Laima Vaigė gimė 1979 m. Vilniuje. Baigė Rygos aukštąją teisės mokyklą. Mykolo Riomerio universitete dėsto tarptautinę privatinę teisę, yra Stokholmo universiteto doktorantė. Gyvena ir dirba Vilniuje.

---

Iki pat mirties, daugiau nei keturiasdešimt metų dirbau Vilniaus universiteto Psichiatrijos katedroje. Paklaustos apie mano profesiją, anūkėlės mane įvardydavo galvyčių gydytoju, bet šiaip kalbėdamos apie senelį – fokusininku. Mėgdavau vaizduoti joms, kaip praryju daiktus: žaisliukus, maistą, druskines, servetėles. Mergaitės juokdavosi iki ašarų ir visada patikėdavo. Ypač jauniausioji.
Žmona kartais įeidavo į visą šitą klegesį ir, mergaitėms po truputį rimstant, atlaidžiai tarstelėdavo: „Na ką, Stasys vėl fokusus rodė?“
„Rodė, rodė! Seneli, parodyk dar, na parodyk jai!“ – prašydavo anūkėlės, bet prie žmonos fokusų kažkodėl niekada nerodydavau. Ji neprieštaravo – draugiškai šypsodavosi, jos veidą per 55 mūsų pažinties metus padengė smulkūs voratinkliai. Tiko jis jai, tas tinklas – nors paslėpė ankstesnius bruožus kaip fechtuotojo kaukė –­ dar labiau išryškino jos esmę.
Sendamas pagalvodavau, kad pro dylančius mūsų kūnų paviršius vis tikriau šviečiame „mes“. Mums vis dar buvo labai gera kartu, dukros, anūkės ir darbai pasislinko kažkur toliau, tapo ne taip svarbu, kaip mudviejų jaukumo oazė.
Kartą autobuse du vyriausios anūkėlės amžiaus berniukai pradėjo kalbėtis apie mus angliškai, manydami, kad nesuprasime. „Žiūrėk, kokia įsimylėjėlių porelė. Tu įsivaizduoji, šitiek metų kartu gyventi su tuo pačiu žmogumi?“ – be klaidų ar pastebimo akcento nutęsė vienas berniūkštis. Pavydėjau jam – turėjau ilgai ir sunkiai mokytis anglų kalbą ir vis tiek jaučiau, kad negalėčiau taip laisvai čiulbėti. „Baik tu, gal jie tik praeitą savaitę susipažino!“ – suprunkštė atsakydamas antrasis bernas. Atsisukęs perliejau juos pasipiktinusiu žvilgsniu. Norėjau pasakyti ką nors kandaus, bet nuramino vėsi žmonos ranka ant manosios. Ji lengvai šypsojosi, pralinksminta vaikų pašnekesio. Pokalbį puikiai suprato – ang­liškai mokėjo geriau už mane, kadaise netgi dėstė vienoje iš sostinės kolegijų. Gal jai patiko jausti, kad praeiviai mus laiko ką tik susipažinusia įsimylėjėlių pora?
Mano mirties diena sutapo su išeiginėmis ir turgaus diena – šeštadieniu. Žmona, kaip visada, išėjo ankstėliau, apsirūpinusi maišeliais, indeliais ir karučiais turgaus gėrybėms sukrauti. Aš likau miegoti. Po kurio laiko pakilęs, kaip tik prausiausi duše, kai tai atsitiko. Pajutau keistą skonį burnoje, seniai pažįstamą suvokimo, kad kažkas tuoj atsitiks, skonį. Kaip jūros audra, greitai slenkanti paplūdimiu, visą kūną staiga perliejo karščio banga, ir bam! – atsidūriau visai kitoje realybėje. Daiktai aplink mane keistai bangavo, persiliedami srautais mažų dalelyčių, kurios maišėsi su manosiomis. Niekas neturėjo pavadinimų. Viskas buvo tirlirlirlir. Pim pim pampampam. Bliumbliumblium. Abra kadabra. Virtau vaiku, o gal net ne vaiku – kūdikiu. Išlipau iš vandens. Pats nežinau, kaip apsirengiau. Vaikščiojau po kambarį, nepažindamas ten esančių daiktų. Visa buvo viena ir neturėjo ryškių kontūrų. Tekėjo, mirgėjo ir šnekėjo su manimi ta pačia kalba – tirlir, pim pam.
Labai užsimaniau išeiti į lauką ir pažvelgti į pasaulį naujomis akimis. Žinojau –­­ užteks tik vienintelio žvilgsnio, ir man atsivers šviesa, supratimas. Jei mažulytis mūsų miegamasis atrodė pasakiškas, kas manęs laukė išėjus? Nušvitimas, rojus?
Priėjau prie sienos, kuri, žinojau, kažkaip atsiveria, jei elgiesi teisingai. Koks burtažodis? Mano lūpos nejudėjo. Čia turėjo būti kažkokia svirtelė ar pagaliukas, paspaustas stebuklingai atveriantis kelią į kitą patalpą. Norėjau ištiesti savo dešinę ranką ir pasikasyti pakaušį – kažką, ką vadindavau pakaušiu, bet supratau, kad ranka bejėgė karo šalia kūno. „Mane paralyžiavo!“ –­ staiga supratau. „Tai insultas!“ Galvyčių gydytojo proto likučiais suvokiau, kad man reikia pagalbos. Turiu paskambinti žmonai. Prisiminiau, kad ant stalo guli mobilusis telefonas, o jame – žmonos numeris. Šiaip ne taip atradau stalą ir aparatą, bet tarp visų kitų sūkuriuojančių dalelyčių telefone negalėjau atsirinkti žmonos numerio. Stovėjau ir vėpsojau kaip ėriukas, galvodamas, kurį mygtuką spausti, kai telefonas suskambėjo. Mano kairė ranka, laikiusi telefoną, automatiškai atsiliepė. Atsargiai priglaudžiau aparatą prie galvos. „Tirlim pim pam?“ – pasiteiravo žmonos balsas. Labai nustebau, nes iki to laiko nesupratau, jog žmona įgavo gebėjimą kalbėti tirlim kalba. Norėjau pasakyti jai, kad man reikia pagalbos, bet visa, ką tegalėjau išspausti, tebuvo „tirlim pim pim!“
Dabar jau lengva analizuoti, kas iš tikrųjų vyko, tačiau tada mąsčiau kitaip. Kas įdomu – niekada, nė viena savo dalele nesijaučiau išsigandęs. Tiesiog išpūtęs akis stebėjausi naujovišku pasaulio pažinimu, o dėl šio nuotykio baigties per daug nesijaudinau. Paslapčia, netgi truputį džiūgavau. Atrodė, kad visą gyvenimą vilkau su savimi proto naštą – vis planavau, organizavau, dirbau ir nerimavau – ir ta našta tiesiog dingo. Dingo! Tarsi septyniasdešimt metų būčiau keliavęs beprotišku greičiu traukiniais, metro, autobusais, laivas, lėktuvais –­ vis paknopstomis, bijodamas pavėluoti, praleisti stotelę, praleisti progą, pasielgti neteisingai… ir staiga pasijutau atvykęs.
Žmona vis dėlto manė, kad man dar ne laikas. Atvyko su šauksmais, sirenomis ir žiburėliais. Laiptinėje nė per žingsnį neatsiliko nuo neštuvų. Gabenamas greitąja, buvau ramus ir pasirengęs permainoms. Man buvo visai nesvarbu, ar gydytojai mane šį kartą ištrauks. Šiek tiek gailėjausi, kad taip ir neradau tų durų į lauką. Jaučiau, kad žmona šalia, bet garsų, šviesų ir vaizdų šokio sūkuryje negalėjau išskirti jos balso...
Tačiau savo laidotuvėse atpažinau jos akis. Melsvai žalios – kaip Palangos dangus tą vasarą, kai susipažinome. Atsimenu, gulėjau pušynėlyje su tėvais – visi mano giminėje buvo dar gyvi ir erzinantys – žiūrėjau į dangų pro medžių viršūnes ir galvojau: „Štai mano būsimos žmonos akys.“ Pats dangus kvietė mane pas ją į Vilnių. Namo. Po šitiek metų akys vis dar atrodė tos pačios, bet grįžti jau nebegalėjau.
„Tai kurgi tu dabar? – paklaustų smalsusis berniūkštis iš autobuso. – Kaip kalbi, jei esi negyvas?“ – „Greičiau, varyk, papasakok mums, kaip ten viskas!“ – paragintų nekantrus jo draugas. Iš karto nuraminsiu –­­­ pagyvensite ir patys sužinosite. Tiesa, vieną paslaptį atskleisti galiu: žmogus yra gyvas tik tiek, kiek gyvena dabartyje. Tie, kurie gyvena praeityje, yra vaiduokliai, o tie, kurie mintimis vis bėga į ateitį, gyvena dabarties momente tik kaip savo pačių šešėliai.
Kaip matote, aš dabar vaiduoklis, tačiau –­ prisipažinsiu – kol gyvenau, buvau šešėlis. Vis lėkiau, lėkiau, lėkiau... sukausi uždaram rate.
Norite, atskleisiu fokusą?
Tiesą sakant, su žmona negyvenome taip idiliškai, kaip pasakojau. Geriausiu atveju vienas kito beveik nepastebėdavome. Po dalelytę vis bandėme vienas kitą suvalgyti – tik nevirškinami strigome gerklėse, erzinančiai kibome prie odos kaip varnalėšos. Iš tiesų laimingi tebuvome gal tik tuos pirmuosius metus...
Praėjus mėnesiui po vyresniosios dukters gimimo, aš jai pirmą kartą sudaviau. Nei ji, nei aš apie tai niekam nesakėme. Aš vis bijojau, kad ji papasakos tėvams. Nemėgdavau jų vizitų, nenorėdavau jos išleisti aplankyti senukų. Man palengvėjo, kad metams bėgant jie atitolo, kalbėjosi tik apie buitį.
Kaip žmogus, pasirašantis po Amnesty International peticijomis dėl pacientų teisių ir reguliariai prieš Kalėdas aukojantis vaikų namams, gali iki to nusiristi? Aš juk iš prigimties jautrus, geras žmogus, idealistas. Dėl to ir rinkausi gydytojo profesiją. Mylėjau savo žmoną, garbinau jos akis, stačiau ją ant pjedestalo.
O buityje... net kartu gerklėje, kaip paprastai viskas vyksta. Vienas antausis, jai dėl kažko nepagarbiai prieštaraujant –­ tada, prieš daugelį dešimtmečių... Ne, juo viskas nesibaigė. Žinoma, atsiprašiau. Kurį laiką jaučiausi labai blogai, buvo gėda. Tačiau abu padarėme išvadą, kad jai nederėjo prieštarauti.
Vis dėlto ji kartais tebesielgdavo nepagarbiai, šiurkščiai. Po truputį antausiai ir kumščiavimai tapo nuolatine mūsų gyvenimo rutina. Atsiprašydavau, jausdavausi baisiai. Ji tapdavo švelnesnė, mes abu tapdavome švelnesni. Nešdavau gėles ir maldaudavau atleidimo. Pradėdavome viską iš naujo. Kurį laiką atrodydavome įsimylėjėlių porele, susipažinusia vos praeitą savaitę. Paskui ji vėl pradėdavo provokuoti –­­ skambindavo netinkamu metu, neskaniai gamindavo, būdavo nepagarbi.
Mėlynės ant jos kūno. Tie jos kaulai lengvai lūždavo. Taip teisinomės abu, kai ji pirmą kartą parkrito ir susilaužė riešą. Mažylį pirštą. Vėl riešą. Išsinarino klubą. Kartais pasiaiškinimai nebeskambėdavo logiškai. Et, ji tiesiog buvo per trapi!
Guosdavausi, kad tai visiškai normalu. Čia Lietuva – juk visi vyrai retkarčiais duoda to „nusipelniusioms“ žmonoms į kailį. Su kolegomis linksmai pajuokaudavome apie tai pirtyje. Ji plepėdavo su kaimyne, kurios negalėjau pakęsti. Niekada nesiliovė.
Jai išėjus į pensiją, šnekėdavomės tik apie maistą. Ką valgysime šiandieną, rytoj. Ką valgyti, kad būtų sveikiau. Kas dar neparuošta (nekišk nagų). Ką reikėtų įdėti dukroms. Ką nupirkti turguje. Kur pigiau. Gal būtų buvę ir daugiau temų pokalbiams, jei nebūtume turėję skirtingų televizorių. Skirtinguose kambariuose.
„Tai ko pliurpi apie neblėstančią meilę? – nustebtų berniūkščiai. – Ko pudrini mums smegenis?“
„Seneli, tu melavai?“ – nusiviltų jauniausia anūkė.
Atsakysiu. Čia baisiai nyku prisiminti tai, kas buvo iš tiesų. Kas gi norėtų dar kartą išgirsti, kad nugyveno gyvenimą karštligiškai bėgdamas, o žmonos akys tereiškė tik tiek, kiek pasenęs mėlynas baldas? Todėl – taip, jei taip norite, taip, žinoma! –­ aš rodau fokusus. Linksminu save ir jus mažumą.
Juk veidrodėliai mano – kaip noriu, taip ir atrodau. Norite, pasirodysiu visu gražumu – tikras ir apčiuopiamas. Gal su ryškiai mėlyna barzda?
Jei nepatiko – ką gi, dar moku ryti daiktus. Norite, ką nors prarysiu? Gal tą melsvai žalią kamuolį? Nebijokite, nenusivilsite. Šį kartą nepasakosiu, kaip tą padarau. Kai kurie kambarėliai... jų niekada negalima atidaryti.
Tirlim pim pim. Tralia lialia. Čia buvo –­ čia jau nebėra.