Šių metų balandį veiklą atnaujinusio Atviros Lietuvos fondo (ALF) viena pirmųjų iniciatyvų, jau sulaukusių visuomenės susidomėjimo, – 9 diskusijų ir viešų paskaitų ciklas „Europos idėjos paieškos“, kuris tęsis visus 2017-uosius.

ALF namuose (Didžioji g. 5, Vilnius) jau įvyko dvi šio ciklo diskusijos. Spausdiname antrosios diskusijos „Vidurio Europa kaip idėja ir atminties vieta“, surengtos gegužės 26 d., fragmentus.

Pokalbio dalyviai: kultūros antropologas, istorikas, publicistas Andrzejus MencwelIs (Lenkų kultūros institutas, Varšuva), kultūros istorikas Alfredas Bumblauskas (VU) ir teatro kritikas Vaidas Jauniškis. Pokalbį moderavo ir spaudai parengė kultūros istorikas Aurimas Švedas (VU).

 

 Ką reiškia būti europiečiu ir Vidurio Europos gyventoju kasdienybėje?

Andrzejus Mencwelis. Man patinka būti Vidurio Europos gyventoju, nes labai daug kas pasikeitė per pastaruosius tris dešimtmečius, labai pagerėjo mūsų savijauta.

Mes esame kiti. Tai yra faktas. Tačiau esame kiti, kurie nebesvarsto: „Ką apie mus pagalvos?“ Lenkijoje ir tikriausiai Lietuvoje kartų kartos gyveno nuolat svarstydamos: „Ką jie ten apie mus pagalvos?“ Tegu sau mąsto! Mes irgi mąstykime. O mūsų mintys nėra nereikšmingos. Mes taip pat galime patys save apibūdinti. Geras jausmas suvokti, kad mūsų subjektyvumas nėra apibrėžiamas kitų. Šį jausmą man kelia suvokimas, kokie svarbūs geri santykiai su pačiais artimiausiais kaimynais. Ryšiai tarp Lenkijos ir Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos, Lenkijos ir Čekijos, Lenkijos ir Vokietijos yra mūsų dabartį ir ateitį formuojantys santykiai.

Alfredas Bumblauskas. Reikia pasakyti, kad pati Vidurio Europos idėja Vilniuje labai fragmentuota. Juo labiau reikia imti domėn tai, ką rašė profesorius Mencwelis – Vidurio Europos 200 metų nebuvo!

Istoriniai regionai yra mentalinė konstrukcija. Grįžę į istoriją, mes bandome Vidurio Europą rekonstruoti. Man atrodo, kartais tą darome turėdami savo rankose labai smulkius frag­mentus.

Kalbėdamas apie Vidurio Europą, aš prisimenu vieno austrų publicisto pasakymą, kad šis regionas yra ten, kur per langą matyti baroko bažnyčios, kur gausu paminklų ir statulų su švč. Trejybės ženklu, kur rytais geriama kava.

Štai keletas tokių fragmentų iš mano asmeninių gyvenimo... Tėvas ket­vir­tadieniais, 22 val., visuomet klausydavosi akordeonistų koncerto per Liub­lianos radiją. Iki šiol negaliu suprasti, kodėl taip darydavo... Kai matau Zoltáno Fábri’o „Penktame antspaude“ rodomus smuklininko Bélos namuose 1944-aisiais besirenkančius keturis draugus vengrus, taip pat prisimenu tėvą. Kiekvieną sekmadienį jis skusdavosi barzdą aštriu skustuvu ir eidavo į bažnyčią vienas (matyt, anot jo, motina trukdė melstis). Man tėvas kažkodėl atrodo Vidurio Europos gyventojas, kuris gyveno Telšiuose ir klausėsi iš Liublianos sklindančios muzikos. O aš apie tai mąstau būdamas Vilniuje. Kitaip sakant –­ būti Vidurio Europos gyventoju visų pirma yra jausmas. Apie visus kitus dalykus jau reikės kalbėtis kiek vėliau.

Vaidas Jauniškis. Mąstydamas apie savąjį santykį su Vidurio Europa, aš visų pirma turiu paminėti atpažįstamumą. Kad ir kaip bandyčiau tyrinėti kokią nors egzotišką šalį, ji vis tiek man liks paslaptimi. O būdamas Vidurio Europos šalyje, aš patiriu jausmą, kad čia yra ne taip kaip Lietuvoje, tačiau beveik. Ilgai kitose Vidurio Europos šalyse „beveik“ reikšdavo „beveik geriau“. Todėl, žvelgdamas į Vidurio Europos miestus, akimis skenuodamas pastatus, kultūros reiškinius ir bandydamas suvokti priežastinius ryšius, nepadarysiu didelių klaidų.
Vidurio Europą galiu atpažinti ir apibrėžti per kasdienybę.

Ar įmanoma kalbėti apie savotišką kultūrinį Vidurio Europos kanoną?

A. M. Vidurio Europos kategorija neegzistavo XIX a. moksle. Mūsų nebūta, todėl ir nepatekome į visuotinės literatūros kanoną bei jį reprezentuojančius vadovėlius.

Beje, šiandien uždavus klausimą, ar Vidurio Europa egzistuoja XXI amžiuje, turėčiau atsakyti neigiamai – ne, ji vis dar neegzistuoja. Vidurio Europa vis dar kuriama. Pirmas Vidurio Europos namo aukštas jau suręstas, ant­ras statomas dabar, o trečio dar nėra. Akivaizdu, Vidurio Europos gyventojai dabar gerokai daugiau žino apie save, tačiau jokio kanono dar nesama. Tą kanoną vis dar reikia sukurti.

V. J. Tam tikrų atpažįstamumo ženk­lų, be abejo, yra. Kaip ir sujaudinančių dalykų.

Po 1990-ųjų ir mes norėjome kultūriškai prisišlieti prie Vakarų Europos, ir ji bandė mus atrasti. Pavyzdžiui, tarptautinis teatrų ir festivalių tink­las „Theo­rem“, kuris keliavo į atrastas „naujas žemes“ ieškodamas teatro naujienų. Lietuvoje „Theorem“ žmonės atrado Eimuntą Nekrošių (tiesa, jį pasaulis jau kiek anksčiau pamatė per Lenkiją), Oskarą Koršunovą, Gintarą Varną. Latvijoje taip buvo atrastas Alvis Hermanis. „Kolonizatorius“ domino šių režisierių „laukiniškumas“, kitoniška scenos kalba. Galbūt teatro reikalus galėsime aptarti išsamiau. Vis dėlto, mąstydamas apie Vidurio Europą XX amžiuje, negaliu neprisiminti kino. Pirmiausia minėtinas Prahos pavasario čekų kinas, vengrų kinas ir lenkų „moralinio nerimo kinas“ – beje, gyvas iki šiol. „Moralinio nerimo kinas“ nesibaigė su didžiaisiais jį kūrusiais režisieriais. Pavyzdžiui, naujausias Jano P. Matuszyńskio filmas „Paskutinė šeima“ („Ostatnia rodzina“, 2016) priklauso šiai kino kategorijai. „Moralinio nerimo kinui“ priskirtinas ir paskutinis Andrzejaus Wajdos filmas „Povaizdis“ („Powidoki“, 2016).

Taigi teatre ir kine savotiškas bend­rybes galime apčiuopti. Pirmiausia jos susijusios su ezopine kalba. Tačiau prabilus apie ezopinę kalbą derėtų prisiminti Tomo Venclovos biografės Ellen Hinsey pastebėjimą, kad demokratinėse šalyse klesti romanas, o autoritarinėse –­ poezija (Ezopo kalba, metaforos). Poezija čia sutapo su draudimais kalbėti tiesiai, ir teatras tapo itin rafinuotas. Tiesa, neseniai matytame Irano kine buvo tokia pat kalbėsena, tada supratau, kad tai ne vien ypatinga lietuviškoji scenos tarmė.

Metaforinis teatras Lietuvoje šovė į aukštumas su cukraus gabaliuku, parodytu E. Nekrošiaus spektaklyje „Kvad­ratas“. Tas cukraus gabaliukas yra iš mūsų kasdienybės. Vidurio Europoje mokoma poeziją pastebėti kasdienybėje. Kita vertus, kasdienybės yra šio regiono poetų eilėraščiuose, taip ji kartais pakylėjama iki sacrum. Tai galima rasti Wisławos Szymborskos ir Zbigniewo Herberto poezijoje.

A. M. Pakomentuosiu V. Jau­niškio mintį apie kasdienybę kaip literatūros kritikas. Tai labai svarbi kategorija. Su ja susijusi ekstremali istorinė patirtis tikriausiai su niekuo nesulyginama. Čia dera minėti prozaiką Tadeuszą Borowskį ir jo knygas „Buvome Osvencime“ („Byliśmy w Oświęcimiu“) arba „Ponai, prašau į dujas“ („Proszę państwa do gazu“). Lenkų literatūroje poezijos prozaizaciją pradėjo būtent poetas Tadeuszas Różewiczius.

Per tekstus rašytojai tampa kasdienybės mistikais. Nežinau, ar Mirono Białoszewskio kūrinių yra verstų į lietuvių kalbą ir išleistų Lietuvoje, tačiau jis yra didis rašytojas, fiksuojantis kasdienybę. Jo „Varšuvos sukilimo dienoraštis“ („Pamiętnik z powstania warszawskiego“, 1970) lenkų literatūroje yra laikomas lūžiniu, keičiančiu nusistovėjusią mąstyseną. Knygoje pasakojama apie Varšuvos sukilimą ne iš kovotojo, bet iš civilio perspektyvos. Tai visai kitokia Lenkijos kultūros idioma.

Galima pasakyti, kad iki šiol tebevyksta rimta ir gili kova, veikianti mūsų tapatybės kategoriją. Minty turiu kasdienybės patirtį visose istorinėse dimensijose ir romantines herojizacijas (nukreiptas į etnocentrizmą) kaip dvi opozicijas.

Ši vidaus įtampa yra labai svarbi mūsų šiuolaikinėje kultūroje, susiklosčiusioje po 1945-ųjų.

Kaip Vidurio Europa tapo realybe XX a. pabaigoje ir kuo Jerzio Giedroyco idėjos gali būti vertingos XXI amžiuje?

A. B. Labai svarbu, kad atsiranda Vidurio Europos idėją išreiškiančių vizionierių, tokių kaip Literatūros instituto steigėjas ir nepamainomas mėnraščio „Kultura“ redaktorius J. Gied­roycas. Puiku, kai vizionieriai sugeba duoti pasauliui ką nors apčiuopiama. J. Giedroycas buvo tokio tipo žmogus, ne tik kūręs koncepcijas, bet ir sugebėjęs jas paversti realybe.

Visada sakydavau, kad Lenkija didi tuo, kad ji gali būti didi. Visų pirma didi dėl įsipareigojimų šiek tiek mažesniems. Tai J. Giedroycas puikiai suprato siūlydamas, kad Lenkija parodytų kitoms tautoms savąją istorinę patirtį, o ne lenkišką imperializmą, ir sukurdamas kultūrinę bei politinę Vidurio Europos atgimimo koncepciją.

Beje, tai išskirtinis atvejis istorijoje, kai keletas intelektualų, dirbdami itin sudėtingomis sąlygomis, sugeba pakeisti galingos šalies mentalitetą. O situacija iš tiesų nebuvo labai palanki. Juk J. Giedroycas metė iššūkį Lenkijos vyriausybei, dirbančiai emigracijoje, bei Lenkijos Liaudies Respublikos vyriausybei, kartu jis kritikavo Vakarų konformistinę poziciją Sovietų Sąjungos bei Vidurio Europos atžvilgiu. Įvertinus visa tai, atrodytų, kad naivus žmogus imasi kovoti su vėjo malūnais. Tačiau J. Giedroyco pergalė mums visiems suteikia pagrindo optimizmui. Žmogus gali kažką nuveikti!

A. M. Galbūt žmonių, kalbančių apie J. Giedroyco paveldą bei jo svarbą, šiuolaikinėje Lenkijos viešojoje erdvėje nėra labai daug, tačiau jie nuosekliai atstovauja savo pozicijai. O tie, kurie bando pasakyti, kad Giedroycas nepadarė nieko svarbaus, tiesiog nesupranta, kas istoriškai nutiko.

Politinių vizijų laikas negali būti tapatinamas su valdžioje besikeičiančių politinių jėgų ir joms atstovaujančių vyriausybių laiku. Vyriausybės ateina ir išeina, o politinė vizija liks.

Žinoma, yra norinčių grįžti į Antrosios Respublikos laikus, tačiau aš nesu linkęs tokius norus vertinti kaip rimtą grėsmę.

Ar teisus amerikiečių politologas Kenas Jowittas iš Berklio universiteto, kad narystė Europos Sąjungoje Vidurio Europos šalims yra geriausias dalykas, nutikęs per pastaruosius 500 metų ir kaip pasinaudoti šia galimybe?

A. M. Laikausi tokios pat nuomonės, kaip ir K. Jowittas, kad gyvename geriausiais laikais. Juk šiandienė diskusija tarpukario Lenkijoje arba Lietuvoje būtų tiesiog neįmanoma.

Ar mes tinkamai šiuo galimybių laiku pasinaudosime – kitas klausimas.

Nežinau, kaip lietuviai vertina Europos Sąjungą, tačiau galiu papasakoti, kaip Bendriją suvokia lenkai. Svarbiausias mūsų visuomenėje yra įsišaknijęs kliento kompleksas. Klientas Europos Sąjungą supranta kaip kasą, iš kurios galima pasiimti pinigų, ir kartu neturi bendros atsakomybės jausmo už tai, kas yra kuriama.

Prieš keletą savaičių perskaičiau naują Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono knygą (kol kas dar niekas nekalba, kad jis iš tiesų geras politinis rašytojas). Tai kūryba žmogaus, kuris suvokia, jog prisiima atsakomybę už Europos Sąjungą kaip visumą. Kurdamas Prancūziją, jis prisidės ir prie Europos stiprinimo. Tiesą sakant, nematau priežasčių, kad lenkai negalėtų mąstyti naudodamiesi tokiomis pačiomis kategorijomis. Kodėl turėtume apsiriboti kūrybines galias ir užsiimti tik priekaištų pasauliui (iš kurio ką nors gauname) išsakymu? Juk taip elgdamiesi esame panašūs į išlepusį vaiką.

A. B. Jau kalbėjome, kad J. Giedroycas sugebėjo įtikinti Lenkijos visuomenę atsisakyti orientacijos į tarpukario epochą ir imtis naujos situacijos kūrybos.

Aš galiu pasiūlyti visiems atlikti nesudėtingą veiksmą: pabandykime pasidairyti po senąją ir netolimą Lietuvos istoriją. Jeigu neskaičiuosime istorinės partnerės Lenkijos, tai mes visada buvome vienui vieni! Tą vienatvę kartais pabrėžiame net patys, kai norime sustip­rinti savo, kaip daug negandų ir kančių patyrusius tautos, vaizdinį. XIX a. net neegzistavome ir, tiesą sakant, niekam dėl to galvos per daug neskaudėjo, nes buvome palikti patys sau. O dabar imkime tarpukario epochą – tada net su latviais neturėjome normalaus kontakto! Juk „Baltijos Antantės“ idėjos nepavyko realizuoti. Net jeigu ir pavyktų įrodyti, kad 1940-ųjų birželį Lietuvos vyriausybė turėjo planą „R“, tai ji vis tiek bijojo trauktis, nes tiesiog nežinojo kur! O ką jau sakyti apie sovietmečio partizanus, kurie iš tiesų kovėsi vienui vieni.

Remdamasis šia istorine logika, turėčiau sakyti, jog mūsų narystė NATO ir Europos Sąjungoje yra kažin koks stebuklas, nes taip tiesiog negali būti! Tad nežinau, kiek intelektualinės bravūros turi amerikiečių mokslininko teiginys, kadangi niekada neturėjome 27 sąjungininkų. Suvokti tai tiesiog neįsivaizduojamas jausmas!

Tai, kas XXI a. nutiko Lietuvai, anot filosofo Hegelio, priklauso stebuklo sferai. Stebuklo, kurio negalime paaiškinti. Pavyzdžiui, ar galėjo 1981 m. į Afganistaną išsiųstas, sovietinėje armijoje tarnaujantis lietuvių jaunuolis įsivaizduoti, kad Lietuva administruos Goro provinciją, joje bus dislokuotos lietuvių karinės pajėgos, o virš jų būstinės kabos trispalvė vėliava?

Manau, pamąstę apie nupasakotą situaciją, sutiksite, kad mūsų buvimas Europos Sąjungoje priklauso stebuklo sferai.