Marina Stepnova. Italų pamokos

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Marina Stepnova (g. 1971) – rusų poetė, prozininkė, daugybės apsakymų, romanų „Lazario moterys“ (2013 m. išleido „Tyto alba“; į lietuvių kalbą vertė S. Parulskis), „Chirurgas“ ir „Italų pamokos“ autorė. Kūryba apdovanota reikšmingais apdovanojimais, 2012 m. pelnė Rusijos literatūrinės premijos „Didžioji knyga“ bronzos medalį. Romanai išversti į 30 kalbų. „Italų pamokos“ – trečiasis rašytojos romanas, kurį greitai išleis leidykla „Tyto alba“. Vasario pabaigoje M. Stepnova lankysis Vilniaus knygų mugėje.

Romano ištrauka

 

Ir alyvos pražysta.
Ir alyvos pražysta.
Ir alyvos pražysta ant kairės jos krūties.1

Ogariovas pagaliau balsiai tą suniurnėjo, ir Malia tučtuojau, tarsi būtų per petį žiūrėjusi į tą pačią knygelę, pasigavo: ir delnas, tarsi laiviūkštis, panyra krakmolytuos sijonuos2.

Ogariovas sustojo.

To negali būti.

Malia iš inercijos žengė dar porą žingsnių ir atsigręžė. Žvelgė nustebusi. Kailinukai, kutenantys švelnų smakrą. Mažyčiai pėdsakai ant apsnigto šaligatvio. Jarošenkos „Kursistės“ ir Kramskojaus „Nepažįstamosios“ mišinys. Jūs žinojote, kad „Kursistei“ pozavo Galia Diterichs – Čertkovo žmona, to paties, Levo Tolstojaus piktojo genijaus, jo švelniausio, baisiausio ir ištikimiausio bičiulio? Jums neatrodo keista, kad Galia iš tikrųjų buvo vardu Ania? O Kramskojaus „Nepažįstamąją“ anais laikais vadino Anos Kareninos portretu? Ir vėl Tolstojus, vis jis.

Nelygink. Gyvenantis nepalyginamas3.

– Tu negali mokėti šitų eilių, – tvirtai pasakė Ogariovas.

– Kodėl? – Malia nustebo, lyg Ogariovas būtų įtaręs ją nežinant, kad Žemė apvali. – Aš moku šitas eiles. Jos labai geros.

– Aš irgi moku, – pasakė Ogariovas. –­ Labai geros. Taip. Bet tu negali jų mokėti. Niekas negali. Aš pats jų neprisiminiau dvidešimt metų. Jų apskritai niekas neprisimena.

Devyniasdešimt trečiaisiais, atrodo. Arba ne, devyniasdešimt antraisiais – tikrai, devyniasdešimt antraisiais. Ketvirtas kursas. Ogariovą anuomet neilgam ir visiškai atsitiktinai įtraukė į keistos draugijos orbitą. Dvasinio peno beieškodamas jis dažnokai užsukdavo į Centrinius literatų namus. Legendinis restoranas, suprantama, buvo jam visais atžvilgiais neprieinamas, bet prastos kavos puodelį (prarūkytame bufete, tarp skursnų amžininkų ir didingų jų šešėlių) kartais galėjo sau leisti net Ogariovas. Bet svarbiausia – CLN vestibiulyje vykdavo neįtikėtinai apetitiškas knygų išpardavimas. Čia buvo galima nesunkiai atkapstyti ką nors neprilygstamo – pavyzdžiui, autoriaus lėšomis išleistą knygiūkštę (100 egz. tiražu) arba rankraščių rinkinį, žadantį pirkėjui po kokio šimtmečio didelius pinigus ir keliaklupsčių bukinistų žavėjimąsi. Kažkam kadaise juk užteko pamišimo paimti nuo prekystalio „Teisėjų sodelį“4 arba ničevokų5 brošiūrą.

Dar dešimtajame dešimtmetyje CLN be perstojo kas nors išstodavo – tai paskaitos skaityti, tai su netlenkomis6, tai šiaip sau pasišnekėti su bendrapiliečiais apie tai, kur link mums plaukti7 virintame piene. Tu irgi pameni šias dvikovas? Bet paklausyti pavykdavo nedažnai – paprastai įėjimas būdavo mokamas, o savaitinį Ogariovo biudžetą tada sudarė trys šimtai rublių. Tai yra keturiasdešimt du rubliai aštuoniasdešimt penkios kapeikos per dieną. Jeigu išleisdavo daugiau, reikėdavo išskaičiuoti iš kitos dienos biudžeto arba, jeigu pinigų išleista mažiau, pridėti prie būsimų išlaidų, nauja knyga būdavo išvagiama iš nesuvalgytų pietų, alus būdavo atimamas iš bulvių, mėnesinis važiavimo bilietas, kad ir studentiškas, palikdavo piniginėje daugiadienę alkaną spragą. Taigi tai buvo neregėtai sudėtinga, varginanti, elgetiška buhalterija, kuriai reikėjo specialaus bloknoto, liūdno, kaip bet kuris tikras dokumentas, net nemėginantis dėtis istoriškai reikšmin­gas.

Įsivaizduokite, išliko. Prisikasė iki mū­sų dienų.

92 03 30
Ledai – 20 rub.
Agurkas – 7 rub.
Knyga – 4 rub.
Iš viso – 31 rub.

92 03 31
Kefyras – 7 rub.
Žuvis – 21 rub.
Duona – 5 rub.
Bulvės – 22 rub. (5 kg)
Iš viso – 55 rub.

92 04 01
Kiaušiniai – 90 rub.

92 04 02
Plaukų kirpimas – 6 rub.
Duona – 5 rub.
Iš viso – 11 rub.

92 04 03
Pietūs – 25 rub.
Teatras – 20 rub.
Teatre – 20 rub.
Iš viso – 65 rub.

92 04 04
Pienas – 8 rub.
Duona – 5 rub.
Cigaretės – 30 rub. (po 5 rub. pakelis savaitei)
Iš viso 43 rub.

92 04 05
Obuoliai – 32 rub.

Štai ir tą vakarą Ogariovas rausėsi knygose – dvasingosios duoneliautojos rašytnamio senutės, garsėjusios savo nuožmumu, būdavo malonios tik studentukams (kareivėliams, katorgininkams, belaisviams – istorinė tradicija gailėti nelaimėlių ir keikti stipriuosius). Ogariovui todėl leisdavo skaityti dykai, neilgai, žinoma, bet per pusvalandį, žinote, daug galima, o jeigu poezijos knygelė – tai ir visą ištisai... Šį bei tą pavykdavo nugvelbti – ne fiziškai, žinoma, bet vis tiek amžiams – atmintinai. Durys į Mažąją salę prasivėrė, ten neaiškiai sugaudė, ir staiga – aiškiai, ne progiesmiu: mes su tavim išgyvensim šį vargingą, užtrenktą pasaulį. Kur į dangų pakyla lengvai tik barniai ir vaikai. Moters balsas. Stiprus, jaunas, vos gergždžiantis gilumoje, trupučiuką, vos pastebimai pakimęs. Laringitas. Arba chroniškas tonzilitas. Durys tučtuojau užsitrenkė, kažkas išėjo tualeto reikalais arba tiesiog apsigalvojo klausytis. O be reikalo. Tai buvo kaip pažadas. Aušros pažadas8.

Ogariovas pakėlė galvą nuo Chodasevičiaus, šalto ir puikaus kaip spiritas. Nepatikliai žvilgtelėjo į senutę. Kompozityvistai, paaiškino ji. Jų kūrybos vakaras. Įėjimas – 10 rublių. Ogariovas vėl nuleido akis. Kompozityvistai, manieristai, metametafristai. Visa tai labai įdomu, žinoma. Bet jis neturėjo dešimties rublių. Senutė supratingai sučepsėjo. Ji irgi neturėjo dešimties rublių. Mažai kas tada jų turėjo. Taigi tai Literatūros instituto studentai. Susimetė į būrį ir šėlsta. Po pusvalandžio išeis – dykai prisiklausysit. Jų gi, kai kalba apie eiles užeina, jėga neužčiaupsi.

Ir tikrai, nespėjo Ogariovas atmintinai iškalti nė trečdalio puikiosios „Sunkios lyros“9, durys vėl atsilapojo ir išplaukė poezijos mėgėjų minia. Ogariovas panaršė akimis, stengdamasis nustatyti brangiojo laringito savininkę, bet baiminosi, kad ji pasirodys nevisprotė baidyklė. Nors jam, tiesą sakant, nesvarbu. Kad ir transvestitas. Ogariovą petimi stumtelėjo gražus augalotas vaikinas, juodbruvas, šeriuotas, panašus lyg ir į grynakraujį gvazdikų pardavėją, lyg ir į Pasternaką, apsimetantį armėnu. „Eiles mėgsti, broli? – užuot atsiprašęs paklausė jis, bemat įvertinęs ir Chodasevičiaus tomelį, ir liesumą, ir prastą turkišką megztinį. – Eime su mumis!“

Ir Ogariovas – ką jūs manote? – nuėjo.

Iš visų keistų vietų, į kurias tuo metu buvo nunešę Ogariovą (įskaitant atominį reaktorių, tunelį Dono vienuolyno sienoje ir teismo medicinos morgą Cholzunovo gatvėje), Literatūros instituto bendrabutis pasirodė pats nemaloniausias – ir nuostabiausias. Niūrus šešiaaukštis gigantas Dobroliubovo gatvėje. Aukšti kaip cerkvėje skliautai, nestiprus, bet beveik pragariškas dvokas, kiaurymės, užtrauktos šarviniais tinklais. Kad, vadinasi, kūrybingos asmenybės žudytųsi nesukeldamos žalos administracijos sveikatai. Ant tinklų – dulkių gaurai, nuorūkos, suglamžyti popiergaliai, šimtmečių pelenų dribsniai. Rankraščiai? Puikiai dega. Tiesiog puikiai. Tik prastai šildo. Kalėjimo niaurumo koridorius, rudi dažai, durų eilės. Už kiekvienų – apšaudomasis rašomosios mašinėlės tratėjimas. Neapsakomai apdergtos išvietės. Rytas prasidėdavo nuo širdį veriančio klyksmo, klykdavo sena, per visas siūles sudilusi valytoja – o prišiko, Viešpatietudievemano! O prišiko! O dar poetai! Kita valytoja buvo tyli, jauna. Tikra gražuolė, verta sonetų vainiko. Prašiko ir ją. Niekas nepastebėjo, neaprašė. Ramybės, triūso ir įkvėpimo prieglobstis10.

...Į kambarį, kiklopiškai didelį, – kaip ir viskas bendrabutyje, išskyrus nebent jo gyventojų talentus, – prisigrūdo aps­tybė žmonių. Ogariovas, nepajėgdamas atskirti savų nuo svetimų, įlindo į kampą, vis dar žvalgydamasis kaip profesionalas. Kaip mokė. Langas, durys, atsitraukimo keliai, va šita kėde užvažiuosiu va šitam per galvą, o šitą tiesiog nublokšiu. Neseniai buvusi armija paleido nenorom, lyg iš tikrųjų turėjo į Ogariovą kažkokių teisių. Visi sėdosi ir vėl pašokdavo, zujo – netvarkingi, keisti, neįprasti, kaip psichiatrijos vadovėlio personažai. Pacientas K. 20 metų. Vaikystėje įkando naminis ežiukas, nuo to laiko įtrauktas į psichoneurologijos dispanserio įskaitą. Šiame fone dvi pagyvenusios dvasingos merginos, iš tų, kurios niekuomet negadina oro ir nepraleidžia nė vieno vernisažo, atrodė nepaprastai, įtikinamai normalios. Jos tikrai buvo ne iš Gorkio literatūros instituto bendrabučio. Ogariovas staiga pasigailėjo ir pats atėjęs.

Ką aš čia veikiu tarp šitų keistų žiburiuotųjų paukščių? Tegul sau dergia ir klega.

Jis pakilo, ruošdamasis brautis prie išėjimo, bet podraug su juo pakilo laibas vaikinas, juodbruvas, su nervingais gumburiais skruostikauliuose ir nežymiu azijietišku akių pjūviu. Gal neišsipildęs daunas. Gal tik išraiškingo epikanto savininkas. Smukčiojančio batelio nokus riešutinis taukšėjimas, pradėjo jis. Visi pagarbiai pritilo. Žvelgi į mane beprotiškomis, įkypomis prašmatnios stirnos akimis. Kaitrūs vėjai į iškeltų rankų linkius pripūtė Negyvosios jūros druskos. Ogariovas vėl atsisėdo ir neišėjo iš bendryno keletą dienų. O ir niekas, beje, neišėjo. Įprastas dalykas. Jaunystė. Narsa. Vandėja. Donas11.

Ogariovas miegojo, kur pakliuvo, valgė, ką davė, kelis kartus subėgiojo degtinės – kartą pas taksistus, su palyda. Svetimam nebūtų pardavę. Maža ką. Beveik nekalbėjo – daugiau klausė, žiūrėjo, stebėjo jėgų pasiskirstymą. Į kambarį užeidavo, išeidavo, kažkas užkliūdavo kelioms valandoms, kažkas išnykdavo nušvilptas po pirmo pos­mo. Poeziją čia išmanė ir mėgo. Ne. Ne mėgo. Ji čia tiesiog tvyrojo. Tvyrojo tokios koncentracijos, kad – Ogariovas buvo įsitikinęs – būti kitur jos tiesiog nepakako. Skaitė viską – pertraukdami vienas kitą, savo, svetimą, bet daugiausia, aišku, savo. Kai kurios eilės buvo pribloškiamai puikios, kai kurių Ogariovas nesuprato ir sveikai manė, kad kiti taip pat nesupranta, kai kas varė grafomaniją, kai kas sapaliojo niekus, pateikdamas kaip stebuklus. Ir net savęs neįstengė apgauti.

Gana greitai Ogariovas nustatė branduolį, kitaip sakant, kompanijos nugarkaulį – keturi vaikinai. Armėniško kraujo Pasternakas, kurį Ogariovas ir nusekė, – pernelyg gyvas ir geidulingas, kad žūtų. Liesas gražus mongolidas, kuriam, akivaizdu, genetiškai buvo kažkas ne taip. Kažkokia autentiška, prigimtinė kinivarpa, daug baisesnė nei kitų prasimanyta, suvaidinta beprotystė. Dar neaukštas didžiagalvis papūstomis lūpomis – gal varliškai, gal vaikiškai, – iš viso ketverto liūdniausias ir apgaulingai paprastas. Ir paskutinis – balkšvas, nekalbus, panašus į tikrą maniaką sustingusiu rausvu veidu ir su ilga sruoga, droviai dengiančia plikę, jau ne būsimą. Tikrą. Kokios buvo jų eilės, Viešpatie. Kokios eilės. Nesuvokiama, kad devyniasdešimt antrųjų pamazginėje Maskvoje pačiu niekšingiausiu laiku vidur niekur šitie keturi vaikėzai, Ogariovo bendraamžiai, užversdami galvas, padėdami sau ir Dievui rankomis, tarė žodžius, vienintelius įmanomus pasaulyje, išrikiuotus vienintele įmanoma stebuklinga tvarka, kuri tarsi pateisino viską, įskaitant mirtį, skurdą, apgaulę, visos esaties bergždumą, būsimą nemirtingumą.

Tai buvo tikra – būtent tai. Ogariovas tą suprato. Visi tą suprato.

O juk nebūtinai turėjai būti tu, puikusis Dievo padare, mylėjau, nelyg užplikęs nuovirą gurkšnojau po lašelį. Kadaise akys naktinėjančios regėjo, kaip mainos sienos – veidais ir sąžalynais virsta, senovės graikai lydi sparnuočių būrį pas­kutinį – naujos Helenės išžvalgyti. Šilta vaikystė delnan paguldo snukį. Tamsus vilkiukas priešgyna – vaikystė mano. Esu aistros tavosios apsišaukėlis. Ir sulaukėjusių blakstienų mirksnį, ir šitą gąslų purpurą rinkausi iš veidų apstybės. Ne iškart, bet Ogariovas suprato, veikiau pajuto, kad visi šie tekstai, šita užburianti aplinka susijusi su vienut vienu žmogumi – tylia mergina tokiu gyvu netaisyklingu veidu, kad jis atrodė beveik gražus. Ji nieko neskaitė, nei savo, nei svetimo, užtat klausėsi taip, lyg suprastų – tai jai vienai, jai vienai. Apskritai viskas – tik jai.

Šioje bevardėje merginoje – priešingai nei kituose bendryno gyventojuose – nebuvo nieko beprotiško, liguisto, bet iš to, kaip ji sučiaupdavo lūpas – kampučiai žemyn, – kaip pasitaisydavo gumyte atsainiai suimtus rudus plaukus, buvo justi kažkokia aukštoji tragedija, kurią Ogariovas buvo matęs anksčiau, tik kur? Kur? Atmintyje sukosi, vangstėsi, Ogariovas raukėsi, stengdamasis sureguliuoti ryškumą, nusitaikyti, bet ne. Ne. Kodėl ji visą laiką tyli? Beprotė? Kvaila? Nebylė? Mergina daugiausia sėdėjo kertėje nuleidusi mažytes rankas, vos įžiūrima per tabako dūmus – rūkė čia įnirtingai, net nirčiau nei armijoje, ir prastomis cigaretėmis dalijosi taip pat dosniai kaip eilėmis. O paskui staiga ji ilgam išėjo – Ogariovas nusprendė net, kad su visam, – bet ji parėjo su keptuve keptų bulvių. Mėlyni džinsiukai, vyriški marškiniai, vos išryškėjusi krūtinė staiga išnyko. Ir Ogariovas bemat suprato – aklas, tai bent kvailys, kaip anksčiau nesusivokė – Salomė su Jono Krikštytojo galva dubenyje, štai kas ji buvo, tik ne Ticiano, pilna, miela, lengvai virš galvos kilstelėjusi baisų nešulį, o Karlo Dolčio12 Salomė. Septynioliktasis amžius, švelni, karti burna, galvos pasukimas, atodūsis, garbanėlė prie skruosto.

Mergina pažvelgė tiesiai į jį – ir pamatė. Kaip Malia.

Keletą akimirkų jie neatitraukė akių vienas nuo kito, tarsi stengėsi įsiminti visam gyvenimui. Ir įsiminė. O paskui mergina pastatė ant stalo keptuvę, ketaus, naminę, juodą, nederančią šitame chaose, kaip pats Ogariovas, ir jis suprato, kad ji skaitė tada, CLN, eilėraščius. Tai buvo jos balsas. Tikrai jos.

Ogariovas atsistojo jausdamas galvoje supantis sunkų svaigulį ir išėjo iš kambario. Pasirodo, vėl buvo vakaras – tiesa, neaišku, kurios dienos. Dobroliubovo gatvė gaudė, važiavo, žaižaravo smulkiu lietumi, tūkstantįkart atsispindėjo gyvose, raibuliuojančiose, blizgiose balose. Ogariovas susigūžė, apsidairė ieškodamas reikiamos stotelės – ir nuėjo pėsčias, aklai, tačiau neklystamai, ypatingu seno maskviečio jutimu rasdamas kelią. Jis gimė šiame mieste, augo ir dabar nebijojo jame net numirti. Jeigu pasaulyje dar egzistuoja eilėraščiai, mirti nebuvo baisu.
Kišenėse tuščia, paskaitos praleistos, ateities apskritai nėra, bet Ogariovas ryžtingai šlepsėjo per balas, murmėdamas kaip užkalbėjimą:

Ir alyvos pražysta ant kairės jos krūties.
Ir alyvos pražysta ant kairės jos krūties.
Ir alyvos pražysta.

Malia atsiliepė po dvidešimties metų.

Jis priėjo prie jos visai arti ir pirmą kartą nieko nebijodamas apkabino. 2012 metų Maskva apsisuko aplink savo ašį, sausio mėnesio, mėlyna, ledinė. Net šaltyje Malios lūpos buvo karštos ir gyvos.

Ji atsiliepė.

Aš myliu tave, pasakė Ogariovas, nenutraukdamas bučinio, net ne pasakė – pagalvojo. Bet ji suprato. Žinoma, suprato. Paskubom pasirausė rankinuke, ištraukė raktus, sunkų, šaltą ryšulį. Tarytum būtų laukusi. Ogariovas irgi išsitraukė raktus – nuo buvusių namų, buvusio gyvenimo. Nukabino nuo jų mamos olimpinį meškiuką ir per standų žiedelį užkabino prie Malios namų raktų. Tarsi užmovė sužadėtuvių žiedą.

Kuo vardu buvo ta mergina iš Literatūros instituto bendrabučio 423 kambario, Ogariovas taip ir nesužinojo.

O argi svarbu?

Visi jie mirė, nutilo, užsičiaupė, parsidavė, persitvarkė, prisitaikė prie gyvenimo. Liovėsi rašę eiles.

Ir tikrai – verčiau būtų mirę.

 

1 Iš šiuolaikinio rusų poeto, prozininko, eseisto, dramaturgo Androniko Romanovo eilėraščio „Cante hondo“.
2 Ten pat.
3 Rus. Не сравнивай: живущий несравним –­ rusų poeto Osipo Mandelštamo 1937 m. parašytas eilėraštis.
4 1910 m. Peterburge 300 egz. tiražu ant sienų apmušalų popieriaus išėjo poezijos almanachas „Teisėjų sodelis“, kurio pagrindu susikūrė poetų grupė „Gilėja“.
5 Rus. ничевоки – Rusijos literatūrinė grupė, susibūrusi Maskvoje 1920 m. pradžioje ir galutinai susiformavusi 1920 m. rugpjūčio mėn. Rostove prie Dono.
6 Rus. нетленка (kas neišnyksta, amžina) – meno kūrinys, išreklamuotas kaip neeilinis, nevienadienis.
7 „Kur link mums plaukti“ – Strugackių publicistikos rinktinė.
8 Aliuzija į Romaino Gary romaną.
9 Vladislavo Chodasevičiaus eilėraščių knyga „Sunki lyra“ (1922).
10 Iš Aleksandro Puškino eilėraščio „Kaimas“.
11 Eilutė iš poetės Marinos Cvetajevos eilėraščio „Donas“.
12 Carlo Dolci (1616–1686) – baroko laikotarpio Florencijos mokyklos dailininkas.

Iš rusų kalbos vertė Lolija Spurgienė

Draugai