Autorė dalinasi įspūdžiais apie Paupio kino teatre „Pasaka“ vykusią Andrėjos Puskunigytės parodą „Daylight Saving“ ir svarsto apie žmogaus vietą globalizacijos, verslo ir skaitmenizacijos paveiktoje šiuolaikinėje architektūroje.   

 

Verslo centro „Jasinskio 2“ vizualizacija. „Eika Development“ nuotrauka

 

Paupio mikrorajonas, kuriame dirbau, skatina pagalvoti apie humoro jausmą, tą šeštąjį pojūtį, padėjusį naviguoti po pažadėtąjį komfortą, ir nuo pažadų neatsiejamas ten patirtas nepatogias situacijas. Krištolinius rūmus, Ermitažo šiltnamį ir kompiuterinę simuliaciją primenančioje erdvėje turėjau gana aiškią biuro smiltpelės tapatybę. Bet šiandien Paupį, kaip šiuolaikinio gerbūvio architektūrinį manifestą, paskatino analizuoti kino teatre „Pasaka“ vykusi Andrėjos Pus­kunigytės paroda „Daylight Saving“. Jau pats greitos filmų peržiūros pavadinimas byloja apie pragmatišką laiko taupymą stengiantis herojiškai išsaugoti mūsų laikùs ir pinigus. Nuo primityvaus kolektyvinio laikrodžių pasukimo, skirto taupyti nenatūralią šviesą, artėjame prie drastiškesnių technologinių veiksmų, turinčių išsaugoti pasaulį, kurio pabaigą patys ir artiname.

Šiandien visuomenė reiškia nepasitenkinimą dėl biurų pastato projekto Tauro kalno papėdėje, Vilniuje. Projektas atspindi kitą – racionalaus trumparegiškumo – tendenciją. Kino teatre, kaip ir šiuolaikinėje asmeninėje kasdienybėje, veiksmus atliekame dėl konkretaus tikslo. Kultūrinių pramogų vartojimas filmų pavidalu ir tokio turinio kokybė matuojama parduotų bilietų skaičiumi ar kitais svarbiausiais našumo rodikliais. Trukmė apibrėžia efektyviai praleistą laiką, o jo praleidimas kino teatre turi aiškią trajektoriją: rūbinė, kasa, salė. O vieno vakaro kultūrinėje programoje „Daylight Saving“ patirtis buvo pozityviai neprognozuojama, kino seansai kiekvieną akimirką poetiškai prasidėdavo vis iš naujo, perkurdami linijinę laiko tėkmę. Analizuojant „stiklo dėžučių“ architektūrą bei diskutuojant, ar ji atitinka tvarumo idėjas, šis kontekstas svarbus. Tai ir yra tikrasis tvarumas – nesutikti optimizuoti paties gyvenimo veiksmo.

Paupio mikrorajonas puikiai atspindi modernios globalizacijos paliestų miestų bruožus. Visų pirma, neoliberalios ekonominės politikos plitimą ir augančias tarptautines korporacijas, kurių biurų ir reprezentacinių atstovybių poreikius atspindi vitrininiai langai. Taip pat brutalią skaitmeninių technologijų plėtrą, kuriai irgi pakanka verslo centrų. Vadinamoji informacinė revoliucija, pagreitinusi interneto atsiradimą ir vystymąsi, paskutiniame globalizacijos etape atliko pagrindinį vaidmenį, palengvino informacijos, idėjų bei kultūros sklaidą tarp valstybių ir iš dalies dematerializavo pasaulį. Šiuolaikinė globalizacija jau nebeprimena erdvinio plėtimosi, atvirkščiai – spartina trauktis laiką ir erdvę. Apie šią fizinių miestų metamorfozę rašė sociologas Maxas Weberis, filosofas Georgas Simmelis ir kiti modernių miestų teoretikai. Toks erdvės nykimo fenomenas verčia fizinius miestus skaitmenėti ir vis labiau atrodo lyg serveriai Metavisatoje ar skaitmeninių miestų modeliai. 

Suspaustos erdvės ir laiko miestai šiandien primena Krištolinius rūmus (Crystal Palace) – Londone stovėjusius milžiniškus parodų namus. Po krištoliniu stogu nusidriekusios ištisos promenados, kurių lankytojams netrukdė angliškas lietus, buvo savotiška XIX a. Londono virtualioji realybė. Per daugybę aukštų išsidėsčiusi struktūra dažnai suvokiama kaip metafora, apibūdinanti šiltnamio sąlygomis gyvenančius žmones ir įvardijanti utopinę, racionalių pasirinkimų pripildytą erdvę. Fiodoro Dostojevskio „Užrašuose iš pogrindžio“ Krištoliniai rūmai irgi tampa utopija, tik tokia, kurios įgyvendinti neįmanoma, o net jei ir būtų įmanoma – to niekam nereikia. Tačiau šiuolaikinis vokiečių filosofas Peteris Sloterdijkas teigia, kad F. Dostojevskis nesuprato pastato paskirties, nes rūmai (ar labiau jų idėja) stengėsi atkartoti kosmopolitiškumu ir prabanga patobulintą išorinį pasaulį – geresnę integralios realybės versiją. Pasitelkdamas Krištolinių rūmų metaforą P. Sloterdijkas apibūdina šiandienę žmogaus būklę, kai gyvenama siekiant įsivaizduojamybės ne pasaulyje be lietaus, o pasaulyje, kuriame lietus nešlapias. Tokio gyvenimo atspindžius pastebėjau ir A. Puskunigytės filme „The Tower“, kuriame menininkė, virtusi simuliacinio kompiuterinio žaidimo veikėja, atliko pabėgiojimo veiksmą. Absurdiška ir betikslė nūdienos fizinio aktyvumo forma šiuolaikinės architektūros kontekste atsiskleidžia kaip neišvengiamybė. Po algoritmiškai sutvarkytą Vilniaus rajoną bėgiojanti filmo veikėja stebima kaip nevaldomai pagreitėjusios modernybės flâneur. Akylai iš viršaus tyrinėjant aplinką, niekur nerasi pievoje išmindžioto takelio, išasfaltuotą kelią paliekančio sisteminiam poilsiui. Rajone nėra vietos ir gyventojų iniciatyvoms. Crystal clear aplinka ir jos brutalus funkcionalumas kelia nepatogumų ir atstumia, o tai įrodo, kad net pati brangiausia kompiuterinė simuliacija nėra pritaikyta patogiam gyvenimui ar juo labiau bendrabūviui, tačiau vienareikšmiškai sukelia estetinį pasitenkinimą.

Londono Taueris anksčiau buvo reikšmingiausių Anglijos įvykių vieta. Ten apsistodavo svarbiausi didikai ir kalėjo baisiausi nusikaltėliai – dvi skirtingos socialinės grupės greta viena kitos. Šiandien Londono Tauerio gyventojai nėra nei svarbiausi šalies nusikaltėliai, nei reikšmingi šalies geradariai, tačiau prabanga ir žiaurumas toliau išlieka šalia. Muziejinės paskirties pastate galima rasti dekoratyvinį gyvenimą įsipareigojusius gyventi miesto gyventojus, kurių buitis atspindi viduramžius ir pirminę tvirtovės paskirtį. Taigi šio komplekso gyventojai kartu tampa ir muziejiniais eksponatais. Tokį estetizuotą, romantizuotą ir kerintį, bet drauge varžantį ir nesavalaikišką gyvenimą pasirenka ir skaitmenėjančių fizinių miestų gyventojai. P. Sloterdijkas teigia, kad krištolinių rūmų idėja – ne gerinti šiandieną, o gyventi rytojumi. Būtent todėl F. Dostojevskio kritika dėl rūmų yra bevaisė, o paupiečių krištolinis potencialas turi tiek pat perspektyvos, kiek gyvų eksponatų kasdienis praeities atkartojimas Londono muziejuje. Tačiau gyvenimai scenografiškose, pasaką primenančiose realybėse verti būti įamžinti filmuose. 

Vienas tokių filmų – A. Puskunigytės „Blick“, kuriame stebėdama tuščias architektūrinių maketų erd­ves su užuominomis apie gyvybę palikau tikslingą gyvenimą ir prisėdau pagyvuoti. Čia oro kondicionieriaus ūžesiu, signalizacijos pypsėjimu ar nervingai išsiplečiančiu ir vėl susitraukiančiu objektyvo vyzdžiu išreikštas mechaniškas gyvumas pradeda kelti abejonių. Taip, kaip šiandien abejojama prie Tauro kalno papėdės prilipusiu, tačiau visiškai ten netinkančiu pastatu. Prisimenu Tomo Ramanausko komentarą apie „dar vieną būsimą krištolinę būdą Vilniuje“ ir ekscelizmą kaip naują architektūros kryptį, kuriai būdingi ne-vietos principai ir efektyvus ploto išnaudojimas, neatsižvelgiant į vietos poreikius ir kontekstą. Akivaizdu, beveik visur galime stebėti miesto funkcijų ir formų tendencijas krištolėti ir drauge tolti. Filme stebint butaforinio medžio šešėlius, kažkuri tikrovė akivaizdžiai rodosi tikresnė. Stiklą žadantis plastikas, pastatą žadantis modelis ir pažadai, kuriems tik tikėjimas leidžia pildytis. Visai kaip ateities gyvenimui parengti reprezentaciniai pastatai, kuriuose laikas sustojęs. Arba rekonstruojamus pastatus dengiantys reklaminiai tentai, plokštumoje imituojantys trimatį erd­viškumą, žadantys, bet jo neįgyvendinantys. „Blick“ apnuoginta neįgyvendinamumo funkcija nuramina ir leidžia mėgautis estetiniu potyriu, nes būtent ji pasirodo tikriausia, o ne viešasis diskursas, įtikinėjantis, kad idėjos pastatų pavidalu pranoksta savo laiką. 

 

Londono Haid parke pastatyti Krištolo rūmai, skirti 1851 m. Pasaulinei parodai. „Read & Co. Engravers & Printers“ nuotrauka

 

Urbanistiniai labirintai tampa vektoriais, o šitaip pamažu statomi ir pirmieji vertikalūs miestai. Vienas jų – Saudo Arabijoje esantis „The Line“ – pagaliau turės visas išmanaus ir protingo miesto savybes. Miestas sprendžia akivaizdžią problemą – sudėtingą logistiką, kaip kuo greičiau pasiekti gretimo dangoraižio tame pačiame aukšte gyvenantį kaimyną. Ryškiausiai tendenciją krištolėti galime pastebėti miestų funkcinėse erdvėse – viadukuose, kurjeriams ir kitam aptarnaujančiam personalui skirtose zonose, galiniuose įvažiavimuose. Norint patogiai naviguoti po klasinę hierarchiją, pasitelkiamos išmaniosios įgalaus (able) miesto savybės. Ir taip livable, driveable, walkable, doable miesto vartotojų patirčių segmentas dėl gluminančios ekonominės atskirties ir procesų efektyvumo išmaniuosiuose miestuose perkeliamas į aptarnaujančius aukštus arba nuasmeninamas išmaniųjų mašinų. 

Architektas Audrys Karalius prie aplinkos nederančius pastatus vadina svečiais, apsivilkusiais pagal netinkamą aprangos kodą. O A. Puskunigytė teigia, kad pačiam pasijusti svetimkūniu šiandienėje renderiais* kuriamoje architektūrinėje realybėje labai paprasta, nes paklaidai tiesiog nepalikta vietos. Būtent šį miestų fenomeną – nebeatliepti realybės poreikių ir vis labiau priminti butaforiją – ji kvietė patirti Paupio kino teatre, kuriame šeštasis pojūtis reiškėsi šmaikštumu. Jei krištoliniams rūmams kuriamos ištisos sistemos, apskaičiuojančios saulės šviesos kritimo kampą ir prag­matiškai, efektyviai dalinančios energiją kiekvienam pagal galimybes ir poreikius, tuomet mums reikalingi krištoliniai sietynai, kurie įsisiūbavę pajėgtų išjudinti hierarchines struktūras ar bent suteikti mums nepragmatiško, žaižaruojančio džiugesio.

 

* Renderinimas – automatinis vaizdo generavimo procesas iš 2D ar 3D modelių, naudojant kompiuterio programas. Tokio modelio rodymo rezultatai vadinami renderiu.