Emilija yra mano sesuo. 14-metė paauglė, moksleivė, užsispyrėlė, kuri daug šypsosi. Galėčiau dar vardyti, kokia ji yra, tačiau tik po paskutinės kelionės į Italiją, kai Emilija ant kaklo užsikabino fotoaparatą, sužinojau, kad ji yra menininkė. 

Lietuvoje pavasariui dar neįsibėgėjus mama, Emilija ir aš nusileidome Milane, Bergamo oro uoste, tikėjomės, kad Italijoje mus pasitiks saulė. Noras buvo išpildytas – įsėdus į išnuomotą sitroeną (nors fantazavau apie fiatą) atsidūrėme šiltnamyje. Radusios neįgaliųjų stovėjimo vietą, prisiparkavome kuo arčiau Bergamo aukštutinio miesto centro. Pirmasis tikslas – pasticceria, kurioje gimė ledai „Stracciatella“. Nors Emilija ledus tik ir tevalgytų, 10 minučių pėsčiomis iki ledainės jai neatrodė toks trumpas kelias, kaip man ir mamai. Bandydama nukreipti jos dėmesį, daviau savo telefoną, kuriame ji galėjo sekti mėlynus GPS taškiukus, vedančius į „La Marianna“. Triukas suveikė, iki kol pakėlusi akis Emilija pamatė kokiomis stačiomis gatvelėmis turėsime lipti. Nepailsdama dalijosi norais pasėdėti ar netgi grįžti namo. 

 

Šuvaaaa šuvaa

 

Nepamenu tikslios akimirkos, kai Emilijai pasiūliau savo sunkų, profesionalų „Canon“ fotoaparatą ir ji sutiko jį užsikabinti ant kaklo, tačiau tai mus išgelbėjo. Papildomas ekranėlis, pro kurį matomas išorinis pasaulis transformavosi, Emilijai padėjo užsimiršti apie bet kokius vidinius sunkumus. Pamiršusi klausinėti, kur einame, ji lyg žaislinį šautuvą pradėjo taikyti fotoaparato objektyvą į viską, kas jai, mano spėjimu, atrodė įdomu. 

Kadangi Emilija gimė su viena chromosoma per daug, jos kalbos įgūdžiai labai minimalūs. Savo sukurtomis bendravimo formomis ji mums pasako, kad nori valgyti, kad yra pavargusi ar kad mus myli, tačiau sudėtingesnių dalykų jai paaiškinti žodžiais neišeina. Pavyzdžiui, kodėl norėjo užfiksuoti būtent tai. Įprastai turistus masinančių monumentų, į kuriuos mama vis baksnojo, Emilija nė nepastebėjo, o ėmė fotografuoti žmones. Mama, pastebėjusi nepažįstamųjų nepatogumo jausmą, bandė paaiškinti, kad ši, negavusi sutikimo, jų nefotografuotų. Emilija jos nesiklausė. Pati mėgstu fotografuoti nepažįstamus viešumoje, tačiau įsitempiu, lyg daryčiau kažką neleistina. O Emilija turėjo stebuklingą galią. Pajutę objektyvą, nukreiptą į juos, žmonės atsisukdavo sunerimę, tačiau pamatę mergaitę, pasislėpusią už fotoaparato, kaip mat atsipalaiduodavo. Fotografuojami jie jai šypsojosi, mojavo ir netgi pozavo. Vyrukas, kuris nusisuko nepatenkintas, kai Emilija fotografavo jo šunį, buvo išimtis. O kituose kadruose matoma mergaitė nenusuko akių tol, kol objektyvas žvelgė į ją. 

Be žmonių, mums atvykus į Milaną, Emilija ėmė fotografuoti ne ką kitą, bet šiukšles! Mados sostinė – netikėtai netvarkingas miestas, tad fotografė nepritrūko objektų ant žemės. Kiekviena šiukšlė skyrėsi nuo kitos, nuo pakabos vaikiškiems rūbeliams, rastos šalia „Primark“ parduotuvės, iki šuns kakio, palikto vidury pėsčiųjų gatvės netoli garsiosios Duomo katedros. Fotografuojant šleikštulio ji garsiai neišreiškė. Tik namie peržiūrėdama nuotraukas, savo greitakalbe pareiškė: „Fui, mes, nelima, namo mes.“ (Mano ir mamos sutartas vertimas: „Fui numesta, negalima taip, namie reikia išmesti.“)

 

Mechaitė (mergaitės). Emilijos Tamulionytės nuotraukos

 

Mums sėdint ant aukštos kalvos viename iš Cinque Terre miestų, Vernacoje, mama pasiūlė Emilijai braškių. Vietoje vienos ji pasiėmė visą indelį ir pradėjo jas dalinti aplinkui lūkuriuojantiems turistams. Nė žodžio neištarusi, drąsiai ištiesdavo ranką su braškėmis ir laukdavo, kol nepažįstamieji pasivaišins. Šalia sėdinčioms italėms pasisekė labiausiai. Emilija ne tik pasidalijo visais mūsų vaisiais, bet jas dar ir prifotografavo. Nepasidrovėjusi paprašiau raudonplaukės Deboros kontaktų ir grįžusi nusiunčiau jos ir jos draugių nuotraukas, o ši atrašė, jog vis dar su savimi nešiojasi Emilijos padovanotą gėlelę. 

Emilijos fotografijos ir kiti nuotykiai pavertė mūsų kelionę išskirtine. Socialinių konstruktų nesuvokimas padėjo jai patirti pasaulį be baimės būti atstumtai. Buvo gera stebėti, kaip ji mezgė ryšį negalvodama, kad kažkam tai galėtų pasirodyti keista. Daugelis jaudinamės būti užfiksuoti atrodydami „nekaip“, tačiau draugiški italai, Emilijos fotografuojami, jautėsi saugūs. Emilija man atvėrė Italiją kitaip.

 

Elžbieta Tamulionytė – besididžiuojanti sesė.