias ar aštuonias saujas kriauklelių. Taip pat gerasis senelis Juo (vardo „Juozas“ trumpinys, beje, mano antrasis vardas Juozas) įmantria prancūzų kalba nuolat vartojo žodį „tipė“, kuris žavėjo mane. „Aš pasiklydau eidamas pas jus ir kelio paklausiau „tipės“, – sakydavo jis, dar uždusęs, kai užlipo į butą Turnelių gatvės ketvirtame aukšte. Užsisvajojęs išsyk pridurdavo, kad jauna moteris (tipė), kurios jis paklausė kelio, išties buvo žavinga ir netgi minutėlei jį užlaikė gatvėje, tad, pagal mamos linksmas išvadas, jis greičiausiai pasiteiravo kelio vienos iš tų pasileidėlių, kuri viliojo klientus Pa de la Miul gatvėje. Taip pat prisimenu, kad Sar Dam Avlino kaimelyje, kai būdamas vaikas iškrėsdavau kokią kvailystę, senelis ypač mėgdavo suduoti keletą kietų barkštelėjimų į galvą suriestais kaip kankorėžis pirštais (tuk, tuk, tuk į makaulę, tai man sukeldavo siaubingą skausmą). Kartais, daug vėliau, XX a. 9 dešimtmečio pradžioje, Paryžiuje, kai jį aplankydavau Lonšano gatvės dviejų kambarių butelyje, kur jis gyveno, kur po kelerių metų gyvensiu aš ir kur parašysiu kelias „Šachmatų“⁴ versijas, jis sustabdydavo mane vestibiulyje norėdamas įteikti mažą dovanėlę ir ilgai rausęsis kišenėse kaip vertingą daiktą įteikdavo met­ro bilietuką. 

Anot mamos, jis apskritai nelabai mėgo liesti praeities problemų. Net mano motinai, dievinančiai genealogiją ir šeimos istorijas, niekada nepavyko sužinoti, kaip jis pragyveno Rusijos revoliucijos laikus. Arba ji niekad neišdrįso to tiesiai paklausti, nes jis greitai susinervindavo, buvo labai irzlus, staiga nutraukdavo bet kokią diskusiją, jei bent menkiausia aliuzija jį paliesdavo ir įnirtingai belsdavo lazda į žemę reikalaudamas tylos. Vienintelis viešai žinomas dalykas, kad tuo laikotarpiu sirgo šiltine. Po to jį aptiko karo mokykloje, kur, anot legendos, trynė tuos pačius Sen Siro⁵ suolus su generolu de Gaulle’iu (greičiausiai kapitonas de Gaulle’is buvo vienas iš jo dėstytojų Sen Sire). 

Tačiau daugelis mano senelio biografijos epizodų man lieka nepasiekiami. Tikrai žinau, kad 1937 m. pabaigoje ar 1938-ųjų pradžioje paliko Lietuvą kaip diplomatas ir atvyko į Paryžių kaip Lietuvos ambasados karo atašė. 

1940 m. birželį Lietuva, kurią okupavo SSRS, kaip valstybė išnyko. Šią nacionalinę dramą – gryniausią ir paprasčiausią savo šalies išnykimą – jis greičiausiai išgyveno tragiškai, kaip ir kiti lietuviai, bet dar stipriau negu kiti lietuviai, nes buvo diplomatas. Tuoj pat mano senelis, kuriam dar nebuvo nė penkiasdešimt metų, liko be užsiėmimo ir amato (žinoma, sunku be savo krašto toliau tęsti karjerą diplomatijos srityje). 

Prancūzijoje nuo 1955 m. lietuvių bendruomenė susitelkė aplink tėvą Petrošių⁶. Už Paryžiaus lietuvių katalikų misiją atsakingas tėvas Petrošius, mūsų šeimoje vadinamas tik kunigu, kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį po mišių organizuodavo lietuviškus pietus. Pietūs vykdavo Massillono mokyklos valgykloje, įeidavome į ją pro Pti Miusk gatvę gražiu gyvu pavadinimu, pereidavome kiemą, rankose laikydami patiekalus, uždengtus virtuviniais languotais rankšluosčiais (dažnai mama priruošdavo dideles salotines raugintų kopūstų, bulvių ir silkės), ir šventiškai pasipuošę atsargiai nulipdavome laiptais su padėklais rankose, patekę į valgomąjį palikdavome atneštus patiekalus prie jau gausių suneštų vaišių – įvairūs patiekalai salotinėse ir taurėse, desertai ir eklektiški alkoholiniai gėrimai stovėdavo ant stalo. 

8 dešimtmečio pradžioje šie lietuviški pietūs pirmiausia buvo proga vėl išvysti senelį – jis niekada nepraleisdavo šių susitikimų, kai gyveno Lonšano gatvėje. Tarp publikos jį visuomet regiu elegantišką, šviesiu kostiumu, stovintį su lazda, o kiti prisideda prie jo nedideliame būryje, senelis geria aperityvą šiame valgomajame apsuptas prancūziškų ir lietuviškų kalbų šurmulio, dar labiau aidinčio dėl aukštų lubų. Žinoma, bendruomenės centre stovėjo kunigas su balta pakak­line, pilku bažnytiniu švarku, atvarte kryželis, ir kitos žinomos asmenybės – Pita Klimas⁷, skulptorius Antanas Mončys ir jo sūnus Jeanas-Christophe’as, su kuriuo tebedraugauju. Tačiau tarp visų šių lietuvių yra vienas, kurį aiškiai regiu prisiminimuose – tai Ričardas Bačkis, kurio veidas nušvisdavo, kai pamatydavo mus, įeinančius į Massillono mokyklos valgomąjį. Švytinčiomis iš džiaugsmo akimis Ričardas knežindavo mūsų pirštus vyriška jėga, kai spausdavo ranką, ir išpūsdavo į veidą „Gauloises“ be filtro dūmus. Šypsodavosi nuostabia pasitinkančia šypsena, atidengiančia parudavusius nuo nikotino dantis. Ričardas labai žemu ir tarsi nuo tabako prikimusiu balsu lengvai pereidavo nuo lietuvių prie prancūzų kalbos, joje kartais pasirodydavo keisto paryžietiško akcento. 

1994-aisiais, praėjus keleriems metams po atkurtos Lietuvos nepriklausomybės, Ričardas tapo Lietuvos ambasadoriumi Prancūzijoje. 1938 m. jo tėvas Stasys Bačkis buvo Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje pirmasis sekretorius, ir, kaip ir mano senelis, matė, kaip jo šalis išnyko tragiškuose amžiaus įvykiuose. Taip pat tapęs diplomatu be šalies Stasys Bačkis liko Prancūzijoje iki karo pabaigos su dviem vaikais – Ričardu ir Audriu, juodu mano motina visuomet vadino Bačkiukais. Iš Bačkiukų Ričardas tapo ambasadoriumi, o Audrys vos netapo popiežiumi. Būdamas be galo artimas popiežiui Jonui Pauliui II 1991 m. monsinjoras Bačkis tapo Vilniaus arkivyskupu, o vėliau taps kardinolu, Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos nariu. Bet įdomiausia, kad Bačkiukas, kaip jį visada vadins mama, kuris iš tikrųjų buvo ketveriais metais jaunesnis už ją ir šiandien jos akyse turėjo atrodyti kaip visuomet priklausęs „mažųjų“ būreliui, nes vaikystės amžiaus skirtumai niekada visiškai neužsimiršta, ne tik niekada netapo popiežiumi (tai savaime būtų pakerėję mano motiną, ji būtų galėjusi girtis per vakarienes pas miestelėnus pasakodama apie Bačkiuką istorijas, kuriose Šventasis Tėvas nebūtinai būtų pranašesnis), bet šiandien jis pasiekė amžiaus ribą, neleidžiančią balsuoti būsimose konklavose. Štai kas būtų turėję suduoti baisų smūgį mamai – turėti vaikystės draugą, kuris tapo per senas, kad galėtų balsuoti konklavose!

 

Iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Bikulčius

 

1 Prancūzų rašytoja grafienė Sophie de Ségur 1863 m. parašė romaną vaikams „Generolas Durakinas“, kurio pagrindinis veikėjas generolas pasižymi audringu temperamentu, bet yra geros širdies žmogus. (Čia ir toliau – vert. past.)

2 „Tai.“ (Pranc.) 

3 Gaidžio paplūdimys – 12 km ilgio paplūdimys vakarinėje Fland­rijoje.

4 „Šachmatai“ – pirmoji rašytojo knyga, parašyta tarp 1979 ir 1983 m., bet niekada nebuvo išleista popieriniu pavidalu. 2012 m. pasirodė jos skaitmeninis variantas.

5 Sen Siras – karo mokykla, kurią 1802 m. įkūrė Napoleonas.

6 Kunigas Jonas Petrošius (1921–2009) – 1955–2002 m. vadovavo lietuvių katalikų misijai Prancūzijoje ir Belgijoje. 

7 Rašoma apie Nepriklausomybės Akto signataro Petro Klimo sūnų Petrą Klimą jaunesnįjį (1930–2019).