Joana Kaminskaitė. Skvoterės užrašai (III)

Streso lygis, kurį jaučiau tą akimirką, buvo sunkiai nusakomas. Su Mariumi šokom iš lovos, puolėm pakuotis miegmaišių, čiužinių ir nulėkėm į pirmą aukštą. Girdėjom, kaip aplink namą vaikšto, rėkauja ir duris stipriai tranko įsiutęs maždaug 55-erių anglas. Jis mums griežtai liepė palikti pastatą, kuris, pasirodo, yra veikiantis (primenu, po daugybės važiavimų pro šalį tikrinant, „galva“ manė, kad pastatas uždarytas), kitaip iškvies pažįstamus futbolo sirgalius, kurie mus išvarys. Ir tikrai ne už parankės. Tą akimirką supratau, kaip pravartu skvoteriams turėti šunį – susirinkome likusius daiktus, atidarėme duris ir jį išleidome pirmą. Išsigandęs pastato šeimininkas iškart šoko atgal, o mes, kaip galėdami greičiau, puolėm bėgti.

Autorės nuotrauka

Pasiekėm netoliese buvusį parką. Sugriuvom ant žolės ir geras 5 min. pratylėjom. Visi jautėmės šūdinai. Dar po 5 min. „galva“ tarė: „Einam, netoliese skvotina mano pažįstami portugalai. Atsigersim vandens ir nuspręsim, ką darom toliau.“ Portugalų skvotas buvo apleistas dviejų aukštų baras. Jiems itin pasisekė – iš čia jų niekas nekraustė net 5 metus.

Duris atidarė iš pažiūros miela mergina ir pakvietė užeiti. Susėdome svetainėj, pasiprašiau į tualetą. Laiptais lipdama aukštyn pamačiau, kad jie čia visai neprastai įsikūrę: pirmame aukšte turėjo didžiulę sofą su stalu ir sporto salę, o antrame – tikrai tvarkingą virtuvę, vonią su tualetu ir gal 5 kambarius. Nusileidus į apačią pasitiko tos mielos merginos ir „galvos“, nuo stalo šniojančių „gaidį“, vaizdas, tad atsisėdau prie Mariaus ir laukiau, kas bus toliau. Po kelių minučių sugrįžo du jame gyvenantys portugalai. Šiek tiek nustebau, kai ir jie nuo stalo sušniojo po nemažą „takelį“. Iškart po to patapšnojo „galvai“ per petį: „Užjaučiu dėl susidariusios situacijos, žinai, jog pas mus visuomet turi kambarį.“ – „Ačiū, – atsakė jis, – bet turiu pasirūpinti ir kitais.“ Tą akimirką „galvai“ pajutau kažką panašaus į pagarbą. Iš tiesų juk jis visai neprivalėjo veltis į tolesnę paiešką, tačiau buvo senas Mariaus draugas ir, matyt, jautėsi už mus atsakingas.

Dar pora „takelių“, 3 alaus ir „galva“ buvo pasiruošęs išvaikščioti su mumis nors ir visą rajoną ieškant kitų pastatų. Po trijų valandų vis dar jokio rezultato, tad grįžom pas portugalus, susirinkome daiktus ir grįžom atgal į skvotą-organizaciją. Ten sužinojom, kad su mumis grupėje buvę Lankininkas ir jo draugelis Paška išsinuomojo būstą, tad likome tik aš, Marius, „galva“, 50-metis alkoholikas Algis ir lesbietė Jovė. Draugai davė mums dar dvi dienas atsidaryti naują pastatą, nes, kaip minėjau antroje dalyje, patys turėjo ruoštis miesto tarybos priėmimui. Jaučiausi visai be ryšio: jokių namų, jokio darbo, santaupos praktiškai pasibaigusios, o su Mariumi dėl įtampos nuolat pykdavomės. Neįsivaizdavau nei kur eiti, nei ką daryti, tiesiog sėdėjau kieme ir spoksojau į kepamus šašlykus. Ir kai atrodė, jog nebėra jokios išeities, ji pati pasirodė tame pačiame dūmų kvapo pritvinkusiame kieme.

Pasirodo, „galva“ turėjo keleriais metais vyresnį pusbrolį, tik jis neskvotino ir „gaidžio“ netraukė. Priešingai – pusbrolis Londone buvo įkūręs statybų bend­rovę, daug sportavo, sveikai maitinosi, jautė didelę meilę automobiliams bei motociklams ir tą meilę mėgo materializuoti. Vienintelis juodu siejęs dalykas buvo aistra nuotykiams. Išgirdęs, kaip nesėkmingai atidarinėjame pastatą po pastato, jis pasisiūlė mums padėti.

Jam įėjus į kiemą, iš pradžių nesupratau, ką toks raumenų kalnas veikia skvote? Paspaudėm vienas kitam ranką ir sutarėm, jog šiąnakt kartu bandysim atidaryti dar vieną pastatą. Viduje iškart pasidarė ramiau, pusbrolis kėlė pasitikėjimą ir atrodė žinąs, ką daro. Naktį, kaip ir žadėjo, atvyko mūsų pasiimti savo automobiliu. Buvome penkiese: pusbrolis, jo mergina (?), „galva“, aš ir Marius. Mane ir merginą palikę mašinoje vyrai išėjo darbuotis. Grįžo po 10 min. Įsėdę į mašiną tepasakė, kad pastatas per gerai užbarikaduotas, reikia rimtesnių įrankių. Grįžom, pasiėmėm, važiavom vėl. Procedūra ta pati, tik šį kartą viskas truko ilgiau. Nekantravau. Grįžę vyrai nusiminusiais veidais pranešė, kad nieko nebus, ir pusbrolis parvežė mus į skvotą-organizaciją.

Visi trys jautėm, kad tikrai jame užsibuvom, nebenorėjom draugų pastate likti dar ilgiau, švito, tad nusprendėm eiti į parką. Pasiėmėm čiužinius, šunį, „galva“ netgi turėjo vienvietę palapinę. Parkas už 15 min. kelio dviračiais nuo draugų skvoto. Buvome tokie pavargę, kad tiesiog prisipūtėm čiužinius ir sukritom nuošaliame kampe ant žolės.

Nubudau 3 val. dienos. Jaučiausi kaip benamė. Greičiausiai tokia ir buvau. Su draugu nuvykome į parduotuvę maisto, pakeliui jis pasiūlė ir mums įsigyti palapinę. Drėbiau, kad jis tikriausiai juokauja – parke aš tikrai nemiegosiu. Jis pasižiūrėjo ir tepasakė: „Joana, kai „galva“ naktį turės kur pasislėpti nuo mašalų ir aplinkinių akių, mes šalsim lauke, nori to?“ Labiau norėjau, kad jis būtų neteisus, tačiau negalėjau daugiau priešintis ir tiesiog nusipirkom palapinę.

Aplink – absoliuti nežinomybė, vis dėlto gryname ore miegojau gerai. Žinoma, retkarčiais nubusdavau, vis atrodydavo, kad aplink kažkas vaikšto, tačiau šalia turėjau šunį ir Marių, todėl jaučiausi saugi. Ryte sulaukėm pusbrolio skambučio, jis pranešė radęs mums kitą pastatą ir vakare bandysim jį atidaryti. Po visos nesėkmių virtinės, tiesą sakant, neapsidžiaugiau, bet bent jau atsirado menka viltis. Grįžome į draugų skvotą, seną alkoholiką Algį radome miegantį autobusiuke (pusbrolis paskolino jį daiktams persivežti), o Jovė buvo įsikūrusi savo draugo kambary ir niekur iš jo nelindo. Pranešėm, kad ruoštųsi vakare keltis į kitą pastatą. Patys tą dieną praleidom ramiai, stengėmės daug valgyti ir dar labiau nepervargti.

Vakare pusbrolis atvyko vienas ir iškeliavo pasiėmęs tik Marių ir „galvą“. Su alkoholiku ir lesbiete likom draugų svetainėje. Po geros valandos sulaukiau skambučio – galime ruoštis. Pusbrolis atvyksta mūsų pasiimti ir keliamės į naujus namus. Kaip visada – pradžioje tik svarbiausi daiktai: čiužiniai, miegmaišiai, vanduo, maistas, žolė. Spynomis pusbrolis jau buvo pasirūpinęs. Naujieji namai – trijų aukštų pastatas, kurio pirmame aukšte kadaise veikė baras, o viršutiniuose – viešbutis. Namui taip pat priklausė nemažas kiemas su stovėjimo aikštele. Iš daugybės paliktų daiktų ir maisto likučių iškart supratau, kad iki mūsų kažkas jau skvotino, apytiksliai prieš mėnesį. Apėjau pa­statą – tvarkytis reikės, bet ne baisiai. Iš sukauptos skvotinimo patirties galėjau daryti išvadą – puikus namas. Gan tvarkingas, daug erdvės, aplink nemažai parduotuvių, o centras dviračiu pasiekiamas vos per 40 min. Įvertinkite Londono atstumus ir suprasite, jog tai visai nedaug.

Ryte negalėjau patikėti – jokių staigmenų! Jokio paranojiško šokimo iš lovos, skubėjimo ir daiktų krovimosi, namuose tylu ir ramu. Apačioje Algis jau buvo aptvarkęs pusę pirmojo aukšto. Lauke „galva“ stovėjo rankoje laikydamas mūsų uždėtą, bet jau perpus perkirptą tvoros spyną. Laimei, turėjome naują, tačiau privalėjome įvertinti, kas mėgino pas mus įsilaužti. Variantai keli: nauji skvoteriai ieško būsto, pastato šeimininkas nori pagąsdinti arba kažkas tiesiog mūsų čia nenori. Turiu pridurti, jog kartais skvotus būna nusižiūrėję ne tik nuomos ar komunalinių nenorintys mokėti avantiūristai. Vieša paslaptis, kad rajono gaujos apleistuose pastatuose dideliais kiekiais augina marihuaną, taigi galėjo būti nusižiūrėję ir mūsiškį barą-viešbutį. Nė vienas nenorėjome problemų, nusprendėme tiesiog žiūrėti, kas bus toliau. Tą dieną praleidom itin produktyviai: visi penki sutvarkėm ir iššlavėm namo kiemą (ankstesni gyventojai buvo visiškai jį apleidę), pirmame aukšte įkūrėm svetainę su virtuve, susitvarkėm kambarius.

Kitą rytą nubudau nesuprasdama, kur dingo Marius. Radau jį apačioje diskutuojantį su „galva“, rankoje laikančiu dar vieną nukirptą spyną. Pasirodo, kol miegojau, „galva“ kieme įkūrinėjo mini sodą iš ten buvusių augalų. Būtent tuo metu pasirodė pastato šeimininkas su kitu vyru, nukirpo spyną ir tiesiog užėjo į kiemą. Pirmas dalykas, kurį „galva“ pasakė: „Sveiki, kiek spynų man dar sugadinsite?“ Šeimininko atsakas buvo lakoniškas: „Atsiprašau, bet turite palikti pastatą.“ Kaip pasakojau anksčiau, „galva“ tokiuose reikaluose buvo nepėsčias, tad nesutriko. Apvedžiojo vyrus po sutvarkytus kiemą ir pirmą aukštą, priminė, jog be teismo mes šio pastato nepaliksim, be to, esam ramūs ir tvarkingi skvoteriai. Mums išsikrausčius (mus iškrausčius) pastatą gali užimti kiti, nebūtinai tokie sukalbami. „Galva“ tiesiog pasiūlė šeimininkui mus čia palikti mainais už tvarkos pastate palaikymą ir rūpinimąsi, kad vidun nepakliūtų niekas kitas. Žmogus pasirodė sukalbamas. Puikiai suprato, kad mus išmesti kainuos nemažai ir išties nebuvo jokios garantijos, kad vėliau pastato neužims mažiau pageidaujami asmenys. Pažadėjęs pamąstyti ir grįžti rytoj, išėjo.

Buvome nusiteikę optimistiškai. Nors „galva“ mėgo narkotikus, buvo nekvailas. Priešingai, po viso kartu praleisto laiko pamačiau, kad, nepaisant kieto charakterio, jis turėjo puikius bendravimo įgūdžius, gebėjo prieiti prie absoliučiai bet kokio žmogaus, užmegzti pokalbį ir palenkti į savo pusę. Kitais žodžiais tariant, buvo puikus manipuliatorius. Tačiau gyvenant tokiomis sąlygomis šį bruožą visiškai pateisinau.

Kaip ir žadėjo, kitą dieną atvyko pastato šeimininkas. Palikome „galvą“ vieną pirmame aukšte su juo pasišnekėti.

Su Mariumi nedalyvavome, kadangi nebuvome tik­ri, ką sakyti, ir bijojome viską sugadinti. Algio šeimininkui nenorėjome rodytis dėl akivaizdžių priežasčių, na, o Jovei vos atsikrausčius pasireiškė skvotligė ir nuo pat atsikraustymo ją, išėjusią iš kambario, temačiau gal kartą.

Sėdėjome su Mariumi kambary, kai kažkas pasibeldė į duris. Tai buvo „galva“ su kasiaku rankoje.

– Tai ką, chebra. Pastatą šeimininkas mums duoda pusei metų. Po pusmečio jį griaus ir statys gyvenamuosius namus. Bet, manau, per tą laiką sugebėsim rasti naujus namus.

Jau ilgai nebuvau jutusi tokio palengvėjimo. „London life“, – pagalvojau. Juk vos prieš porą dienų ištikta egzistencinės krizės varčiausi ant čiužinio parke, o dabar turiu trijų aukštų namą su kiemu pusei metų.

Iš tikrųjų gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Jutau, kaip pamažu darausi ramesnė. Su Mariumi įsikūrėme puikų kambarį, už kurį Londone žmonės pakloja bent po 600 svarų per mėnesį. Susiradome laikinus darbus, tad pinigų tarsi užtekdavo. Dažną savaitgalį kieme darydavom barbekiu, turėjom daugybę laisvo laiko ir juo tiesiog mėgavomės. Vis dėlto buvo vasara.

Gal po mėnesio sulaukiau žinių ir iš Lankininko bei Paškos. Vyrai tiesiai šviesiai pranešė: „Užpiso mokėti nuomą ir pasiilgom jūsų. Ar priimsit atgal?“

Tiesą pasakius, jaučiau, kad skvote trūksta žmonių, todėl pasitarę su „galva“ priėmėm juos atgal. Darėsi vis linksmiau.

Susipažinome su kaimynystėje gyvenusiais skvoteriais, tad pažįstamų ratas plėtėsi. Po poros mėnesių į skvotą gyventi atsikraustė ir mergina (Elė), su kuria susipažinome viename muzikos festivalyje. Kadangi Jovė vis dar nelindo iš kambario, su Ele dažnai susėsdavom moteriškai pasikalbėti, gamindavom valgyti arba lankydavomės maisto parduotuvėse, kuriose dažniausiai nieko nepirkdavom. Pasak Elės, maistas Londone brangus (negalėjau nesutikti), o valgyti gerai norisi ir netgi būtina. Tad po pirmų kelių apsilankymų parduotuvėse kartu pamačiau, kaip drąsiai ji skyriuje, kur nebūdavo kamerų, atverdavo kuprinę ir susimesdavo beveik visą pirkinių krepšelio turinį. Pirmais kartais siaubingai jaudindavausi ir negalėjau patikėti, kad viskas taip paprasta. Eidama su ja į kišenę teįsimesdavau kelis brangesnius maisto produktus, o visa kita stengdavausi nusipirkti. Tačiau pamačiusi, kaip sukasi ji, šį įprotį nusprendžiau įvaldyti ir aš. Tuomet ir prasidėjo...

Į šį reikalą įtraukiau ir Marių. Iš pradžių jis spyriojosi, buvo įsitikinęs, kad į kuprinę susimesti kone visą pirkinių krepšelį kvaila ir mus tikrai pastebės. Atšoviau, jog mums reikia taupyti ir tai, kad į kišenes įsimesim po sūrį, nepadės. Turim daryti tai rimčiau. Tad ėmėm ir padarėm. Gerus tris keturis mėnesius uždirbtus pinigus tiesiog išleisdavom alui mieste, susitikimams su draugais ir dar bala žino kur. Bet ne maistui. Šalia namų esantį didžiulį prekybos centrą lankydavom kone kiek­vieną dieną. Nuolat eidavom į skyrių be kamerų ir ten plačiai atverdavom kuprines. Kad nesukeltume įtarimo, kasose nusipirkdavom keletą pigesnių prekių (batono, daržovių, vandens) ir nešdavom kudašių lauk, prieš tai dar mandagiai nusišypsoję ir atsisveikinę su apsauginiu.

Laikas bėgo, mūsų įpročiai nesikeitė. Vieną rytą nubudę susidarėme sąrašą ir, kaip įprasta, patraukėm į tą patį prekybos centrą. Bevaikščiodami ir atlikdami įprastinius veiksmus, abudu pajutom, kad kažkas ne taip. Paskui mus vaikščiojo vyras, slapta besišnekantis laisvų rankų įranga. Tiesą sakant, prastai jam sekėsi tai nuslėpti. Eilinį kartą su Mariumi nusprendėme surizikuoti, nutaikėme momentą, susidėjome prekes ir patraukėme prie kasų nusipirkti keleto produktų. Jau einant išėjimo link, mus pasitiko apsauginio balsas, kviečiantis užeiti pasišnekėti.

Daug kas apsivertė aukštyn kojom tąkart. Kažkaip išsisukome, o noras net pagalvoti apie tą parduotuvę išgaravo. Kiek nedaug tereikėjo. Nuo to karto abu gan greitai susiradome darbus. Maistą perkam iki šiol.

Po šio įvykio ir skvote situacija pradėjo aštrėti. Besibaigiant pusės metų laikotarpiui, mus aplankė šeimininkas. Pranešė, kad bare galim pasilikti dar bent du mėnesius, tačiau su viena sąlyga.

Kadangi seniūnas užmatė, jog pastate kažkas gyvena (šeimininkas į jį dėl teismo nesikreipė, nors buvo informuotas, kad jo pastatas užskvotintas), mums reikėjo sudaryti įspūdį, kad čia niekas negyvena: vienai nakčiai mes ir VISI mūsų daiktai turėjo išnykti.

Į šią naujieną sureagavome karštai, tačiau supratom: nėra kur dingti. Į pagalbą vėl atriedėjo pusbrolis ir atidarėme per 500 metrų nuo baro esantį sandėlį. Jame buvo vienas kambariukas, tualetas, virtuvėlė ir didžiulė erdvė.

Trys reisai krovininiu autobusiuku ir daiktai buvo pervežti. Su Mariumi viduryje pasistatėme palapinę, visi kiti sugulė ant miegmaišių prie šildytuvų. Sandėly buvo nesveikai šalta. Tačiau išgyvenom – turėjom „PlaySta­tion“, kolonėles, daug filmų, tad tiesiog stūmėm laiką.

Kitą dieną sugrįžom į barą.

Draugai