Prisipažinsiu, spontaniškai sutikusi trumpai apžvelgti Europos futbolo čempionato nuotaikas Paryžiuje, gana greitai suabejojau savo galimybėmis sukurpti dėmesio vertą apžvalgą. Kurį laiką blaškiausi tarp statistinių straipsnių, garsiai trimituojančių, kiek milijardų eurų skirta renginio organizavimui, kiek naujų stadionų pritupdyta didžiuosiuose Prancūzijos miestuose, koks dėmesys skiriamas antiteroristinei prevencijai ir pan. Tačiau greitai supratau, kad nei sausa statistika, nei išankstinę renginio sėkmę trimituojantys valstybiniai dienraščiai neatspindi tikrosios futbolo reikšmės prancūzų tautai. Buvau jau benuleidžianti rankas, kai, išgirdę mano rūpintojėliškus dūsavimus, į pagalbą suskubo šaunieji kolegos. Kokia laimė dirbti vyriškame kolektyve: kas netingėjo, tuoj pat įsitraukė į aistringą diskusiją, kokią vietą futbolas užima prancūzų kultūroje ir net pasaulėvokoje, kokias socialines ir filosofines (!) problemas atspindi tokio masto sporto renginiai ir pan. (Taip, taip, pasirodo, prancūzai sugeba intelektualizuoti net sportą.) Vos po kelių minučių užgniaužusi kvapą stebiu, kaip tylūs ir santūrūs kolegos inžinieriai net paraudę aiškinasi, kuri komanda geriausia ir už kieno pergalę šiemet statys.

Faktas numeris vienas: sporto lažybos prancūzams – šventas reikalas. Pati apie čempionatą prisiminiau tik prieš kelias savaites, kai vienas kolega rūpestingai kelis kartus per dieną vis atsiųsdavo tai statymų taisykles, tai atnaujinamą informaciją apie numatytas rungtynes, o galiausiai ir mūsų įmonės statistinę lentelę, kurioje galėjome matyti, kas, kiek ir už ką šiemet statė. Ta lentelė visą šią savaitę kaitino aistras: vis atsirasdavo pabaksnojančių pirštu ir paprotinančių: „Na ir liurbis tu, Fransua, juk aišku, kad jiems šiemet iki taurės kaip iki mėnulio!“ Gerai, kad prancūzai mėgsta atsikirsti žodžiais, o ne kumščiais, nes po kelių tokių „statistinių incidentų“ biure turėtume nuosavą „mėlynųjų“ ekipą.

Faktas numeris du: prancūzai apie futbolą neturi tokios vieningos nuomonės kaip mes apie krepšinį. Vieni mano kalbinti paryžiečiai buvo pasiruošę galvą padėti, jog futbolas Prancūzijoje žiauriai svarbus ir populiarus (dažniausiai tokius pasisakymus lydėdavo itin aukštais dažniais „ištransliuojamos“ sirgalių skanduotės arba, jei pasitaikydavo poetiškesnės dūšios pašnekovas, už širdies griebiantis Marselietės posmas). Kiti buvo gan abejingi: „Oi, non non non, aš asmeniškai labiau mėgstu regbį.“ Mano kolegos taip pat pasiskirstė į dvi stovyklas: abejingieji ir Marselietės giedotojai. Tačiau abiejų grupių atstovai sutarė dėl vieno – čempionatas, kaip ir daugelis kitų panašaus pobūdžio įvykių, visų pirma yra galimybė nuoširdžiai pasilinksminti, „nuleisti garą“, smagiai pabūti su šeima, draugais, kolegomis. Sportinis azartas, kaip ir pergalė, čia antraeilis dalykas. Vienas kolega (beje, jo tėvas –­ garsus Senegalo rinktinės žaidėjas) juokavo, kad prancūzų susidomėjimą futbolu galėtume lyginti su sezoniniais išpardavimais: kol veiksmas vyksta, visi maksimaliai įsitraukę ir azartiški, tačiau viskam pasibaigus ramiai grįžta į savo kasdienę rutiną. Jokios psichozės ar perdėtų emocijų.

Faktas numeris trys: mane ypač sudomino, kaip prancūzai apibrėžia pergalę. Nė vienas kalbintas futbolo gerbėjas nepaminėjo fakto, jog prancūzų rinktinė 1998 m. tapo čempionais. Tarsi pergalė nebūtų komandos vertę įprasminantis aspektas. Žinoma, tai nereiškia, kad prancūzai nemoka švęsti sportinės sėkmės! Išlikusiuose dokumentiniuose kadruose užfiksuota įspūdinga Eliziejaus laukus užplūdusi 1,5 mln. paryžiečių minia, ant Triumfo arkos milžinišku formatu projektuojami legendinio žaidėjo Zinadine’o Zidane’o viražai neleidžia suabejoti prancūzų vienybe, pasididžiavimu šalies garbę apgynusiais žaidėjais. Istorikų teigimu, tai buvo antra tokio masto gyventojų mobilizacija po 1944 m. generolo de Gaulle’io kariuomenės laisvės maršo! Vis dėlto esminiu šio įvykio aspektu sutiktieji prancūzai įvardijo ne laimėtą čempionų titulą, o tai, jog pergalė suvienijo šalį tautiniu bei rasiniu pagrindu. Šnekamojoje kalboje įsitvirtino posakis „la France black, blanc et beur“ (juoda, balta ir magribiška Prancūzija), pabrėžiantis 1998 m. rinktinės tautinę įvairovę, mat tarp žaidėjų buvo nemažai iš Šiaurės Afrikos kilusių futbolininkų. Deja, nemaža dalis pašnekovų teigė, kad, nepaisant šio legendinio įvykio, futbolo kultūroje rasizmas yra itin opi problema, o agresyvūs sirgaliai, jų skleidžiama nepakanta kasmet vis labiau nuodija čempionatų atmo­sferą.

Tuo galėjau įsitikinti birželio 10-osios pavakarę stoviniuodama prie Stade de France (Prancūzijos stadiono) vartų, kur kantriai medžiojau sirgalių įspūdžius. Į akis krito perteklinė agresija, ypač tarp jaunuolių. Šie trypė, švilpė, laidė užgaulias frazes su aistruolių srautais vos susitvarkantiems apsaugos daliniams. Sustiprinta patikra užtruko, įtampa vis augo, o prie nemažos laukiančiųjų eilės nepaliaujamai jungėsi iš metro stotelės plaukte plaukianti sirgalių minia. Vien kelionė iki stadiono truko bemaž 2 val., mat dėl viešojo transporto profsąjungų streiko strigo pagrindinės metro linijos. Į traukinių vagonus prisigrūsdavo tiek žmonių, jog kas kartą atsidarius durims bandydavom gaudyti bent menkiausią oro gurkšnį tarsi į krantą išmestos žuvys. Tačiau išlipus Saint-Denis stotelėje nuotaika pasitaisė. Stotyje jau laukė būrys čempionato savanorių, marginusių sirgalių skruostus trispalvėmis ir čia pat siūliusių pasidaryti asmenukę prie EURO 2016 „garbės sienos“.

Gerokai šiltesnė ir draugiškesnė atmosfera tvyrojo Marso laukuose įkurtoje specialioje sirgalių zonoje. Kol apšviestas Eifelio bokštas galynėjosi su viršutiniame aukšte pakabintu futbolo kamuoliu, mėlynųjų aistruoliai sulaikę kvapą sekė čempionatą pradėjusią įnirtingą kovą tarp Prancūzijos ir Rumunijos. Turbūt nė nereikia sakyti, kokia euforija buvo juntama su paskutiniu teisėjo švilpuku švieslentėje nušvitus rezultatui 2:1.

Allez, les bleus!* Olė, olė, olė, olėėė! Grįždama pėsčiomis namo vis girdėjau laimės kupinus šūksnius iš kas antro balkono. Sakoma, gera pradžia – pusė darbo. Belieka nuoširdžiai tikėtis, kad, nepaisant visų pastarųjų metų negandų, net ir nedidelė sportinė pergalė padės suvienyti susiskaldžiusią prancūzų bend­ruomenę.

* Pirmyn, mėlynieji! (Taip vadinama prancūzų futbolo rinktinė.)