Anksčiau Nacionalinio diktanto nesu rašiusi, matyt, nebūčiau įsijungusi jo ir šiemet, bet laidos vedėjas po spaudos apžvalgos paragino klausytis toliau – susigundžiau. Prisiminiau, kad Glazgo universiteto lietuvių bendruomenė, kuriai kadaise priklausiau, rašymo akcijoje dalyvaudavo gana aktyviai. Paskui jie kartu eidavo išgerti kavos ar nuveikti ko nors smagaus. Nebloga paskata susiburti. Vis dėlto iki šiol neturėjau progos savęs paklausti, kokia apskritai yra Nacionalinio diktanto prasmė. Šiais metais su kolegomis išklausėme visą tekstą. Rašiau ir, nors diktantas gerokai ištampė nervus, kažin kodėl nemečiau jau po pirmo sakinio. Suprantu, kad tai turėjo būti optimistiškas lyčių lygybės diskursas. Tik visiškai nepavyko.

Kas trikdė? Teksto prieštaravimai – labai įvairūs. Matyt, ne mane vieną privertė pagalvoti: na, kodėl dabar turiu rašyti tai, ką rašau? Didelis nesmagumo jausmas savo pačios ranka rašyti „šlovinkime moterį“ ir kitus implikuotus pasiskundimus apie tai, kaip moterimi būti yra itin sunku. O tekstą juk rašė skirtingi lietuviai – ir Lietuvoje, ir užsienyje.

Pradėjau spėlioti, kodėl organizatoriai pasirinko būtent šį, o ne bet kurį kitą tekstą. Gal reikėjo parodyti, kad dabar galima rašyti „supermoteris“? Kad VLKK leidžia netgi nedėti į kabutes? Mat koks kalbinis atšilimas... Žmonės pavargo nuo literatūrinių tekstų? Feisbuko įrašą primenantis svarstymas turėjo pasirodyti ne toks rimtas, laisvesnis, artimesnis jaunajai kartai? Turbūt kovo 8 d. proga norėjosi ko nors ir feministiško...

Gyčio Norvilo nuotrauka

Dabar autobusų ekranuose rodoma stiliaus reklama: ji užsiėmusi verslininkė, randanti laiko pailsėti ir būti geriausia mama savo vaikams. Jis – nustebinti mokantis verslininkas. Visa tai yra jų asmeninis stilius. Labai nestilingas stilius, beje, banalus.

Diktanto tekstas vaizduoja besilaukiančią jauną moterį, kuri kvestionuoja tokios supermoters iš autobusų ekranų įvaizdį. Jeigu tektų susilaukti mergaitės, kokios tuomet jos dukros laukia perspektyvos? „Kas bus, jei mums gims dukra? Kas, jei dar viena moteris? Pavyzdžiui, raudonplaukė mergaitė styrančiomis kasomis ir skirtingomis kojinėmis. Snobai nesupras niekada tavo noro įsikarti į medį, – valiūkiškai mirkteltų Astrida.“

Tekste atsirandanti Pepė leidžia tikėtis, kad pompastikos lygis nebekils. Deja. Diktanto pabaigoje moteris aprašoma kaip (čia būtinai pasirodo fejerverkai) „apglėbianti, guodžianti, dar viena nuostabi neaprėpiama galybė, jautriai besidairanti į mus visus, kai nebežinia kokias dar viltis reikėtų pateisinti, kad taptų tobula. Jos vaikai – visas pasaulis.“ (O kas vaikai yra, pvz., vyrui, jos antrajai pusei?) Štai tokią moterį diktanto tekstas ragina pašlovinti, o aš rašau ir svarstau, kur šiame pašlovinime dingo stilingoji Pepė – nesubendrinta, nedirbtina, tokia, kokiai būti išeina, tokia, kokiai būti norisi.

Kitas pastebėjimas: besilaukianti, kurios poziciją išgirstame šiame tekste, moterišką šaunumą švenčia ir dėl laukiamos dukros truputį jaudinasi lėktuve Abu Dabis–Reikjavikas–Vilnius. Jai pavyksta atsikratyti slogučio išvydus platų vandenyną: „Pro lėktuvo langą pamatau vandenyną ir nerimas nuslūgsta. Tegul ji ateina.“ Čia lyg ir metafora: sprendi socialinę problemą, bet pažvelgi į vandenyną, staiga įvertini viską didingumo ir amžinybės kontekste ir, voilà, supranti, kad tai nebėra svarbu. Verčiau pasimėgauti gražiu vaizdu ir stilingu gyvenimu. Ir pašlovinti moterį! Ar tik man vienai akis kliūva už to, kokia nedidelė Lietuvos gyventojų dalis gali tapatintis su tokiomis mintimis: na, sprendžiau, sprendžiau tas savo gyvenimo problemas, bet, žinot, pamačiau staiga vandenyną, skrisdama iš Abu Dabio, ir supratau, kad ne taip ir baisu, viskas okei. Bet kokiame kitame tekste visa tai būtų okei, bet Nacionaliniame diktante, manau, svarbu numatyti klausytoją.

Nors diktanto pradžioje reikia parašyti pavadinimą ir autorės pavardę, aš vertinu net ne jos autorinę esė, o diktanto turinį. Jei parinkta ištrauka – ne literatūros, o publicistinio žanro, viskas turi būti gerai apgalvota ir atsargiai peržiūrėta iš įvairiausių perspektyvų. Juk pirmoji tokio teksto problema – atranka.

Kartu patikrinau 2018 m. pirmo etapo tekstą. Tai buvo Juliaus Sasnausko pasakojimas apie vienkartinumą ir stebuklą. Teksto taip pat jokiu būdu nepavadintum neutraliu – jis persmelktas krikščioniškos pasaulėžiūros, ir sunku nuspėti, kaip reaguočiau į diktantą, jei krikščioniški ženklai man staiga taptų visiškai svetimi. Vis dėlto J. Sasnausko pasakojimas literatūriškesnis, stip­riau justi, kad tekstas rašytas specialiai diktantui, jame nėra jokių prieštarų.

Reklamuodama diktanto įvykį feisbuke šių metų teksto autorė Dovilė Filmanavičiūtė parašė, kad nėra tik moters ar vyro, yra žmogus. Diktanto tekstas vietomis teigė visiškai priešingai! Intencija ir papildomi paaiškinimai to, kas užrašyta, juk neištaisys. Ir apskritai nė trupučio nesinori, kad mane pašlovintų tik dėl to, kad esu moteris.