Aurimas Švedas. Kokiame istoriškumo režime gyvename šiandien?

Dainius garbingas dabar tai giedojo. Šviesus Odisėjas

Suėmė rankom tvirtom purpurinį savo apsiaustą

Ir ant galvos užsitraukė, uždengdamas gražųjį veidą.

Gėdijos prieš fajakus, kad ašarom akys paplūdo.

Homeras. „Odisėja“


Pone Gorbačiovai, nugriaukite šią sieną!

Ronaldas Reiganas


(...) ši dabartis yra atminties ir skolos, dalinės amnezijos, netikrumo ir simuliacijos laikas.

François Hartogas


Į „Literatūros ir meno“ puslapius grįžta „Istoriko teritorija“, pradėta 2015-ųjų vasario 6 d., čia vėl dalysiuosi įžvalgomis apie įvairius istorijos, istoriografijos bei istorinės kultūros reiškinius. Antrąjį rubrikos sezoną pradėsiu nuo prancūzų istoriko François Hartogo knygos „Istoriškumo režimai: prezentizmas ir laiko patirtys“ (2003; vertimas į anglų kalbą – 2015). Radau šį F. Hartogo tekstą 2016-ųjų sausį klajodamas po Stanfordo universiteto Cecilio H. Greeno biblio­teką. Pirma kartą atsivertus knygą iškrito mėlynu tušinuku primargintas popieriaus lapelis. Pakėlęs nuo grindų perskaičiau: „Istoriškumo režimai“ man pasirodė ganėtinai įdomi knyga ir mielai ją aptarčiau. Jeigu taip pat norėtumėte pasidalyti savo mintimis, prašau, parašykite man...“

Nepasinaudojau šiuo kvietimu ir, tiesą sakant, iki šiol gailiuosi dėl neryžtingumo. Tebūnie šis tekstas tampa netiesioginiu atsakymu nepažįstamam Stanfordo bibliotekos lankytojui, kuris kartu su F. Hartogu leidosi į intriguojančią kelionę po skirtingus istoriškumo režimus. Sekiau jiems įkandin.


I. Intelektualinės laiko istorijos metmenys

Ar laiko patirtys turi istoriją? Ar šią istoriją įmanoma rekonstruoti ir aprašyti? Į tokių klausimų svarstymą leidęsis prancūzų kultūros istorikas F. Hartogas parašė knygą, tapusią bestseleriu apie laiko, istorijos ir atminties sąveikas mąstančių mokslininkų bendruomenėje.

Knygos autorius pirmiausia siūlo visą puokštę „istoriškumo režimo“ apibrėžčių. Knygos įvade teigiama: „Istoriškumo režimas nėra faktinė duotybė. (...) Istoriškumo režimas yra sukonstruotas istoriko. Režimai nekeičia vienas kito mechaniškai. Režimai nėra tai, ką Bossuet arba Condorset vadino „stadijomis“, jie taip pat nėra susiję su tais labai įvairiapusiškais ir visokių dalykų kupinais reiškiniais, kuriuos vadiname „civilizacijomis“ (p. XVI). Mėgindamas paaiškinti, ką nusako intelektualinė konstrukcija, F. Hartogas teigia: istoriškumo režimu apibrėžiamas konkrečios visuomenės naudotas praeities, dabarties ir ateities dimensijų susiejimo arba atskyrimo būdas, kitaip sakant, jos santykis su laiku bei savojo buvimo laike refleksija.

Kaip šis santykis atsiskleidžia prieš istoriko akis? Šiuo atveju F. Hartogas pabrėžia du dalykus – distancijas ir įtampas, – kurių egzistavimas individų bei visuomenės (auto)refleksijose, nukreiptose į praeitį, dabartį ir ateitį, leidžia idėjų istorikui aptikti istoriškumo režimų raišką bei kaitą (p. 16).

F. Hartogas, tyrinėdamas Vakarų civilizacijos žmogaus požiūrio į laiką (ir save laike) kaitą, apčiuopia tris istoriškumo režimus: pirmasis (gyvavęs nuo antikos iki XVIII a.) sutelkia dėmesį į gyvenimus žmonių, kurie vienokia ar kitokia prasme yra išskirtiniai, verti prisiminti. Šiame režime praeitis idealizuojama, o istorija panaši į didvyriškų žygdarbių bei išmintingų poelgių saugyklą, kur nuolat užsuka istorikai bei kiti norintieji pasimokyti iš protėvių patirties, kartodami historia est magistra vitae maksimą.

Antrasis – modernus – istoriškumo režimas susikuria per Prancūzijos revoliuciją, kuomet istorija sutelkia dėmesį ne į tam tikrų dalykų kartojimąsi laiko tėkmėje, bet į įvykio unikalumą. Šiame istoriniame režime (1789–1989) įvykiai nusidriekia link laukiamos ateities, kuri, veikiant progreso idėjai, tampa pažadėtąja žeme.

Trečiasis – prezentistinis – istorinis režimas, gimęs XX a., susitelkia į dabartį, kaip istorinio mąstymo epicent­rą, o jungtys su praeitimi ir ateitimi ima trūkinėti.

Neabejoju, kad tiems, kurie skaitė vokiečių istoriko Reinharto Kosellecko tekstus, o ypač – jo knygą „Praėjusi ateitis. Apie istorinio laiko semantiką“ (1979), daugelis F. Hartogo įžvalgų pasirodys girdėtos. Tačiau šis mokslininkas ne tik seka R. Kosellecko idėjomis, bet ir esmingai jas papildo.

Bene svarbiausia nauja F. Hartogo tezė, sukėlusi itin daug diskusijų tarp knygos recenzentų: po Sovietų Sąjungos žlugimo ir Berlyno sienos griūties atsidūrėme kokybine prasme naujame istoriškumo režime, radikaliai besiskiriančiame nuo modernaus istoriškumo režimo.

Kas būdinga šiam režimui? Apie tai kiek vėliau. Pradėsiu nuo žmonių, tekstų ir idėjų, padėjusių F. Hartogui apibrėžti pirmojo – magistra vitae – ir „modernaus“ istorinių režimų bruožus.

 

gyčio norvilo nuotrauka
gyčio norvilo nuotrauka


II. Odisėjo ašaros ir istorijos jausmo gimimas

Nusakydamas antikinio žmogaus santykio su praeitimi ypatumus F. Hartogas suformuluoja labai svarbią tezę: šios epochos atstovai gyveno aiškiai nesuvokdami mums tokios įprastos dabarties ir praeičiai atstovaujančio būtojo laiko skirties.

Vėliau plėtodamas F. Hartogo idėjas kitos puikios knygos „Praeities gimimas“ (2011) autorius, amerikiečių istorikas Zachary S. Schiffmanas konstatavo: antikos gyventojai, nors ir gebėdami suvokti, kurie įvykiai nutiko anksčiau už kitus, kūrė daugybės paraleliai egzistuojančių (ir tarpusavyje nesusietų) praeičių paveikslus. (plačiau: „Istoriko teritorija XIX“, „Literatūra ir menas“, 2017, Nr. 7.)

Anot F. Hartogo, iš esmės tą patį galima pasakyti ir apie pirmuoju Europos poetu vadinamo Homero kūriniuose atsiskleidžiančią žmogaus buvimo laike savivoką. Aprašydamas Odisėjo keliones Homeras nepasiūlė aiškios skirties tarp to, „kas buvo“, ir to, „kas yra dabar“. Komentuodamas šį poeto kuriamo pasakojimo ypatumą prancūzų istorikas prisimena literatūrologo Ericho Auerbacho veikale „Mimezis: tikrovės vaizdavimas Vakarų pasaulio literatūroje“ pateiktą įžvalgą, kad senovės graikų poeto stilius – lyg „amžinas pirmasis planas“, dėl kurio viskas, apie ką pasakojama, yra nuolatinė, belaikė dabartis. Todėl Homero epuose veikiantys herojai kiekvieną rytą prabunda taip, lyg tai būtų pirmoji diena jų gyvenime. Tiesa, šiuo atveju egzistuoja viena išlyga. Aptardamas antikos žmogaus santykį su laiku F. Hartogas teigia, kad Herodoto, Tukidido ir Homero visatoje išvysti praeities, dabarties ir ateities dimensijas galėjo aiškiaregiai arba bardai (įprastai nereflektuodami savųjų regėjimų).

Anot aptariamos knygos autoriaus, istoriškumo jausmo gimimo akimirka antikoje galima laikyti aklo dainiaus Demodoko ir Odisėjo susitikimą fajakų karaliaus Alkinojo rūmuose. Klausydamasis Demodoko, kuris apdainavo Trojos karą bei kivirčą tarp Achilo ir Odisėjo, pastarasis apsiverkia. F. Hartogas, interpretuodamas šį eizodą, konstatuoja: Alkinojo rūmuose gimsta istorijos jausmas ir istorinis pasakojimas.

Demodoko besiklausantis Odisėjas patiria didžiulį sukrėtimą – dainiaus pasakojime jis sutinka save, bet jau tapusį Kitu. Savęs laike (ne)atpažinimo patyrimą F. Hartogas vadina „susitikimu su istoriškumu“ ir tuo pat metu – žmogaus dvilypės tapatybės („aš buvau Odisėjas“ ir „aš esu Odisėjas“) suvokimu, kai, atsiskiriant praeities ir dabarties teritorijoms, save reflektuojantis žmogus jaučiasi patekęs į savotišką plyšį tarp pastarųjų – „buvau“ ir „esu“ – kategorijų.

Antrasis tekstas, kurį skaitydamas F. Hartogas, aptaria „senojo“ istorinio režimo ypatumus ir interpretuoja jo kaitą, yra šv. Aurelijaus Augustino „Išpažinimai“.

Apibūdindamas krikščioniškąjį laiko modelį, kurį šv. Aurelijus Augustinas reflektavo ir plėtojo, „Istoriškumo režimų“ autorius konstatuoja: šis modelis yra senovės žydų laiko modelio invariantas ir turi vieną esminę naujovę – Kristaus įsikūnijimą, suskaldantį laiko tėkmę į dvi dalis. Naujajame Testamente atsiranda aiški skirtis tarp to, „kas jau atlikta“, ir to, „kas dar neužbaigta“, vadinasi, praeities ir ateities dimensijos krikščionio savivokoje, kitaip nei antikos žmogaus, aiškiai atskirtos. Būtent ši įtampa tarp praeities ir dabarties konstruoja krikščioniškojo laiko tvarką.

Opozicijoje tarp to, „kas jau atlikta“, ir to, „kas dar neužbaigta“, didesnę reikšmę turi praeitis (ir dabartis) nei ateitis, nes būtent praeityje nutiko lemiamas įvykis, neatšaukiamai pakeitęs istorijos tėkmę. Su Kristaus gimimu pasaulis jau yra išgelbėtas.


III. Trumpas modernus istoriškumo režimas ir prezentizmo pergalė


Kaip jau minėta, 1789–1989 m. susiformavo ir atsiskleidė naujas istoriškumo režimas, kuriame praeitis „paseno“ ir „tapo nebeaktuali“, o to meto žmogus didžiausius lūkesčius ėmė sieti su ateitimi. Tiesa, ateitis, kaip dominantė, Vakarų civilizacijos žmogaus savivokoje išliko ganėtinai trumpą laiką. 1989–1990 m. sandūroje dar sykį pasikeitus istoriškumo režimams, anot F. Hartogo, į pirmą planą iškilo jos didenybė dabartis, kuri įsibrovė į būtojo ir būsimojo laiko valdas. Šį istoriškumo režimą F. Hartogas vadina prezentizmu.

Kaip jis susiklostė? Anot mokslininko, santykį su laiku staiga ir dramatiškai pakeitė netolimos praeities įvykiai: Berlyno sienos griūtis ir Sovietų Sąjungos žlugimas, komunistinės ideologijos bei jos projektuotos ateities vaizdinio diskreditacija. Ne mažiau svarbi priežastis: intensyvi vartotojiškos visuomenės raida vedė nuolatinio „dabar“ sureikšminimo link. O technologinės inovacijos šiuolaikybėje sujungė daiktus ir žmones į tinklą, kuriame jie tapo itin greitai pasiekiami. Todėl šiandien ne tik gauname laiškus realiu laiku, bet ir regime čia ir dabar vykstančius pačius įvairiausius dalykus: karus, teroristinius aktus, žemės drebėjimus ir kita. Tokias tiesiogines transliacijas komentuojantys žurnalistai įprastai sako: „Istorija vyksta prieš jūsų akis.“ Tad dabartis stengiasi pateikti save stebėtojams kaip jau istoriją. Greita ir dramatiška istoriškumo režimų kaita lėmė padėtį, kuomet į save susitelkę amžinos dabarties žmonės, egzistuojantys prarajoje tarp dramatiškai nutolusių patirties erdvės bei lūkesčių horizonto, staiga suvokė, jog šios prarajos panaikinti neįmanoma, o tarp praeities ir ateities kontinentų nusidriekusi žemė ima slysti jiems iš po kojų.

F. Hartogo teigimu, šiuolaikinių Vakarų visuomenių ir pavienių jose gyvenančių žmonių situaciją ir pastangas sukurti tam tikrą stabilumo jausmą apibūdina trys žodžiai: „atmintis“, „paveldas“ ir „minėjimas“ (commemoration). Šie trys žodžiai ir su jais susiję veiksmai orientuoti į ketvirtąjį žodį – „atminties“, „paveldo“ ir „minėjimo“ sankirtos vietą – „identitetą“.

Prezentizme gyvenančio žmogaus dėmesį atminčiai geriausiai išreiškia prancūzo Pierre’o Nora sukurta ir visame pasaulyje išpopuliarėjusi „atminties vietų“ (les lieux de mémoire) koncepcija (plačiau: „Istoriko teritorija VII“, „Literatūra ir menas“, 2015, Nr. 36). Istorikai, tyrinėjantys atminties vietas, visų pirma yra dabarties istorikai. Na, o atminties studijų kontekste tyrinėjama „Istorija, kad ir kokio tolimo periodo Istorija ji būtų, yra istorija dabartyje“ („Regimes of historicity“, p. 144).

O XXI a. žmogų itin dominančiame pavelde, anot F.Hartogo, pirmiausia matome ne praeitį, bet dabartį, mūsų susidomėjimą ja galima interpretuoti kaip prezentizmo kilimo ženklą ir su šiuo kilimu susijusį gelminį išgyvenamos laiko krizės pojūtį.

Jeigu „atminties vietų“ ir paveldo fenomenams aptarti F. Hartogas daug dėmesio skyrė II knygos dalyje, tai „minėjimo“ praktikos čia apibūdinamos gan frag­mentiškai, užtat parodoma, kaip tam tikri praeities frag­mentai šiuolaikybėje selektyviai paverčiami atmintimi veikiant „pareigai prisiminti“.

Kaip minėta, probėgšmais pristatyti visi trys „instrumentai“ prezentizmo žmogaus stabilumo pojūčiui kurti yra skirti apibrėžti, kurti ir stiprinti asmens identitetui.

F. Hartogas nesileidžia į prezentizmo istoriniame režime gyvenančio žmogaus tapatybės svarstymą, tačiau iš įvairiuose kultūros istorikų, antropologų, filosofų bei sociologų darbuose pastaruoju metu formuluojamų įžvalgų aiškėja – mūsų renčiami individualių bei kolektyvinių identitetų statiniai nėra patvarūs.


IV. Post scriptum.

Kokios svarbiausios François Hartogo pamokos?

„Istoriškumo režimai“ aktyviai aptarinėti visame pasaulyje. Mėgindamas atsakyti į iškeltą klausimą pasiremsiu dviejų istorijos teoretikų, kurie apie knygoje išsakomas įžvalgas atsiliepė gan kritiškai, nuomonėmis. Anot Peterio Seixaso, F. Hartogas skatina galvoti, kokiais skirtingais būdais kultūros mezga ryšius arba stato riboženklius tarp praeities, dabarties, ateities ir tuo pat metu moko dėmesingai skaityti įvairius mus supančius istorinės kultūros ženklus. O Zoltánas Boldizsáras Simonas konstatuoja: F. Hartogas atskleidžia, kad jau gyvename naujame istoriškumo režime, kurio iki šiol aktyviau ne­reflektavome, todėl jo ir nesuprantame. Anot Z. B. Simono, perskaičius „Istoriškumo režimus“ tampa akivaizdu, jog mums derėtų užsiimti šiuolaikybėje besiskleidžiančio ir mūsų gyvenimą lemiančio prezentizmo analize.

Akivaizdu, mums reikėtų apmąstyti savo santykį su praeitimi. Tačiau ne tik su praeitimi. F. Hartogas teigia, jog šiandien mes, kitaip nei 1789–1989 m. režimo žmonės, gyvename negalvodami apie siektinos ateities formas, nes bijome to, kas mums gali nutikti artimiausioje ateityje. Nepaisant baimės, pats laikas savęs paklausti: „Ko norime iš ateities?“ Be šio klausimo svarstymų mūsų buvimas dabartyje ne iki galo sukurtas, o mūsų formuojami identiteto statiniai – netvarūs.

Draugai