Vertėjui Valdui V. Petrauskui liepos 11 d. sukako 80

 

Nugyvenęs margą, nuotykingą maištininko, revoliucionieriaus gyvenimą ir palyginti anksti miręs Čilės rašytojas Roberto Bolaño (1953–2003), daugybės literatūrinių premijų laureatas, tarp jų ir prestižinės Lotynų Amerikos Rómulo Gallegoso literatūros premijos, paliko nemažą biblioteką, keliolika romanų, apsakymų ir poezijos rinkinių, o jo pomirtinė knyga „2666“ keliose šalyse buvo pripažinta geriausia metų knyga. Lietuvoje Čilės rašytojas žinomas kaip romanistas, tačiau visiškai nežinomas kaip smulkiosios prozos meistras, nors apsakymai vieni originaliausių ne tik Lotynų Amerikos, bet ir pasaulinėje literatūroje. Keisčiausia, jog Lietuvoje dar nuo sovietinių laikų leidyklose susidarė nuomonė, kad apsakymų rinkinių neverta leisti – jie prastai perkami, nors praktika parodė, kad tai ydingas požiūris: apsakymai tiesiog išgrobstomi, nes daug maloniau vienu prisėdimu perskaityti gerą apsakymą, nei kelias dienas gaišti prie nykaus romano, prifarširuoto beprasmiškų aprašymų. Tik su sąlyga, kad apsakymai būtų parašyti meistro ranka, o R. Bolaño tokie ir yra.
Valdas V. Petrauskas

B myli X. Žinoma, tai nelaiminga meilė. Vienu gyvenimo laikotarpiu B buvo pasiruošęs X padaryti viską, maždaug tą patį, ką trokšta ir žada daryti visi įsimylėjėliai. X nutraukia santykius su B. X nutraukia santykius telefonu. Iš pradžių B, savaime suprantama, kankinasi, bet vėliau, kaip įprasta, susitaiko su likimu. Gyvenimas tęsiasi, kaip skelbia serialai. Bėga metai.
Vieną vakarą neturėdamas ką veikti B susiskambina su X. Juodu jau nebejauni, ir tai aišku iš balsų, aidinčių skirtinguose Ispanijos karštuose. Atgimsta draugystė, ir po kelių dienų juodu nutaria susitikti. Abu vedę ir išsiskyrę, persirgę daugybe ligų, patyrę nemažai nemalonumų. Traukiniu važiuodamas į X gimtąjį miestą B netgi nesijaučia įsimylėjęs. Pirmą dieną juodu praleidžia X namuose, pasakojasi savo gyvenimą (tiesą pasakius, kalba tik X, B klausosi ir tik retkarčiais ko nors paklausia), vakare X pasiūlo eiti gulti drauge. Iš tikrųjų B visiškai nenori sugulti su X, bet sutinka. Rytą atsibudęs B vėl jaučiasi įsimylėjęs. Tik nežinia, įsimylėjęs X ar mintį esąs įsimylėjęs? Jųdviejų santykiai sudėtingi ir įtempti: X kiekvieną dieną bando žudytis, gydosi psichikos ligą (geria tabletes, labai daug tablečių, kurios, deja, visiškai nepadeda), be perstojo ir be jokios priežasties verkia. Tad B rūpinasi X. Rūpinasi meiliai, stropiai, bet nelabai vykusiai. Kaip paprastai rūpinasi tikri įsimylėjėliai. B greitai pats tai suvokia. Bando apsaugoti ją nuo depresijos, bet nuveda X nebent į aklavietę ar bent X taip ano. Kartais B, būdamas vienas arba stebėdamas miegančią X, taip pat mano, kad juodu atsidūrę aklavietėje. Jis stengiasi prižadinti kitus meilės prisiminimus kaip apsaugą nuo atgimusios meilės, stengiasi įsiteigti, kad galėtų gyventi be X, kad galėtų gelbėtis pats vienas. Vieną vakarą X prašo jį išeiti, B sėda į traukinį ir išvažiuoja iš miesto. X lydi jį į stotį. Juodu atsisveikina meiliai, beviltiškai. B važiuoja miegamajame vagone, bet ilgai negali užsnūsti. Pagaliau užmigęs sapnuoja senį besmegenį, keliaujantį per dykumą. Senio besmegenio kelias trumpas, jis pasmerktas. Tačiau senis besmegenis apsimeta, kad to nesupranta, ir griebiasi gudrybės: keliauja naktimis, kai virš dykumos spindi ledinės žvaigždės. Atsibudęs (jau Barselonos geležinkelio stotyje) B tariasi supratęs sapno prasmę (jeigu jis apskritai turi kokią nors prasmę) ir beveik ramia širdimi grįžta namo. Tą vakarą jis skambina X ir papasakoja sapną. X neatsiliepia. Rytojaus dieną jis vėl skambina X. Ir kitą dieną. X kiekvienąsyk vis abejingesnė, tarsi sulig kiekvienu skambučiu B toltų laike. Dingstu, – pagalvojo B. – X mane atstumia, žino, ką daro ir kodėl. Vieną vakarą B pagrasina sėsiąs į traukinį ir rytojaus dieną prisistatysiąs į namus. Ir negalvok, – atkerta X. Atvažiuosiu, – neatlyžta B, – gana skambinti telefonu, kalbėdamas noriu žiūrėti tau į akis. Aš neatidarysiu tau durų, – atkerta X ir meta ragelį. B nieko nesupranta. Ilgai svarsto, kaip tai gali atsitikti, kad žmogus staiga iš esmės pasikeistų, iš vieno kraštutinumo peršoktų į kitą. Paskui jis arba nusigeria, arba ieško paguodos knygose.
Po pusės metų vieną vakarą B skambina X telefonu. X iš karto jo neatpažįsta. Aha, čia tu, – pagaliau sako. X kalba tokiu abejingu balsu, kad B pasišiaušia plaukai ant galvos. Vis dėlto B suvokia, kad X nori kažką pasakyti. Ji klausosi, lyg nebūtų praėję tiek laiko, dingteli jam, lyg būtume kalbėjęsi tik vakar. Kaip laikaisi? – klausia B. – Papasakok, kaip gyveni. X atsako vienskiemeniais žodžiais ir netrukus padeda ragelį. Sutrikęs B vėl renka X numerį. Vis dėlto, kai X pakelia ragelį, B kurį laiką tyli. Iš ragelio pasigirsta X balsas: Alio, kas skambina? Tyla. Paskui pakartoja: Alio, ir nutyla. Laikas – laikas, skiriantis B ir X, tas B nesuvokiamas laikas, – slenka telefono laidais, susitraukia, išsitempia, parodo savo esmę. B nejučia pravirksta. Jis žino, jog X žino, kad tai jis skambina. Paskui, netardamas nė žodžio, deda ragelį.
Iki tos akimirkos visa istorija niekuo neypatinga, graudi, bet niekuo neypatinga. B supranta, kad neturi daugiau skambinti X. Vieną dieną kažkas paskambina į duris, ir pasirodo A ir Z. Tai policininkai ir nori jį apklausti. B teiraujasi, kas atsitiko. A išsisuka nuo atsakymo; Z, truputį nejaukiai pasimuistęs, pasako. Prieš tris dienas kitame Ispanijos krašte kažkas nužudė X. Iš pradžių B sugniūžta, paskui suvokia, kad jis – vienas įtariamųjų, ir savisaugos instinktas jam įsako gintis. Policininkai klausia, ką jis veikęs pastarąsias dvi dienas. B neprisimena nei ką būtų daręs, nei kas būtų jį matęs tomis dienomis. Žino, kaipgi nežinos, kad niekur nebuvo išvykęs iš Barselonos, kad iš tiesų nebuvo išėjęs nei iš namų, nei iš savo kvartalo, bet negali to įrodyti. Policininkai jį išsiveda. Naktį jis praleidžia areštinėje.
Tardomam vienu tarpu jam dingteli, kad policija gabens jį į X gimtąjį miestą, ir jis susižavi ta mintimi, bet nieko panašaus neatsitinka. Jie paima pirštų atspaudus ir paprašo leidimo padaryti jo kraujo tyrimą. B sutinka. Rytojaus dieną jis išleidžiamas namo. Oficialiai jis laisvas, tik pasižadėjo bendradarbiauti su policija aiškinantis žmogžudystę. Grįžęs namo B griūva į lovą ir beregint užmiega. Sapnuoja dykumą, sapnuoja X veidą, prieš pat pabusdamas suvokia, kad juodu abu – vienas asmuo. Vieni niekai padaryti išvadą, kad ne kas kitas, o ji klaidžioja po dykumą.
Vakare jis įsimeta į lagaminą drabužių ir skuba į geležinkelio stotį, ten sėda į traukinį, važiuojantį į gimtąjį X miestą. Važiuodamas kiaurą naktį per visą Ispaniją negali sudėti akių, mąsto apie tai, ką galbūt padarė ir ko nepadarė, ką galėjo padaryti X ir ko nepadarė. Taip pat mąsto: jeigu būčiau velionė X, nebūčiau galėjęs važiuoti šia kryptimi. Ir mąsto: kaip tik todėl aš esu aš, gyvasis. Kelionėje negalėdamas sudėti akių, pirmą kartą pamatė X tikruoju pavidalu, vėl pajuto, kad myli X ir norom nenorom ima niekinti save. Atvykęs anksti rytą iškart važiuoja į X brolio namus. Šis nustemba ir sutrinka, vis dėlto pakviečia į vidų, pasiūlo kavos. X brolis ką tik nusiprausęs ir dar ne visai apsirengęs. Nesimaudė po dušu, nutaria B, tik nusiprausė veidą ir susidrėkino plaukus. Jis mielai sutinka išgerti kavos, paskui prisipažįsta, kad visai neseniai sužinojęs apie X žmogžudystę, kad policija jį apklaususi, ir paprašė paaiškinti, kas atsitiko. Liūdna, – sako X brolis, virtuvėje virdamas kavą, – tik nesuprantu, kuo tu čia dėtas. Policijos nuomone, galbūt aš – žudikas, – sako B. X brolis nusijuokia. Tau niekada nesisekė, – sako jis. Keista, kad jis man taip sako, dingteli B, juk aš esu gyvas. Bet taip pat padėkoja, kad šis neabejoja jo nekaltumu. Paskui X brolis išeina į darbą, o B lieka jo namuose. Po valandėlės išvargęs kietai įminga. Sapne, kaip paprastai, pasirodo X.
Pabudęs tariasi žinąs, kas nužudė X. Jis matė žudiko veidą. Tą vakarą eina pasivaikščioti su X broliu, juodu užsuka į barus, kalbasi apie visokius niekniekius ir niekaip nesugeba nusigerti, nors ir kaip stengiasi. Kai grįžta tuščiomis gatvėmis, B pasisako kartą skambinęs X, bet ji nekalbėjusi. Kiaulystė, – sako X brolis. Tik vieną kartą taip atsitiko, – sako B, – bet tuomet supratau, kad X paprastai taip darydavo, kai skambindavo tas tipas. Ir manydavo, kad skambinu aš. Supranti? – klausia B. Žudikas – tai tas tipas, kuris skambindamas neprisistatydavo? – klausia X brolis. Na, žinoma, – atsako B, – ir X manydavo, jog tai aš skambinu. X brolis suraukia antakius. Man rodos, – sako jis, – žudikas – tai vienas jos buvusių meilužių, sesuo turėjo daug gerbėjų. B nutaria nieko nesakyti (X brolis, regis, nieko nesuprato), ir abu tylėdami grįžta namo.
Lifte B ima pykinti. Tuoj vemsiu, – sako jis. Pakentėk, – sako X brolis. Paskui jie pustekiniais leidžiasi koridoriumi, X brolis atrakina duris, ir B puola į vidų ieškodamas vonios kambario. Bet, atsidūrus ten, nustoja pykinti. Muša prakaitas, traukia skrandį, bet nebepykina. Unitazas pakeltu dangčiu atrodo kaip kvatojanti burna, besityčiojanti iš jo. Ar šiaip iš ko nors. Nusiprausęs pažvelgia į veidrodį: veidas baltas kaip popierius. Nakties jau nebeliko, tad, užuot miegojęs, bando skaityti klausydamasis X brolio knarkimo. Rytojaus dieną jie atsisveikina, ir B grįžta į Barseloną. Niekada nebesilankys tame mieste, – pagalvoja jis, – nes ten nebėra X.
Po savaitės X brolis paskambinęs telefonu praneša, kad policija suėmė žudiką. Tas tipas, pasak brolio, neduodavęs jai ramybės telefono skambučiais ir niekada neprisistatydavęs. Buvęs įsimylėjėlis, – sako X brolis. Dabar žinosiu, – sako B, – ačiū, kad paskambinai. Paskui X brolis padeda ragelį, ir B lieka vienas.

Iš ispanų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas
Roberto Bolaño. „Llamadas telefónicas“, 1997.